CP v2

Tag: Havajai

  • Havajuose 67 į laisvę paleisti fazanai per dešimtmečius išplatino invazinius augalus

    1962 metais Havajuose į vieną salą buvo paleisti 67 fazanai – iš pradžių medžioklei, tačiau ilgainiui jie tapo netikėtu invazinių augalų platinimo veiksniu.

    Kaip rašo „Antena3“, tyrimai rodo, kad paukščiams plečiantis po miškus, į naujas vietoves buvo pernešamos svetimžemių augalų sėklos, o kai kurie invaziniai augalai pradėjo sparčiai plisti.

    Pirmuosius maždaug penkerius metus fazanai laikėsi nedidelėje ąžuolų giraitėje netoli išleidimo vietos, bet vėliau ėmė skverbtis toliau ir kolonizuoti vis didesnes teritorijas.

    Ekologai atkūrė jų plitimo vaizdą: vidutiniškai fazanai judėjo apie 8 km per metus, o per 14 metų užėmė didelę dalį vidutinio aukščio miškų. Iki 1984 metų jų aptikta įvairiose buveinėse – nuo jūros lygio iki maždaug 2 600 m aukščio.

    Kokius invazinius augalus platino fazanai

    Mokslininkai nustatė, kad fazanai minta įvairių augalų vaisiais ir sėklomis, įskaitant invazinius augalus, keliančius grėsmę vietos ekosistemoms.

    Tyrime buvo analizuotas 44 sugautų paukščių skrandžio turinys. Banano poka (invazinio augalo) sėklų ir vaisių rasta 82 proc. tirtų fazanų – šis augalas, sprendžiant iš duomenų, tapo reikšminga jų raciono dalimi.

    Be to, fazanų virškinimo sistemoje aptikta ir kitų svetimžemių augalų sėklų, o tai reiškia, kad paukščiai galėjo prisidėti prie invazinių rūšių plėtros skirtingose salos vietose.

    Gamtosaugos organizacijos „American Forests“ duomenimis, banano poka į Havajus buvo atvežtas 1920-aisiais kaip dekoratyvinis augalas. Vėliau jis išplito miškuose ir žemės ūkio teritorijose.

    Galimas poveikis vietinei augmenijai

    Invazinių augalų plitimas – ne vienintelis rūpestis. Hilo Havajų universiteto ataskaitoje fazanai minimi tarp gyvūnų, galinčių ėsti vietinių rūšių jaunus augalus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad atvežtiniai gyvūnai gali keisti ekosistemas ne tik konkuruodami su vietinėmis rūšimis, bet ir platindami svetimžemių augalų sėklas į anksčiau nepasiektas teritorijas.

    Šis atvejis yra priminimas, kaip net kelių dešimčių į gamtą paleistų gyvūnų populiacija per ilgą laiką gali turėti reikšmingų, iš anksto neįvertintų pasekmių vietos miškams.

  • Palydovinė nuotrauka užfiksavo du uraganus, skriejusius Havajų link ir priminusius „šypsenėlę“

    2016 metų rugpjūčio 29 dieną palydovas „Suomi NPP“ užfiksavo įspūdingą vaizdą virš Ramiojo vandenyno: du vienu metu susiformavę uraganai artėjo Havajų kryptimi, o jų debesų sūkuriai iš viršaus priminė veidą su akimis.

    Nuotraukoje matomi uraganas Madeline (kairėje) ir uraganas Lester (dešinėje). Vaizdas išsiskyrė ne tik reta simetrija – radarų žemėlapiuose ciklonai atrodė tarsi „žvilgčiojantys“ į kosmosą.

    Madeline 2016 metų rugpjūčio 30 dieną sustiprėjo iki 4 kategorijos uragano ir pasiekė apie 210 km/val. vėjo greitį. Lester taip pat trumpam tapo 4 kategorijos audra 2016 metų rugsėjo 1 dieną, tačiau vėliau greitai susilpnėjo iki 3 kategorijos.

    Nors iš pradžių meteorologai nebuvo tikri, ar šios audros pasieks salas, vėliau Havajams buvo paskelbtas uragano įspėjimas: prognozuota, kad Madeline gali praeiti pavojingai arti Didžiosios salos.

    Iki sausumos taip ir neatėjo

    Galiausiai Madeline 2016 metų rugpjūčio 31 dieną praėjo piečiau Havajų, tuo metu jau būdama susilpnėjusi iki 1 kategorijos. Lester 2016 metų rugsėjo 2 dieną praskriejo šiauriau Didžiosios salos ir priartėjo maždaug 210 km atstumu nuo Honolulu, o vėliau staigiai pasuko į šiaurę ir ėmė slopti.

    Nors nė viena audra nepasiekė sausumos (uragano „akis“ nepraėjo virš žemės), Havajų valstijoje vis tiek buvo juntamos pasekmės: stiprūs vėjo gūsiai, smarkios liūtys ir pavojinga bangavimas.

    Tekste atkreipiamas dėmesys, kad Havajai, nors ir yra regione, kur dažnai formuojasi Ramiojo vandenyno uraganai, neretai išvengia tiesioginio smūgio. Viena iš priežasčių – salų apylinkėse dažnai dominuojantis aukšto slėgio laukas, o kita – stiprūs rytų krypties vėjai, galintys „nustumti“ audras į šoną.

    Ar sėkmė tęsis amžinai?

    Vis dėlto, pasaulyje daugėjant ekstremalių orų reiškinių ir keičiantis regioniniams orų modeliams, tokia „nematoma apsauga“ gali ne visada suveikti. Straipsnyje pabrėžiama, kad ateityje audros gali vis dažniau priartėti prie salų neįprastai arti.

    Kaip pavyzdys minimi uraganai Lowell ir Lala, kurie rugpjūtį ir rugsėjį neįprastai arti prasilenkė su Kauajaus sala, sukeldami žalą elektros linijoms, laivams ir pakrančių infrastruktūrai. Tokių audrų aktyvumą, anot „The Guardian“, iš dalies galėjo sustiprinti besitęsiantis „super“ El Niño.

  • DNR atskleidė netikėtą ryšį: kaip havajiečių protėviai įveikė 7 000 km per Ramųjį vandenyną

    DNR atskleidė netikėtą ryšį: kaip havajiečių protėviai įveikė 7 000 km per Ramųjį vandenyną

    Naujas genetinis tyrimas atkuria vieną įspūdingiausių žmonijos migracijų istorijų: rasti ypač artimi ryšiai tarp vietinių Havajų gyventojų ir Rapa Nui, dar vadinamos Velykų sala, bendruomenių. Mokslininkai teigia, kad šie panašumai DNR rodo realius kontaktus ir žmonių judėjimą per milžiniškus Ramiojo vandenyno atstumus.

    Skaičiai įspūdingi: Havajus ir Rapa Nui skiria apie 7 000 kilometrų. Vis dėlto Polinezijos jūrininkai šimtmečius keliavo tarp salų, naudodami dviejų korpusų kanojas, išmanydami vėjus, sroves, žvaigždynus ir tolimų sausumų orientyrus.

    Kaip buvo atliktas tyrimas

    Analizę atlikę Stanfordo universiteto ir partnerių tyrėjai rėmėsi šiuolaikinių Polinezijos gyventojų genetiniais duomenimis. Jie nagrinėjo viso genomo informaciją iš daugiau nei 1 000 asmenų, įtraukdami papildomus duomenis iš Rapa Nui, Havajų, Samoa ir Tongos.

    Taikydami skaičiavimo metodus, leidžiančius aptikti bendrus protėvius pagal DNR panašumus, mokslininkai įvertino, kaip galėjo vykti migracijos bangos. Tiesioginių rašytinių įrodymų apie keliones iš Rapa Nui į Havajus nėra, todėl genetika tapo pagrindiniu šių sąsajų argumentu.

    Užuominos apie tarpinę stotelę

    Tyrime išskiriamas ir galimas svarbus vaidmuo Mangarevai, salai, kurios gyventojų genetiniai panašumai pasirodė reikšmingi aiškinant ryšius tarp dviejų nutolusių populiacijų. Tai leidžia svarstyti, kad migracijos galėjo vykti etapais, o ne vienu nenutrūkstamu reisu.

    Toks scenarijus dera su plačiau žinomu Polinezijos kolonizacijos vaizdu: judėjimu nuo Samoa ir Fidžio per Tongą, Kuko salas bei Draugijos salas, įskaitant Tahitį, iki Rapa Nui. Nauji duomenys rodo, kad istorija galėjo nesibaigti ties rytiniu Polinezijos pakraščiu.

    Kodėl tai svarbu ir šiandien

    Mokslininkai pabrėžia vadinamąjį įkūrėjo efektą, kai naują populiaciją sudaro nedidelė grupė žmonių, atsinešanti tik dalį pradinės genetinės įvairovės. Kartojantis tokiems persikėlimams tarp salų, vieni genetiniai variantai gali išplisti, o kiti išnykti.

    Pasak tyrėjų, įkūrėjo efektai vietinėse rytų Polinezijos populiacijose, įskaitant Havajus, gali būti daugiau nei dešimt kartų stipresni nei nagrinėtose europinės kilmės populiacijose. Tai svarbu ne tik istorijos rekonstrukcijai, bet ir medicinai, nes mažesnė genetinė įvairovė gali didinti kai kurių paveldimų ligų riziką.

    Tyrime minimi genų variantai, susiję su regėjimo sutrikimais ar DNR taisymo mechanizmais, pavyzdžiui, ADAMTSL4, PDE6B ir FAN1. Tyrėjai akcentuoja, kad tokios įžvalgos gali padėti tiksliau vertinti rizikas ir planuoti tolesnius sveikatos tyrimus bendruomenėse, kurių populiacijos istorija buvo pažymėta mažų grupių migracijomis.

    Mokslininkų teigimu, genetiniai duomenys leidžia pamatyti tai, ko nepaliko rašytiniai šaltiniai: keliones, kontaktus ir bendrą protėvių istoriją, susiformavusią Ramiajame vandenyne. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Science.

  • Havajų buvusiose ganyklose pasodinta 150 650 medžių: kaip po 20 metų pasikeitė paukščių gyvenimas

    Havajų saloje didelio masto miškų atkūrimo projektas buvusių ganyklų teritorijose per kelis dešimtmečius pakeitė vietos ekosistemą. Hakalau nacionaliniame laukinės gamtos prieglobstyje atsiradę jauni miškai tapo svarbūs retoms ir nykstančioms salyno paukščių rūšims.

    Daugelį metų šiose vietovėse buvo ganomi galvijai, todėl dideli plotai natūralių miškų virto atviromis ganyklomis, o vietinę augaliją nustelbė žolės ir invaziniai augalai. Tai ypač pavojinga Havajams, kur nemaža dalis paukščių yra endeminiai ir natūraliai neaptinkami niekur kitur pasaulyje.

    Atkūrimo darbai pradėti 1992 metais ir tęsėsi maždaug ketverius metus. Per šį laiką pasodinta 150 650 vietinių koa medžių, kurie pasirinkti dėl gebėjimo augti nualintose dirvose ir palaipsniui formuoti miško dangą.

    Projekto tikslas buvo ne tik sugrąžinti medžius į degradavusias žemes, bet ir sukurti vadinamuosius miško koridorius. Tokie koridoriai turėjo sujungti išlikusius miško fragmentus su buvusiomis ganyklomis ir palengvinti gyvūnų, ypač paukščių, judėjimą bei plitimą.

    Ilgalaikiai stebėjimai parodė, kad augant pasodintiems medžiams vietinių paukščių aktyvumas atkurtose teritorijose didėjo. Tyrėjai fiksavo, jog kai kurios retos rūšys jaunuose miškuose vis dažniau ieškojo maisto ir slėptuvių, nors pilnavertės brandžių miškų alternatyvos tokios teritorijos tapo ne iš karto.

    Vienas iš svarbių veiksnių buvo atstumas iki senesnių miškų masyvų ir paties atkuriamo miško amžius. Kitaip tariant, kuo arčiau buvo natūralūs miškai ir kuo labiau susiformavo laja, tuo greičiau paukščiai pradėjo naudotis naujomis buveinėmis.

    Hakalau prieglobstis įkurtas 1985 metais būtent tam, kad būtų saugomos nykstančių miško paukščių buveinės, todėl atkūrimo rezultatai vertinami kaip strategiškai svarbūs. Havajų paukščiams grėsmę kelia ne vien miškų nykimas, bet ir invazinės rūšys bei paukščių maliarija, kurią perneša į salas įvežti uodai.

    Todėl ekosistemų atkūrimas dažnai siejamas ir su prisitaikymu prie klimato kaitos: vėsesnėse, aukštesnėse vietovėse ligų plitimo rizika gali būti mažesnė. Šiuo metu gamtosaugininkai toliau svarsto, kaip sustiprinti jungtis tarp Hakalau ir aukštikalnių miškų Mouna Kea šlaituose, kad paukščiams būtų lengviau pasiekti palankesnes buveines.

  • Visagine – nemokamas kvietimas į Havajus: „Amerikietiška erdvė“ atskleidžia, kuo stebina JAV sala

    Visagine – nemokamas kvietimas į Havajus: „Amerikietiška erdvė“ atskleidžia, kuo stebina JAV sala

    Visagine veikianti „Amerikietiška erdvė“ kviečia gyventojus ir miesto svečius į pažintinį renginį apie Havajus – 50-ąją JAV valstiją. Susitikimas numatytas rugpjūčio 20 dieną, Vilties g. 5.

    Renginio metu žadama supažindinti su Havajų istorija ir kultūriniu savitumu, kurį formavo vietinių havajiečių tradicijos, JAV politiniai pokyčiai ir migracijos bangos iš Azijos bei Ramiojo vandenyno regiono. Tokie pristatymai dažniausiai apima ir kasdienio gyvenimo temas – nuo kalbos iki papročių bei šiuolaikinių identiteto klausimų.

    Havajai dažnai siejami su kurortais, tačiau ši valstija yra ir strategiškai svarbi JAV dalis Ramiajame vandenyne. Be to, salynas išsiskiria unikaliomis gamtos sąlygomis: čia veikia vieni aktyviausių pasaulio ugnikalnių, o dalis teritorijų saugomos kaip nacionaliniai parkai.

    Pastaraisiais metais Havajai vis dažniau aptariami ir dėl tvaraus turizmo bei aplinkosaugos iššūkių. Vietos institucijos ir bendruomenės ieško būdų, kaip suderinti lankytojų srautus, infrastruktūros apkrovą ir gamtos bei kultūros paveldo apsaugą.

    Organizatoriai ragina atvykti visus, kuriems įdomi JAV įvairovė ir Ramiojo vandenyno regionas. Tikimasi, kad renginys bus naudingas ir planuojantiems keliones, ir norintiems geriau suprasti Havajų vietą JAV istorijoje bei dabartyje.

  • 1905 metais į Havajus atgabenta žuvelė nuo uodų tapo invazine grėsme: smogia vietinėms rūšims

    1905 metais Havajuose, siekiant sumažinti uodų platinamų ligų riziką, į vietinius gėlavandenius telkinius buvo įvežta gambuziija, dar vadinama uodžiažuve. Tuo metu sprendimas atrodė praktiškas: maža, greitai besidauginanti žuvis turėjo maitintis uodų lervomis ir taip padėti žemės ūkiui bei gyvenvietėms.

    Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad gambuziija nėra siaurai specializuota. Ji ėmė medžioti ir kitus smulkius vandens organizmus, konkuruoti dėl maisto, o kai kuriose vietose tapo dominuojančia rūšimi, pakeitusia vietinių ekosistemų pusiausvyrą.

    Gamtosaugininkų vertinimu, gambuziija yra didelės ekologinės rizikos invazinė rūšis, nes lengvai prisitaiko prie skirtingos temperatūros ir prasto vandens kokybės. Ji taip pat gali ištverti mažą deguonies kiekį, todėl išgyvena ten, kur daliai vietinių rūšių sąlygos tampa per sudėtingos.

    Dar vienas svarbus veiksnys yra jos dauginimosi strategija: patelės atsiveda gyvus jauniklius. Tai reiškia, kad net viena apvaisinta žuvis, patekus į atskirtą telkinį, per palyginti trumpą laiką gali suformuoti naują populiaciją.

    Didžiausią žalą patyrė Havajų endeminės laumžirgių rūšys, kurių lervos vystosi gėlavandeniuose upeliuose ir užutekiuose. Kai kuriuose aukštumų ruožuose istoriškai beveik nebuvo žuvų plėšrūnų, todėl vietiniai vabzdžiai neturėjo pakankamai laiko evoliuciškai prisitaikyti prie naujos grėsmės.

    Gambuziijai išplintant į vidurupius ir žemupius, pažeidžiamiausios tapo laumžirgių lervos, gyvenančios ramesniame vandenyje prie krantų. Dėl to kai kurių retų rūšių arealas susitraukė, o atskirose salose jų populiacijos priartėjo prie išnykimo ribos.

    Žala neapsiriboja vien vabzdžiais. Gambuziija konkuruoja su vietinėmis žuvimis ir minta kitais smulkiais bestuburiais, įskaitant vietines gėlavandenių krevečių rūšis, kurios svarbios ekosistemoms, nes padeda reguliuoti dumblių augimą ir palaikyti natūralų telkinių „valymąsi“.

    Praktikoje išgaudyti gambuziiją sudėtinga dėl tarpusavyje susijusių upelių, drenažo kanalų ir vandens kelių tinklo. Kai invazinė rūšis įsitvirtina keliuose telkiniuose, jos plitimas gali vykti pakartotinai net ir po lokalių kontrolės priemonių.

    Cheminiai metodai dažnai vertinami kaip rizikingi, nes gali pakenkti ir vietinėms rūšims bei bendram vandens telkinių biologiniam stabilumui. Todėl taikomos priemonės dažniausiai orientuotos į prevenciją ir jautriausių buveinių apsaugą, pavyzdžiui, natūralių barjerų išnaudojimą ar dirbtinių užtvarų įrengimą, kad žuvys nepasiektų aukštupių.

    Ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kad biologinės kontrolės sprendimai, nors ir patrauklūs dėl mažesnių kaštų, gali turėti ilgalaikių pasekmių. Šiandien invazinių rūšių valdymas vis dažniau remiasi griežtesniu rizikos vertinimu, nuolatine stebėsena ir taisykle, kad naujos rūšys į ekosistemas neturi būti įleidžiamos be aiškiai pagrįsto, moksliškai įvertinto plano.

  • Įspūdingas Kilauea šou Havajuose: lavos fontanai šovė šimtus metrų – ką sako mokslininkai

    Įspūdingas Kilauea šou Havajuose: lavos fontanai šovė šimtus metrų – ką sako mokslininkai

    Havajuose esantis Kilauea ugnikalnis pradėjo naują išsiveržimo epizodą po kelių dienų santykinės ramybės. Vulkanologai dar prieš tai fiksavo didėjantį slėgį po paviršiumi: žemės paviršius pamažu kilo, o seisminis fonas rodė, kad magma juda į viršų.

    Per naujausią suaktyvėjimą iš ventų ėmė veržtis ryškios lavos srovės, o virš kraterio kilo įspūdingi lavos fontanai. Naktinį dangų virš viršūninės kalderos nuspalvino intensyvūs oranžiniai ir raudoni atspalviai, būdingi bazaltinėms išsiveržimų fazėms.

    Stebėtojai taip pat pranešė apie sustiprėjusias vulkaninių dujų emisijas ir virš kraterio susidarančius pelenų bei garų debesis. Vis dėlto aktyvumas buvo sutelktas viršūninėje zonoje, todėl gyvenvietėms tiesioginės grėsmės šįkart nekilo, tačiau oro kokybė ir matomumas aplinkinėse teritorijose gali kisti priklausomai nuo vėjo.

    Dabartiniai pokyčiai siejami su ilgiau trunkančiu ciklu, kuris stebimas nuo praėjusių metų pabaigos: aktyvūs epizodai kartojasi su pertraukomis, o tarp jų stoja trumpesni rimties laikotarpiai. Toks ritmas leidžia tyrėjams geriau tikrinti prognozavimo modelius, nors patys ugnikalniai išlieka sunkiai nuspėjami.

    Kilauea yra vienas geriausiai stebimų ugnikalnių pasaulyje: jį nuolat seka seismometrai, grunto deformacijų jutikliai ir vaizdo kameros. JAV geologijos tarnybos specialistai pabrėžia, kad tokia stebėsenos sistema padeda anksčiau pastebėti požymius, jog magma artėja prie paviršiaus, ir laiku įspėti gyventojus bei turistus.

    Mokslininkams kiekvienas naujas epizodas yra vertingas duomenų šaltinis, leidžiantis tiksliau suprasti magmos judėjimą ir slėgio pokyčius gelmėse. Dėl to Kilauea išlieka savotiška natūrali laboratorija, kurioje realiu laiku tikrinamos šiuolaikinės vulkanologijos hipotezės ir rizikos vertinimo metodai.

  • Į Havajus 1929 metais atgabentas japoninis baltakis tapo invazinis: kaip jis nustumia vietines paukščių rūšis

    1929 metais į Havajų salas iš Japonijos buvo atgabentas nedidelis paukštis – japoninis baltakis, dar vadinamas mežiro. Tuo metu jis buvo pristatytas kaip priemonė kovai su žemės ūkiui kenkiančiais vabzdžiais, tačiau ilgainiui tapo viena gausiausių sausumos paukščių rūšių salyne.

    Šiandien mokslininkai japoninį baltakį dažnai mini kaip klasikinį pavyzdį, kaip gerų ketinimų introdukcija gali virsti invazijos problema. Paukštis prisitaikė prie skirtingų buveinių, sparčiai plito miškuose ir žemės ūkio teritorijose, o jo mityba pasirodė esanti daug įvairesnė, nei tikėtasi.

    Japoniniai baltakiai minta vabzdžiais, vaisiais ir nektaru, todėl dažnai naudoja tuos pačius maisto išteklius kaip ir vietinės Havajų paukščių rūšys. Tyrimai rodo, kad konfliktas kyla ne dėl tiesioginės agresijos, o dėl konkurencijos: kai toje pačioje teritorijoje daugėja baltakių, vietinėms rūšims gali mažėti prieinamo maisto.

    Ekologiniu požiūriu tai ypač jautru salose, kur daug rūšių yra endeminės, prisitaikiusios prie siauro resursų spektro ir dažnai neturi „atsarginio plano“, kai aplinkoje atsiranda naujas, gerai besitaikantis konkurentas. Havajų salynas laikomas viena pažeidžiamiausių pasaulio teritorijų invazinių rūšių poveikiui.

    Vėlesnėse analizėse buvo fiksuojama, kad vietovėse, kuriose po 2000 metų išaugo japoninių baltakių gausa, kai kurių vietinių paukščių jaunikliai vidutiniškai buvo mažesnės kūno masės. Tokie pokyčiai biologijoje dažnai siejami su prastesne mityba arba didesne konkurencija dėl resursų.

    Mokslinėje literatūroje taip pat aptariama, kad mažesnis jauniklių dydis gali turėti tiesioginių pasekmių išgyvenamumui, ypač jei maisto trūkumas sutampa su kitais stresoriais. Havajuose tai gali būti buveinių nykimas, plėšrūnai ar ligos, kurios istoriškai smarkiai prisidėjo prie vietinių paukščių populiacijų mažėjimo.

    Ši istorija primena, kodėl biologinės kontrolės priemonės šiais laikais vertinamos itin atsargiai. Net ir nedidelis, iš pirmo žvilgsnio nekaltas introdukuotas gyvūnas, patekęs į izoliuotą ekosistemą, gali išbalansuoti konkurenciją ir netiesiogiai pakeisti vietinių rūšių ateitį.

  • Kas vyksta po Havajais: mokslininkai rado, kad Žemės mantijos „karštasis taškas“ kaista

    Kas vyksta po Havajais: mokslininkai rado, kad Žemės mantijos „karštasis taškas“ kaista

    Mokslininkai pastebi netikėtą reiškinį po Havajų salynu: giliai Žemės mantijoje esantis karštos medžiagos srautas per pastaruosius dešimtis milijonų metų, panašu, tapo karštesnis. Nauja analizė rodo, kad per maždaug 47 milijonus metų šio mantijos pluošto temperatūra galėjo padidėti iki maždaug 250 laipsnių Celsijaus.

    Šis rezultatas kelia klausimų dėl ilgai vyravusios prielaidos, kad Havajų „hotspotas“ laikui bėgant turėjo silpti. Havajai laikomi klasikiniu pavyzdžiu, kaip virš beveik stacionaraus šilumos šaltinio formuojasi vulkanų grandinė, kai Ramiojo vandenyno plokštė juda į šiaurės vakarus.

    Kaip susidarė Havajų vulkanų grandinė

    Per milijonus metų taip susiformavo apie 3 500 kilometrų ilgio grandinė, apimanti dešimtis vulkanų nuo seniausių povandeninių kalnų iki dabartinių Havajų salų. Tokią seką paprastai aiškina mantijos pluoštas, kuris iš didelių gylių atneša karštą medžiagą, maitinančią magmos susidarymą.

    Nauji duomenys rodo priešingą kryptį: vietoje laipsniško vėsimo fiksuojamas kaitimas. Tai svarbu ne tik Havajams, bet ir bendrai tam, kaip mokslas supranta vulkaninių salų kilmę ir procesus Žemės gelmėse.

    Ką parodė uolienų ir dugno žemėlapių analizė

    Tyrėjai analizavo olivino turinčių bazaltų mėginius iš 16 Havajų vulkanų. Šių uolienų cheminė sudėtis padeda atkurti, kokiomis sąlygomis ir kokioje temperatūroje giliai mantijoje formavosi pirminė magma.

    Tuomet geocheminiai duomenys buvo sugretinti su naujesniais vandenyno dugno žemėlapiais, leidusiais tiksliau įvertinti atskirų vulkanų apimtį. Tam buvo pritaikytas geotermometras, kuris padeda apskaičiuoti magmos formavimosi temperatūrą pagal uolienų sudėtį.

    Kodėl kai kurie ugnikalniai milžiniški

    Didžiausia staigmena buvo ryšys tarp mantijos medžiagos temperatūros ir susiformuojančių vulkanų dydžio. Komanda tikrino kelias galimas priežastis, kodėl vieni Havajų vulkanai išliejo milžiniškus lavos kiekius, o kiti liko santykinai nedideli.

    Buvo vertinami litosferos storio pokyčiai, magmos šaltinio cheminė sudėtis, Ramiojo vandenyno plokštės judėjimo greičio kaita ir paties mantijos pluošto temperatūra. Tyrimo išvada tokia, kad stebimą skirtumą geriausiai paaiškina būtent temperatūros pokyčiai, o ne kiti veiksniai.

    „Duomenys rodo, kad Havajų mantijos pluoštas ne silpo, o tapo karštesnis, ir tai tiesiogiai susiję su vulkanų mastu“, – teigiama tyrimo išvadų interpretacijoje.

    Analizė taip pat rodo, kad kaitimas vyko ne tolygiai: per pastaruosius 47 milijonus metų fiksuojamos dvi aiškesnės šilimo bangos. Pirmoji siejama su laikotarpiu prieš maždaug 14–20 milijonų metų, o antroji, prasidėjusi maždaug prieš 6 milijonus metų, siejama su šiandieninių Havajų salų ir aktyvių vulkanų, tokių kaip Kīlauea ir Mauna Loa, formavimusi.

    Mokslininkų vertinimu, tai leidžia įtarti, kad prie Žemės branduolio ir mantijos ribos vyksta procesai, kurių poveikis paviršiui gali būti didesnis, nei manyta anksčiau. Tokie rezultatai gali keisti tai, kaip aiškinama mantijos dinamika ir ilgalaikė vulkaninių „hotspotų“ evoliucija.

  • Havajai prieš 140 metų atsivežė mangustus žiurkėms naikinti: klaida, kuri iki šiol kainuoja gamtai

    Havajuose XIX amžiaus pabaigoje priimtas sprendimas, kuris turėjo padėti apsaugoti cukranendrių plantacijas nuo žiurkių, šiandien laikomas viena ryškiausių invazinių rūšių pamokų. 1883 metais į salas buvo atvežti mažieji Indijos mangustai, tikintis, kad jie greitai sumažins graužikų populiaciją.

    Tačiau planas rėmėsi esmine prielaida, kurios niekas nepatikrino: žiurkės daugiausia aktyvios naktį, o mangustai medžioja dieną. Dėl šio elgsenos skirtumo mangustai su žiurkėmis susidurdavo rečiau, nei tikėtasi, o „naujasis sprendimas“ ėmė ieškoti lengvesnio grobio.

    Didžiausią smūgį patyrė vietinės, ant žemės perinčios paukščių rūšys, jų kiaušiniai ir jaunikliai. Taip pat fiksuota, kad mangustai gali kelti grėsmę ir kitiems vietiniams gyvūnams, įskaitant roplius bei smulkius žinduolius, o pakrančių teritorijose gali būti pavojingi jūrinių vėžlių lizdams.

    Havajų gamtosaugos praktikoje šiandien svarbiausias tikslas dažnai yra nebe visiškas invazinių plėšrūnų išnaikinimas, o jautriausių teritorijų apsauga. Tam pasitelkiamos gaudyklės, fiziniai barjerai ir nuolatinė stebėsena, ypač vietose, kur peri retos paukščių rūšys.

    Situaciją komplikuoja tai, kad mangustai kai kuriose salose jau seniai yra įsitvirtinę ir gali greitai daugintis. Dėl to realistiškiausia strategija tampa ilgalaikė kontrolė ir prevencija, kad invaziniai gyvūnai nepatektų į salas ar vietoves, kur jų dar nėra.

    Havajų pavyzdys dažnai minimas kaip argumentas, kodėl biologinės kontrolės sprendimai turi būti vertinami itin atsargiai. Ekologijoje net ir iš pirmo žvilgsnio logiška idėja gali sukelti grandininę reakciją, o pasekmių taisymas trunka dešimtmečius.

    Gamtosaugininkai pabrėžia ir prevencijos svarbą: vienos invazinės rūšies pasirodymas izoliuotoje ekosistemoje gali pakeisti konkurenciją dėl maisto, plėšrūnų ir grobio balansą bei prisidėti prie biologinės įvairovės nykimo. Todėl tokiose vietose kaip salynai griežta bioapsauga laikoma viena efektyviausių priemonių.