Nauji istorikų ir archeologų tyrimai meta rimtą šešėlį ant vienos garsiausių nacistinės Vokietijos „istorinių sensacijų“. Archyvuose rasti dokumentai leidžia atkurti 1937 metais SS inicijuotų kasinėjimų eigą ir kelia pagrįstą įtarimą, kad Quedlinburge „atrasti“ palaikai karaliui Henrikui I nepriklausė.
Henrikas I, dar vadinamas Paukštininku, valdė 919–936 metais ir laikomas vienu ankstyvųjų viduramžių valdovų, padėjusių pamatus vėlesnei imperijos raidai. Trečiojo reicho propagandoje jis buvo vaizduojamas kaip tariamos vokiečių „istorinės tęstinės galios“ simbolis, todėl jo kultas tapo patogiu ideologiniu įrankiu.
Kaip SS pavertė kasinėjimus propaganda
1937 metais, SS vadovybei pritarus, po Šv. Servacijaus bažnyčia Quedlinburge pradėti kasinėjimai vietoje, kuri pagal viduramžių tradiciją siejama su Henriko I palaidojimu. SS netrukus paskelbė, kad rado monarcho palaikus, o pati šventovė imta pristatyti kaip propagandinis „istorinės didybės“ ženklas.
Ilgą laiką manyta, kad kasinėjimų dokumentacija dingo, todėl nepriklausomai įvertinti radinių patikimumą buvo sunku. Situacija pasikeitė aptikus rankraščius ir darbinius raportus, susijusius su kasinėjimų vadovu Rolfu Höhne ir jo bendradarbiu Karlu Schirwitzu.
Kaukolė, kuri neatitinka legendos
Ginčų centre atsidūrė fragmentiškai išlikusi kaukolė, rasta kapavietėje šiaurinėje kriptos dalyje. SS struktūros ją siejo su karaliumi, o tuometiniai „vertinimai“ buvo pritaikomi ideologiniam pasakojimui, nors net ir tuomet nebuvo aiškiai nustatyta mirusiojo lytis.
Šiuolaikinė išlikusių nuotraukų ir aprašų analizė rodo kitokį vaizdą. Tekstilės, odos bei metalinių detalių visuma labiau panaši į įprastą vėlyvųjų viduramžių ar ankstyvųjų naujųjų laikų laidojimo atributiką, o ne į X amžiaus valdovo kapo inventorių.
Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į smulkias, bet reikšmingas detales: smeigtukas, kuriuo SS aiškino „karališką statusą“, galėjo būti paprastas audinio susegimo daiktas. Kapavietėje minėta medinė lenta taip pat labiau atitinka vėlesnių šimtmečių laidojimo praktiką, o ne ankstyvųjų viduramžių valdovų ritualus.
Labiausiai tikėtina versija: palaikai priklausė moteriai
Vertinant anatominius požymius, tyrėjų teigimu, kaukolė labiau atitinka moters, o ne vyro charakteristikas. Kaip labiausiai tikėtina kandidatė minima Anna von Tautenburg, su vietos religine bendruomene sieta kanoninkė, mirusi 1533 metais.
Šią hipotezę sustiprina faktas, kad jos antkapis iki XIX amžiaus pabaigos buvo tiesiai virš tos vietos, kur aptikti palaikai. Galutiniam patvirtinimui reikėtų pakartotinių archeologinių darbų ir DNR tyrimų, tačiau šiuo metu turimi duomenys, tyrėjų vertinimu, aiškiai prieštarauja SS skleistai versijai.
Istorikai pabrėžia, kad ši istorija atskleidžia platesnį Trečiojo reicho metodą: archeologija ir praeities simboliai buvo naudojami ne pažinimui, o ideologijai paremti. Todėl senos „sensacijos“ šiandien vis dažniau peržiūrimos iš naujo, remiantis archyviniais šaltiniais ir šiuolaikiniais mokslo metodais.