CP v2

Tag: Harvard University

  • Mįslingi vandenyno blyksniai šimtmečius vedė jūreivius: mokslininkai vis dar neturi atsakymo

    Mįslingi vandenyno blyksniai šimtmečius vedė jūreivius: mokslininkai vis dar neturi atsakymo

    Ramiojo vandenyno salynuose šimtmečius pasakojama apie keistą reiškinį, vadinamą te lapa: šviesos blyksnius ar švytinčias juostas, pasirodančias virš vandens arba vos po jo paviršiumi. Jūreiviai tvirtino, kad šie blyksniai tarsi „rodo“ kryptį į netoliese esančias salas, todėl galėjo tapti natūraliu orientyru naktinėse kelionėse.

    Skirtingai nei įprastas žaibas, te lapa dažnai stebimas be audrų, trumpai ir staigiai, o šviesos ruožai, liudininkų teigimu, juda horizontaliai. Šis neatitikimas ilgai kėlė abejonių, ar reiškinys apskritai gali būti susijęs su atmosferos išlydžiais.

    Kas yra te lapa?

    Viena reiškinį nuosekliai fiksavusių tyrėjų – antropologė Marianne George, 1990-aisiais dalyvavusi ekspedicijose su Taumako salos navigatoriumi Alikiu Koloko Kaveia. Ji ne kartą teigė pati mačiusi blyksnius, tačiau net ir stebint iš arti nepavyko patikimai nustatyti fizinio šaltinio.

    Anksčiau te lapa aprašė ir Naujosios Zelandijos jūrininkas bei tyrėjas Davidas Lewisas, knygos „We, the Navigators“ autorius. Jo darbai prisidėjo prie požiūrio pokyčio: polineziečių kelionės tarp salų vis dažniau laikomos ne atsitiktinumu, o sudėtingos navigacijos sistemos rezultatu, paremtu žvaigždėmis, bangomis, vėjais, paukščiais ir kitais gamtos signalais.

    Bioliuminescencija ar „povandeninis žaibas“?

    Ilgą laiką labiausiai tikėtinu paaiškinimu laikyta bioliuminescencija – šviesa, kurią skleidžia kai kurie jūrų organizmai. Vis dėlto liudininkų aprašymai ne visada atitiko gerai žinomą švytinčio planktono efektą, kai po laivo korpusu ar banguojant vandeniui lieka šviesos „pėdsakas“.

    Naują impulsą diskusijai suteikė Harvardo universiteto fizikas Johnas Huthas, laboratorijoje atlikęs bandymus su švytėti galinčiais vienaląsčiais organizmais – dinoflagelatais. Sukūrus bangavimą, panašų į judančių žuvų ar staigių slėgio pokyčių poveikį, vandenyje susidarė ilgos melsvos šviesos juostos, kurios savo forma priminė te lapa aprašymus.

    Kita hipotezių kryptis sieja reiškinį su geologiniais procesais Ramiojo vandenyno Ugnies žiede, kur aktyvūs povandeniniai ugnikalniai ir hidroterminiai šaltiniai. Pastaraisiais metais giliavandeniai tyrimų aparatai šalia hidroterminių versmių fiksavo vietinius elektrinių parametrų pokyčius, o tai paskatino svarstymus apie trumpus povandeninius išlydžius.

    Tokį aiškinimą apsunkina faktas, kad sūrus vanduo gerai laidus elektrai, todėl dideli krūviai turėtų sunkiai kauptis. Vis dėlto kai kurie modeliai daro prielaidą, kad specifinėse sąlygose izoliaciniu „barjeru“ gali tapti dujų burbuliukai, staigūs temperatūros gradientai ar mineralų prisotinti hidroterminiai pliūpsniai, leidžiantys energijai trumpam susikaupti ir staiga išsikrauti.

    Kodėl paslaptis vis dar neišspręsta?

    Tyrėjai pabrėžia, kad te lapa gali būti ne vienas mechanizmas, o kelių veiksnių sutapimas. Tarp svarstomų paaiškinimų minima ir tai, kad bangos, atsispindinčios nuo salų, rifų ar seklumų, gali sutelkti šviesą panašiai kaip lęšis, o tektoninė veikla galėtų keisti vietinius elektromagnetinius laukus.

    Kol kas nė vienos hipotezės nepavyko patvirtinti taip, kad ji vienodai gerai paaiškintų visas liudijimų detales: staigų atsiradimą, judėjimo kryptį ir ryškumą. Dėl to te lapa išlieka vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip tradiciniai jūriniai pasakojimai kartais aplenkia mokslą, o atsakymai slypi tarp biologijos, fizikos ir geologijos.

  • Harvard mažina kriptovaliutų ETF dalį, o Abu Dabio fondas „Mubadala“ didina „Bitcoin“ poziciją

    Harvard mažina kriptovaliutų ETF dalį, o Abu Dabio fondas „Mubadala“ didina „Bitcoin“ poziciją

    JAV Vertybinių popierių ir biržos komisijai paskelbus naujausias institucinės nuosavybės ataskaitas už 2026 metų pirmąjį ketvirtį, paaiškėjo ryškėjanti kryptis: dalis universitetų fondų atsargiau vertina kriptovaliutų ETF, o kai kurie suverenūs fondai pozicijas didina.

    Didžiausių pirkėjų gretose išsiskyrė Abu Dabio suverenaus turto fondas „Mubadala“. Ataskaitoje matyti, kad fondas padidino „BlackRock“ valdomo „iShares Bitcoin Trust“ (IBIT) akcijų skaičių nuo 12 702 323 iki 14 721 917 vienetų, skaičiuojant iki kovo 31 dienos.

    Pagal tuo metu buvusias rinkos kainas, pozicijos vertė siekė apie 580 mln. eurų. Suma pateikiama apytikslė, nes ETF vertė kinta kasdien, be to, institucinės ataskaitos rodo ketvirčio pabaigos momentą, o ne prekybą realiu laiku.

    Tuo metu „Mubadala“ priklausanti Abu Dabio investicijų taryba (ADIC) IBIT akcijų skaičiaus nekeičia. Dokumentuose nurodyta 8 218 712 akcijų pozicija, kurios vertė ketvirčio pabaigoje sudarė apie 278 mln. eurų, o vertės pokyčiai labiau sietini su rinkos svyravimais nei su pardavimais.

    Ataskaitose taip pat matyti administracinis pasikeitimas: po kelių ketvirčių, kai turėjimą atskirai deklaruodavo „Al Warda Investments“, nuo šiol pozicija raportuojama per ADIC. Naudos gavėjas, remiantis dokumentais, nepasikeitė.

    Universitetų fondai pirmąjį ketvirtį elgėsi nevienodai, tačiau bendra tendencija konservatyvesnė nei dalies suverenių fondų. Dartmuto koledžas išlaikė 201 531 IBIT akcijų paketą ir tuo pačiu perbalansavo dalį „Ethereum“ rizikos, atsisakydamas vieno fondo bei pereidamas prie kito, iš esmės nekeisdamas akcijų skaičiaus.

    Be to, Dartmuto koledžas deklaravo naują poziciją „Bitwise Solana Staking ETF“ fonde, įsigydamas 304 803 akcijas. Toks žingsnis rodo atsargų institucinių investuotojų bandymą plėsti ekspoziciją už „Bitcoin“ ir „Ethereum“ ribų, nors tokie sprendimai kol kas išlieka reti.

    Brown universitetas IBIT poziciją paliko tokią pačią, tačiau Emory universitetas supaprastino struktūrą: atsisakė IBIT paketo ir padidino turėjimą „Grayscale Bitcoin Mini Trust“ fonde. Tokie perstatymai dažnai aiškinami kaštų, likvidumo, produkto struktūros bei rizikos valdymo pasirinkimais.

    Daugiausia dėmesio sulaukė Harvardo universiteto fondas, kuris, remiantis ketvirčio duomenimis, tęsė IBIT mažinimą. Kovo 31 dieną Harvardas deklaravo 3 044 612 IBIT akcijų, kurių vertė siekė apie 103 mln. eurų, ir visiškai pasitraukė iš „BlackRock“ neatidėliotino „Ethereum“ ETF pozicijos, kurią buvo suformavęs tik ankstesnį ketvirtį.

    Įdomu tai, kad IBIT nebėra didžiausias Harvardo deklaruojamas portfelio turėjimas: tarp didžiausių pozicijų minima Taiwan Semiconductor, taip pat „Alphabet“ ir „Microsoft“, o aukščiau pakilo ir su auksu susietas fondas. Tai sustiprina signalą, kad daliai institucijų kriptovaliutų ETF išlieka labiau taktinė nei ilgalaikė bazinė pozicija.

    Bankai ir didieji finansų rinkos dalyviai taip pat aktyviai valdė riziką. Pavyzdžiui, Kanados karališkasis bankas didino tiesioginį IBIT turėjimą ir plėtė pasirinkimo sandorių naudojimą, o „Barclays“ deklaravo sluoksniuotą struktūrą, derindamas neatidėliotinas ETF akcijas su pasirinkimo sandorių pozicijomis.

    Kita vertus, rinkos kritimas pirmąjį ketvirtį paskatino dalį investuotojų riziką mažinti. Honkonge registruotas „Laurore“, anksčiau įvardytas tarp reikšmingesnių IBIT turėtojų, sumažino turimų akcijų skaičių nuo 8 786 279 iki 6 846 279.

    Šie dokumentai svarbūs tuo, kad leidžia pamatyti ne tik institucijų „Bitcoin“ strategijas, bet ir jų discipliną: dalis pirkimų bei pardavimų gali būti susiję su portfelio ribojimais, ketvirčio rebalansavimu, apsidraudimu ar produktų pasirinkimo skirtumais. Vis dėlto bendra išvada aiški: kriptovaliutų ETF institucinėje rinkoje jau tampa įprasta priemone, tačiau požiūriai į riziką ir laikymo horizontą ryškiai skiriasi.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl išliko raudonplaukių genai: viskas gali suktis apie vitaminą D

    Mokslininkai atskleidė, kodėl išliko raudonplaukių genai: viskas gali suktis apie vitaminą D

    Naujas didelės apimties senovinės DNR tyrimas rodo, kad natūrali atranka per pastaruosius 10 000 metų europiečių protėvių populiacijose veikė gerokai aktyviau, nei ilgą laiką manyta. Mokslininkai nustatė šimtus genetinių variantų, kurių paplitimas laikui bėgant ryškiai kito dėl atrankos, o ne vien dėl migracijos ar atsitiktinumo.

    Tyrimo autoriai analizavo beveik 16 000 senovinių genomų iš Vakarų Eurazijos, apimančių laikotarpį nuo ankstyvųjų žemdirbystės pradžios etapų iki istorinių laikų. Rezultatai leidžia tiksliau rekonstruoti, kokie biologiniai bruožai galėjo suteikti pranašumą skirtingomis gyvenimo sąlygomis.

    Raudoni plaukai ir šviesi oda

    Tarp ryškiausių atrankos paveiktų variantų išskiriami su šviesesne oda ir raudonais plaukais siejami pokyčiai, dažnai aptariami kalbant apie MC1R geną. Pasak mokslininkų, šie variantai galėjo išplisti ne dėl estetinių priežasčių, o dėl biologinio pranašumo, susijusio su saulės šviesa.

    Viena pagrindinių hipotezių sieja šviesesnę odą su efektyvesne vitamino D gamyba odoje, kai saulės spinduliuotės mažiau, ypač šiauresnėse platumose. Tai galėjo tapti svarbiau žmonėms perėjus nuo medžioklės ir rankiojimo prie žemdirbystės, kai mityba dažniau rėmėsi augaliniais produktais ir grūdais.

    Kodėl atranka galėjo spartėti?

    Tyrime pabrėžiama, kad pastarųjų tūkstantmečių gyvenimo būdo pokyčiai sukūrė naujus spaudimo veiksnius: tankesnes gyvenvietes, didesnį infekcijų krūvį, mitybos pokyčius, kitokį fizinį krūvį ir socialinę struktūrą. Tokios permainos galėjo lemti, kad tam tikri genetiniai variantai tapo naudingesni, o kiti, priešingai, mažino išgyvenamumą ar palikuonių skaičių.

    Mokslininkai taip pat pažymi, kad dalis šiandien su ligų rizika siejamų variantų praeityje galėjo turėti ir teigiamą pusę, pavyzdžiui, gerinti atsparumą infekcijoms. Tai primena, kad genų poveikis priklauso nuo aplinkos ir laikmečio, todėl šiuolaikinės reikšmės ne visada tiesiogiai perkeliamas į senovę.

    Ką keičia nauja metodika?

    Didžiausia pažanga siejama su tuo, kad tyrėjai pritaikė metodą, leidžiantį tiksliau atskirti natūralios atrankos signalą nuo demografinių procesų, tokių kaip migracija ar populiacijų maišymasis. Anksčiau dėl riboto senovinės DNR kiekio buvo sunku patikimai nustatyti, ar variantų dažnis kito dėl atrankos, ar dėl žmonių judėjimo.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad išvados dar nereiškia paprastų ir universalių atsakymų, kodėl konkreti savybė išplito. Vis dėlto didelis senovinių genomų skaičius leidžia daug aiškiau matyti, kad žmonių evoliucija nesustojo, o atranka veikė ir palyginti neseniai.

    „Turėdami tūkstančius genomų, apimančių tūkstantmečius, galime stebėti, kaip atranka realiu laiku keitė variantų dažnį“, – sakė vienas iš tyrimo autorių.

    Dar viena svarbi žinutė – tokie metodai gali būti pritaikyti ir kitų regionų senovinei DNR, o ateityje padėti tiksliau suprasti, kaip istorinės aplinkos sąlygos formavo šiandieninių populiacijų sveikatos rizikas. Mokslininkai tikisi, kad plečiantis duomenų bazėms bus galima dar tiksliau susieti atrankos bangas su konkrečiais klimato, mitybos ir ligų paplitimo pokyčiais.