CP v2

Tag: Helenistinis laikotarpis

  • Žvejai netoli Kalymno ištraukė 2 000 metų paslaptį: kas buvo bronzinė „Kalymno dama“?

    Žvejai netoli Kalymno ištraukė 2 000 metų paslaptį: kas buvo bronzinė „Kalymno dama“?

    Prie Graikijai priklausančios Kalymno salos žvejai tinklais netikėtai iškėlė įspūdingą radinį – beveik dviejų metrų aukščio bronzinę moters skulptūrą. Artefaktas daugiau kaip 2 000 metų gulėjo maždaug 120 metrų gylyje Egėjo jūroje ir, specialistų teigimu, išliko neįprastai gerai.

    Skulptūra šiandien vadinama „Kalymno dama“ ir dažniausiai datuojama helenistiniu laikotarpiu, maždaug III amžiumi prieš Kristų. Ji vaizduoja moterį su chitonu ir sunkiu apsiaustu, o tokia apranga bei proporcijos siejamos su to meto aukštesnio socialinio sluoksnio atvaizdais.

    Kas pavaizduota skulptūroje?

    Nors skulptūra tapo vienu ryškiausių Egėjo jūros povandeninės archeologijos radinių, klausimas, ką ji vaizduoja, iki šiol atviras. Tarp versijų minima ir galimybė, kad tai galėjo būti Ptolemėjų dinastijos Egipto karalienė Arsinojė III, tačiau aiškių įrodymų tokiai tapatybei trūksta.

    Archeologai pabrėžia, kad helenistiniu laikotarpiu moterų atvaizdai skulptūroje neretai būdavo idealizuojami, todėl vien apranga ar stilistika ne visada leidžia tiksliai nustatyti konkretų asmenį. Dėl to neatmetama, kad skulptūra galėjo vaizduoti ir dievybę ar apibendrintą kilmingos moters tipą.

    Kaip ji atsidūrė jūros dugne?

    Labiausiai tikėtina versija – jūrinė katastrofa. Monumentalios bronzinės skulptūros helenistiniu laikotarpiu buvo itin brangus krovinys, o jas gabendavo laivais per svarbius Viduržemio jūros prekybos ir kultūros maršrutus.

    Kalymnas buvo netoli kelių intensyviai naudotų laivybos kelių, jungusių graikiškąjį pasaulį su rytine Viduržemio jūros dalimi. Todėl manoma, kad skulptūra galėjo būti didesnio krovinio dalis, o laivui nuskendus ji nugrimzdo į dugną.

    Radinių grandinė ir konservavimas

    „Kalymno damos“ istorija paskatino atidesnį regiono tyrimą, o vėliau imta fiksuoti ir daugiau su tuo pačiu kontekstu siejamų radinių. Pranešama apie kitus senovinius fragmentus, tarp jų – didesnio nei natūralaus dydžio barzdoto valdovo galvą su makedonišku galvos apdangalu bei raitelių ir ginkluotų karių skulptūrų dalis.

    Po iškėlimo skulptūrai prireikė ilgų konservavimo darbų, nes bronza, ilgai buvusi jūroje, paprastai būna padengta nuosėdomis ir korozijos sluoksniais. Atlikus restauravimą, „Kalymno dama“ sugrąžinta į salą ir tapo vienu svarbiausių vietos archeologijos muziejaus eksponatų.

    Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo atradimo, skulptūra vis dar kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Tyrėjai ieško duomenų, kurie leistų tiksliau nustatyti jos kilmę, kelionės maršrutą ir aplinkybes, lėmusias, kad toks vertingas kūrinys atsidūrė Egėjo jūros gelmėse.

  • Turkijoje atidengė 10 senovinių kapų: įtariama, kad čia palaidoti Aleksandro Didžiojo kariai

    Turkijoje atidengė 10 senovinių kapų: įtariama, kad čia palaidoti Aleksandro Didžiojo kariai

    Turkijos pietuose, Yumurtalık apylinkėse, archeologai didelėje nekropolijoje aptiko 10 senovinių kapų. Tyrinėtojai skaičiuoja, kad daugiau kaip 3 hektarų plote kapaviečių gali būti apie 30, todėl didelė dalis radinių dar slepiasi po žeme.

    Atidengti kapai skiriasi savo konstrukcija. Dalis jų iškirsti uoloje, su koridoriais ir laiptais, vedančiais į laidojimo kamerą, kur įrengtos akmeninės platformos palaikams. Kiti kapai yra stačiakampės vadinamosios dėžinės kapavietės, kai kur su kalkiniu skiediniu ir išlikusiais rozetės motyvais.

    Kartu rasta ir laidojimo įkapių, leidžiančių datuoti vietą bei suprasti to meto papročius. Tarp radinių minimi keramikos fragmentai, nedideli indai, terakotos sarkofagai ir unguentarijai, senovėje naudoti kvapioms medžiagoms ar tepalams laikyti, ypač helenistiniu ir romėnišku laikotarpiais.

    Nuo uosto iki gydymo kulto

    Nekropolio reikšmę sustiprina Aigeai miesto istorija. Miestas susiformavo helenistiniu laikotarpiu ir ilgainiui tapo svarbiu Kilikijos regiono centru, o pakrantės padėtis padėjo jam vystytis kaip uostui ir jūrų bazei.

    Romos epochoje Aigeai išgarsėjo kaip Asklepijo, gydymo dievo, kulto vieta. Tokios šventyklos ir gydymo centrai pritraukdavo piligrimus, todėl miestas galėjo būti svarbus ne tik prekybai, bet ir religiniams bei medicininiams to meto praktikų tinklams.

    Ar tai Aleksandro Didžiojo karių kapai?

    Didžiausią intrigą kelia versija apie galimą ryšį su Makedonija ir Aleksandru Didžiuoju. Vietos tyrėjai neatmeta, kad Aigeai galėjo būti siejamas su makedoniečių kariais, o dalis helenistinio laikotarpio kapų galbūt priklausė kariams, veikusiems regione po Aleksandro žygių.

    Šią prielaidą stiprina istorinė aplinka: 333 metais prieš mūsų erą netoliese įvyko Iso mūšis, kuriame Aleksandro kariuomenė įveikė Persijos karaliaus Darijaus III pajėgas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad galutines išvadas galima daryti tik po išsamių datavimo, antropologinių ir archeologinių tyrimų.

    Kas laukia toliau

    Tyrėjai jau pradėjo kapaviečių konservavimo ir apsaugos darbus, nes dalis struktūrų patyrė niokojimą nuo viduramžių iki šių dienų. Aptikti artefaktai tvarkomi ir ruošiami būsimai ekspozicijai Adanos muziejuje.

    Archeologai taip pat svarsto nekropolio dalies restauravimą ir pritaikymą lankytojams. Dabartinio sezono darbai turėtų tęstis iki ankstyvo rudens, o tolimesni kasinėjimai priklausys nuo to, ką parodys ekspertizės ir nauji radiniai.

  • 626 senoviniai ženklai ant vartų atskleidė paslaptį: lenkų mokslininkė „perskaitė“ statybas

    626 senoviniai ženklai ant vartų atskleidė paslaptį: lenkų mokslininkė „perskaitė“ statybas

    Varšuvos universiteto tyrėja Anna Urszula Kordas iššifravo 626 akmenyje išlikusius ženklus ant Tauchira vartų Ptolemajyje – senovės graikų mieste, buvusiame dabartinės Libijos teritorijoje. Tai vienas geriausiai išlikusių miesto gynybinių sienų fragmentų, ilgai traukęs archeologų dėmesį, tačiau iki šiol taip detaliai neanalizuotas.

    Mokslininkė suskaičiavo 626 žymes, priskiriamas 27 tipams: nuo pavienių graikų abėcėlės raidžių iki sutrumpinimų ir sudėtinių monogramų. Ženklų išsidėstymas ir atlikimo būdas parodė, kad jie neatsirado atsitiktinai, o greičiausiai atspindėjo skirtingus statybos etapus ir darbus.

    Paprasčiausi simboliai dažnai buvo grubiai išrėžti ant neapdorotų akmens blokų, o kai kurie jų matomi šonu ar net apversti. Tokia orientacija leidžia manyti, kad dalis ženklų buvo įbrėžti dar iki akmenis įmūrijant, galbūt karjere ar ruošiant transportavimui, siekiant kontroliuoti medžiagos judėjimą ir pirmuosius darbų apskaitos žingsnius.

    Visai kitokie ženklai aptikti vartų išorinėse sienose. Jie iškalti kruopščiai, įkomponuoti apdirbtų blokų centre ir visada įskaitomi teisinga kryptimi, tad, tikėtina, atsirado jau po to, kai akmenys buvo įstatyti į konstrukciją ir galutinai apdailinti.

    Ypač išskirtina tai, kad šie ženklai, panašu, nebuvo skirti paslėpti. Daugelyje kitų helenistinio laikotarpio statinių panašūs įrėžimai dingdavo galutinai nušlifuojant akmens paviršių, o Ptolemajyje jie palikti matomi, todėl ir išliko iki šių dienų.

    Ką ženklai pasako apie statybų tvarką

    Tyrėjos vertinimu, ženklai galėjo veikti kaip nuolatinis statybų registras. Pažymėjus kiekvieną paruoštą bloką, buvo galima priskirti jį konkrečiai brigadai, paprasčiau tikrinti darbų kokybę ir tiksliau skaičiuoti atlygį už atliktą darbą.

    „Reguliarūs žymėjimai leidžia įtarti, kad beveik kiekvienas konstrukcijos elementas galėjo būti priskirtas konkrečiai darbininkų grupei“, – teigiama tyrime apibendrinant ženklų pasikartojimą ir jų logiką.

    Dar daugiau klausimų kelia sudėtingesnės monogramos. Pasak autorės, dalis jų galėjo žymėti akmenskaldžių dirbtuvių savininkus ar privačius rėmėjus, o matomos vietos pasirinkimas tikėtina atliko ir viešo įamžinimo funkciją, skatinančią kitus pasiturinčius miestiečius prisidėti prie statybų.

    Galimas laikas ir platesnis kontekstas

    Ženklų analizė padėjo tikslinti ir pačių vartų datavimą. Tyrime argumentuojama, kad Tauchira vartai greičiausiai pastatyti II amžiuje prieš mūsų erą, kai Ptolemajas buvo Ptolemėjų valstybės įtakoje, o regiono urbanistinė plėtra siejosi su didesnėmis gynybos ir reprezentacijos ambicijomis.

    Tokie „darbo pėdsakai“ archeologijoje vis dažniau vertinami kaip socialinės istorijos šaltinis: jie leidžia rekonstruoti ne tik architektūrinius sprendimus, bet ir žmonių organizaciją, atsakomybės pasidalijimą bei ekonominius santykius statybų aikštelėje. Ptolemajo vartų atvejis išsiskiria tuo, kad ženklai išliko atviri žvilgsniui, todėl suteikia retą galimybę pažvelgti į helenistinių statybų kasdienybę beveik be vėlesnių „retušų“.