1958 metais JAV Šiaurės Karolinoje vietos lumbee genties nariai smogė netikėtą smūgį rasistiniam terorui – ginkluoti vyrai išvaikė „Ku Klux Klan“ (KKK) mitingą prie Hayes Pond, o šis po incidento Robesono apygardoje daugiau viešai nesirinko.
Apie šią istoriją, kuri pilietinių teisių judėjimo pasakojimuose dažnai lieka paraštėse, primena „The Collector“. Nors tai buvo reikšmingas bendruomenės pasipriešinimo pavyzdys, jis neprilygsta plačiai žinomoms JAV kovos už pilietines teises ikonoms ir įprastai „neįsitaiso“ į populiariausią to laikotarpio naratyvą.
Tuo metu Robesono apygarda gyveno segregacijos sąlygomis, tačiau sistema čia buvo išskirtinė: vietoje įprasto „juodaodžių ir baltaodžių“ skirstymo veikė vadinamasis trijų rasių modelis – atskirai buvo traktuojami baltaodžiai, juodaodžiai ir vietiniai amerikiečiai.
Lumbee bendruomenė buvo gausi ir tvirtai susitelkusi: 1958 metais apygardoje gyveno apie 30 000 vietinių amerikiečių (daugiausia lumbee), taip pat apie 40 000 baltaodžių ir apie 25 000 afroamerikiečių. Įtampos dėl rasės ir tapatybės klausimų čia buvo nuolatinės, o KKK tai išnaudojo bandydama demonstruoti jėgą.
KKK provokacijos ir viešai skelbtas mitingas
KKK Šiaurės Karolinoje tuo metu buvo aktyvus: be išpuolių prieš juodaodžius, organizacija ėmė taikytis ir į lumbee bendruomenę. Grupę regione telkė Jamesas „Catfish“ Cole’as iš Pietų Karolinos, raginęs „pastatyti indėnus į vietą“.
Įtampą dar labiau kurstė demonstratyvios provokacijos – deginami kryžiai ir bandymai išgąsdinti gyventojus. Tarp minimų incidentų – kryžiaus sudeginimas lumbee šeimos kieme daugiausia baltaodžių gyvenamame rajone ir dar vienas atvejis prie lumbee moters namų, kai sklandė gandai apie jos santykius su baltaodžiu vyru.
Po šių išpuolių Cole’as su bendražygiais suplanavo viešą KKK mitingą sausio 18 dieną. Apie jį buvo pranešama atvirai – net važinėjant automobiliu ir skelbiant per garsiakalbį, kad apie planus žinotų kuo daugiau žmonių.
Hayes Pond: šviesos lemputė ir minios išsisklaidymas
Į mitingą prie Hayes Pond, netoli Maxton miestelio, susirinko maždaug 50 klansmenų. Vietos šerifas bandė įtikinti KKK atsisakyti renginio, nes nujautė, kad provokacija gali baigtis susirėmimu.
Tačiau į vietą atvyko ne tik KKK. Automobiliais ėmė rinktis lumbee vyrai, ginkluoti šautuvais ir lygiavamzdžiais. Tikslus jų skaičius nėra žinomas, bet kai kurie vertinimai siekia net apie 1 000 žmonių.
Lemtingu momentu kažkas iš lumbee narių iššovė į vienintelę lemputę, apšvietusią mitingo centrą. Tamsoje kilo sumaištis, pasigirdo šūviai į orą, o KKK nariai skubiai traukėsi į laukus ir mišką.
Po susirėmimo – areštai KKK lyderiams ir nutylėta reikšmė
Po šio įvykio KKK Robesono apygardoje daugiau neberengė viešų susibūrimų. Nė vienas lumbee dalyvis dėl incidento nebuvo suimtas, tačiau pats Cole’as ir dar vienas klansmenas Jamesas Martinas sulaukė teisėsaugos veiksmų.
Jie buvo sulaikyti dėl veiksmų, kurie, kaip nurodyta, kėlė „baimę dėl grėsmingo pavojaus viešajai taikai“. Martinas gavo baudą, o Cole’as atliko trumpą laisvės atėmimo bausmę.
Įvykis pasiekė ir nacionalinę auditoriją – spaudoje pasirodė nuotrauka, kurioje du besišypsantys lumbee vyrai buvo apsigaubę KKK vėliava. Vis dėlto ši istorija JAV pilietinių teisių atmintyje dažnai lieka nuošalyje, nes netelpa į labiausiai įprastą pasakojimą apie nerasinį smurtą ir griežtą „juodaodžių prieš baltaodžius“ schemą.
Hayes Pond primena ir kitą pilietinių teisių kovų pusę – ginkluotą savigyną. Straipsnyje minimi ir kiti pavyzdžiai, kai bendruomenės pietinėse valstijose kūrė organizuotas gynybos grupes, siekdamos apsisaugoti nuo rasistinio teroro.
Lumbee bendruomenei šis incidentas išliko svarbus tapatybės ir orumo ženklas: kolektyvinis veiksmas ne tik apgynė vietos žmones nuo bauginimo, bet ir tapo ryškiu priminimu, kad istorijoje yra daug mažiau žinomų, tačiau reikšmingų pilietinių teisių pergalių.