Italijos Alpėse beveik pusšimtį metų ledyno plyšyje pragulėjusi alaus statinė netikėtai vėl išniro į paviršių – ir, pasak ją radusiųjų, alų vis dar buvo galima gerti.
Istorija prasidėjo dar 8-ajame dešimtmetyje, kai sraigtasparniu į kalnų pastogę gabentos atsargos pateko į nelaimingą incidentą: statinė iškrito ir nusirito į gilią ledyno properšą. Tuo metu tokio krovinio ištraukti praktiškai nebuvo įmanoma, todėl jis liko lede.
Kaip rašo „ZME Science“, statinė vėl pasirodė 2026 metais, kai tirpstant ledynams ją aptiko gėrimų bendrovėje „Harpf“ dirbantis vyras, įvardytas tik kaip Danielis. Radinys buvo aptiktas po Sasso Nero kalnų pastoge (Schwarzensteinhütte), maždaug 3 000 metrų aukštyje.
Metalinis indas buvo akivaizdžiai apgadintas ir įlenktas, tačiau išliko stebėtinai vientisas. Ant jo aptiktas įrašas su 1978 metų data leido gana tiksliai įvertinti, kiek laiko statinė praleido lede.
Ar alus galėjo išlikti geras?
Statinė buvo nugabenta į „Harpf“ patalpas, kur nedidelė grupė smalsuolių ir alaus mėgėjų nusprendė patikrinti, ar turinys apskritai saugus vartoti. Bendrovės teigimu, alus po ilgos kelionės per ledyną išsilaikė pakankamai gerai.
Italijos žiniasklaida skelbė, kad atidarius statinę alus buvo ne tik geriamas, bet ir skonio prasme „vis dar geras“. Italijos naujienų agentūrai ANSA bendrovės savininkas ir alaus žinovas Lukas Harpf sakė, kad gėrimas buvo „nepriekaištingas“: išliko skonis, gintarinė spalva ir net angliarūgštė.
Jo aiškinimu, viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad alus viduje veikiausiai nebuvo visiškai užšalęs. Jei skystis būtų sušalęs, jo plėtimasis galėjo deformuoti statinę ir pakenkti gėrimui.
Kodėl ledynas tapo „šaldytuvu“
Alaus atsparumas nėra stebuklas: jame yra alkoholio, kuris slopina daugelį mikroorganizmų, taip pat gėrimas paprastai yra gana rūgštus. Apyniai suteikia junginių, galinčių stabdyti kai kurių bakterijų augimą, o ištirpęs anglies dioksidas ir mažas deguonies kiekis taip pat nėra palankūs taršai.
Vis dėlto alus nėra sterilus, o laikui bėgant jį veikia ir cheminiai procesai: keičiasi aromatą ir skonį formuojantys junginiai, gali atsirasti „pasenusio“ skonio niuansų. Tokie pokyčiai greitėja, kai gėrimas laikomas šilčiau ar patiria daugiau sąlyčio su deguonimi.
Šiuo atveju ledynas veikė kaip natūralus šaldytuvas – ilgą laiką išlaikė žemą ir stabilią temperatūrą, todėl lėtino pokyčius, kurie paprastai sugadina gėrimą.
Tirpstantys ledynai atveria senus radinius
Ši neįprasta istorija turi ir tamsesnę pusę. Šylantis klimatas Alpėse spartina ledynų traukimąsi, o tirpstantis ledas vis dažniau iškelia į paviršių dešimtmečius, šimtmečius ar net ilgiau lede slėptas liekanas ir daiktus.
2026 metų rugsėjį žurnale „The Cryosphere“ paskelbtas tyrimas nurodė, kad Austrijos ledynai tarp inventorizacijų, sutelktų apie 2007 ir 2022 metus, neteko maždaug 31 proc. savo ploto. Taip pat nustatyta 95 ledynai, kurie išnyko arba kurių jau nebuvo įmanoma kartografuoti.
Zillertalio Alpės, kur ir buvo rasta statinė, patenka į šią sparčiai besikeičiančią kalnų zoną. Nors tiksliai neaišku, kaip ir kada statinė tapo pasiekiama, jos atsiradimas siejamas su vis dažnėjančiais radiniais, kuriuos atidengia traukiantis ledas.
Archeologams tokie atradimai kartais tampa užuominomis apie praeities keliones ir pamirštus įvykius, o klimato mokslininkams – dar vienu priminimu, kad Europos kalnų ledynai keičiasi greičiau, nei daugelis tikėtųsi.