Tag: Helicobacter pylori

  • Rėmuo graužia ne tik nuo refliukso: gydytojai įvardijo 3 ligas, kurias painioja daugelis

    Rėmuo graužia ne tik nuo refliukso: gydytojai įvardijo 3 ligas, kurias painioja daugelis

    Rėmuo dažniausiai apibūdinamas kaip deginantis pojūtis už krūtinkaulio, galintis kilti iki gerklės. Jį neretai lydi rūgštus ar kartus skonis burnoje ir jausmas, tarsi skrandžio turinys grįžtų į stemplę.

    Tokie simptomai dažnai sustiprėja po gausesnio valgio, pasilenkus ar atsigulus. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad ne kiekvienas deginimas krūtinėje ar viršutinėje pilvo dalyje reiškia refliuksą, nes panašiai gali pasireikšti ir kitos būklės.

    Tulžies pūslės akmenys

    Tulžies pūslės akmenligė gali sukelti skausmą, kurį žmonės neretai palaiko skrandžio problemomis ar rėmeniu. Daugeliu atvejų jis prasideda po valgio, ypač suvalgius riebesnio ar gausesnio maisto.

    Skausmas gali būti jaučiamas ne tik dešinėje viršutinėje pilvo dalyje, bet ir per vidurį, kur kai kuriems atsiranda deginimas. Skirtingai nei įprastas rėmuo, akmenligės skausmas gali būti labai stiprus, trukti ilgiau ir plisti į nugarą ar dešinę mentę.

    Vien iš skausmo vietos tikslios priežasties nustatyti neįmanoma, todėl pasikartojant epizodams po valgio rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Diagnostikoje dažnai naudojamas pilvo organų ultragarsinis tyrimas.

    Skubios pagalbos reikia, jei skausmas labai stiprus ir nepraeina, ypač jei kartu kyla temperatūra, pagelsta oda ar akys, vargina nuolatinis vėmimas.

    Skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opa

    Opaligė yra būklė, kai skrandžio arba dvylikapirštės žarnos gleivinėje atsiranda pažeidimų. Vienas dažnesnių simptomų gali būti deginantis arba bukas skausmas viršutinėje pilvo dalyje, kuris klaidingai palaikomas rėmeniu.

    Negalavimai gali pasireikšti nevalgius, naktį arba po valgio, o pojūčių pobūdis priklauso ir nuo opos vietos. Kai kuriems žmonėms prisideda pykinimas, pilvo pūtimas ar ankstyvas sotumo jausmas.

    Dažnos opaligės priežastys yra infekcija bakterija Helicobacter pylori ir kai kurių vaistų nuo skausmo ar uždegimo vartojimas, pavyzdžiui, ibuprofeno. Gydymas parenkamas pagal priežastį ir gali apimti rūgštingumą mažinančius vaistus, antibiotikus bei vaistų vartojimo peržiūrą prižiūrint gydytojui.

    Ypač pavojingi požymiai yra virškinamojo trakto kraujavimas, pavyzdžiui, vėmimas krauju ar tamsiomis masėmis, primenančiomis kavos tirščius, taip pat juodos, deguto spalvos išmatos. Tokiais atvejais būtina skubi medicinos pagalba, o diagnozei patikslinti gali būti skiriama gastroskopija.

    Krūtinės angina ir širdies priepuolis

    Krūtinės angina gali pasireikšti spaudimu, deginimu ar skausmu krūtinėje, kuris kartais klaidingai palaikomas rėmeniu ar virškinimo sutrikimu. Taip nutinka, kai širdies raumuo negauna pakankamai deguonies dėl sutrikusios kraujotakos.

    Simptomai dažniau atsiranda fizinio krūvio metu, greitai einant, lipant laiptais ar patiriant stiprų stresą, ir gali sumažėti pailsėjus. Vis dėlto vien tai, kad skausmas atlėgo, nereiškia, jog situacija nepavojinga.

    Skausmas gali plisti į ranką, nugarą, kaklą, žandikaulį ar viršutinę pilvo dalį, o kartu pasireikšti dusulys, šaltas prakaitas, pykinimas, silpnumas ar galvos svaigimas. Širdies priepuolis ne visada sukelia staigų stiprų skausmą, kartais jis primena virškinimo bėdas.

    Jei atsiranda naujas, stiprus ar nepraeinantis krūtinės skausmas, ypač kartu su dusuliu, šaltu prakaitu ar skausmu, plintančiu į ranką arba žandikaulį, reikia nedelsiant kviesti greitąją pagalbą. Tokiais atvejais negalima laukti ir savarankiškai nuspręsti, kad tai tik refliuksas.

    Pavienis rėmuo po gausaus valgio nebūtinai reiškia ligą, tačiau pasikartojantys, stiprėjantys ar naktį pažadinantys simptomai yra signalas pasitikrinti. Gydytojai taip pat ragina neatidėlioti konsultacijos, jei atsiranda skausmas ryjant, nepaaiškinamas svorio kritimas, kartojasi vėmimas ar įtariama mažakraujystė.

    Priklausomai nuo situacijos, gali būti skiriami kraujo tyrimai, pilvo organų echoskopija, gastroskopija arba kardiologiniai tyrimai. Svarbiausia rėmens nevertinti vienareikšmiškai, nes skirtingų ligų simptomai gali persidengti, o tiksliai atskirti priežastį dažnai įmanoma tik atlikus tyrimus.

  • Gydytojas tyčia užsikrėtė bakterija ir įrodė netikėtą tiesą: tai pakeitė opų gydymą visame pasaulyje

    Gydytojas tyčia užsikrėtė bakterija ir įrodė netikėtą tiesą: tai pakeitė opų gydymą visame pasaulyje

    Kaip griuvo senas mitas

    Iki 1980-ųjų skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos dažniausiai buvo siejamos su stresu, mityba ir gyvenimo būdu. Buvo manoma, kad itin rūgšti skrandžio terpė bakterijoms neleidžia išgyventi, todėl infekcija ilgą laiką atrodė mažai tikėtina priežastis.

    Situaciją pakeitė atradimas, kad dalį lėtinio gastrito ir reikšmingą dalį opaligės atvejų lemia bakterinė infekcija. Helicobacter pylori parodė, kad kai kuriais atvejais galima gydyti ne tik simptomus, bet ir pačią ligos priežastį.

    Lūžis laboratorijoje ir klinikoje

    Australijos mokslininkai pradėjo nuosekliai tirti endoskopijų metu paimtus skrandžio gleivinės mėginius ir juose matomas spiralines bakterijas. Kartu su uždegimo požymiais tai rodė aiškų ryšį, tačiau ilgą laiką nepavyko patikimai išauginti mikroorganizmo laboratorijoje.

    Proveržį atnešė, atrodytų, paprasta detalė: mėginiai buvo inkubuoti ilgiau nei įprastai, todėl bakterija pagaliau ėmė augti. Vėlesni tyrimai parodė ryškų ryšį tarp H. pylori ir opaligės, ypač dvylikapirštės žarnos opų atvejais.

    Eksperimentas su savimi ir naujas gydymas

    Norėdamas įrodyti, kad bakterija gali sukelti uždegimą, o ne tik „gyventi“ jau pažeistame skrandyje, Barry Marshallas 1984 metais tyčia užsikrėtė H. pylori. Po kelių dienų jam pasireiškė pykinimas ir vėmimas, o endoskopija parodė ūminį skrandžio gleivinės uždegimą ir gausų bakterijų kiekį.

    „Norėjau aiškiai parodyti, kad ši bakterija gali sukelti ligą sveikam žmogui“, – sakė Barry Marshallas.

    Iki šio atradimo opaligė dažniausiai buvo gydoma rūgšties sekreciją slopinančiais vaistais: opos užgydavo, tačiau dažnai atsinaujindavo, nes infekcija likdavo nepašalinta. Kai klinikiniai tyrimai patvirtino, kad bakterijos eradikacija antibiotikais reikšmingai mažina recidyvų riziką, gydymo tikslas pasikeitė iš esmės.

    1994 metais tarptautiniai ekspertai pripažino H. pylori nustatymo ir eradikacijos svarbą opaligės valdyme. 2005 metais Barry Marshallas ir Robinas Warrenas už šiuos atradimus gavo Nobelio fiziologijos arba medicinos premiją.

    Vėliau įrodyta, kad ilgalaikė H. pylori infekcija didina skrandžio vėžio ir kai kurių limfomų riziką. Dėl to bakterijos diagnostika ir tinkamai parinktas gydymas laikomi svarbiais ne tik skausmui ar rėmeniui mažinti, bet ir ilgalaikėms komplikacijoms mažinti.

  • 5 infekcijos, kurios tyliai didina vėžio riziką: mokslininkai įvardijo, ką būtina žinoti

    5 infekcijos, kurios tyliai didina vėžio riziką: mokslininkai įvardijo, ką būtina žinoti

    Vėžio prevenciją dažniausiai siejame su rūkymu, alkoholiu, antsvoriu ar fizinio aktyvumo stoka. Tačiau vis daugiau įrodymų rodo, kad dalį piktybinių navikų sukelia ir ilgai užsitęsusios infekcijos, ypač kai jos lieka nediagnozuotos ar negydomos.

    Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (IARC) analizė, publikuota žurnale The Lancet Oncology, rodo, kad 2024 metais apie 2,3 mln. naujų vėžio atvejų pasaulyje, arba maždaug 12 proc. visų naujų diagnozių, galėjo būti siejami su infekcijomis. Didžioji dalis šio skaičiaus tenka keliems pagrindiniams sukėlėjams.

    Helicobacter pylori ir skrandis

    Viena svarbiausių su vėžiu siejamų bakterijų yra Helicobacter pylori. Ji kolonizuoja skrandžio gleivinę ir dažnai nesukelia ryškių simptomų, todėl žmogus gali metų metus nežinoti, kad yra užsikrėtęs.

    Ilgalaikė infekcija didina lėtinio gastrito ir opaligės riziką, o daliai žmonių ilgainiui gali prisidėti ir prie skrandžio vėžio išsivystymo. Pasauliniais vertinimais ši bakterija kasmet siejama su maždaug 850 000 vėžio atvejų, daugiausia skrandžio.

    Svarbu tai, kad vien H. pylori nustatymas dar nereiškia vėžio diagnozės, tačiau ankstyvas nustatymas ir gydymas gali sumažinti riziką. Europos kovos su vėžiu kodeksas pabrėžia, kad infekcijos gydymas dar iki pažengusių gleivinės pakitimų gali būti reikšminga prevencijos priemonė.

    HPV, HBV, HCV ir EBV

    Kitas itin reikšmingas veiksnys yra žmogaus papilomos virusas (HPV) – tai ne vienas virusas, o maždaug 200 tipų grupė. Dauguma lytiškai aktyvių žmonių bent kartą gyvenime susiduria su HPV, o organizmas dažnai infekciją pašalina savaime.

    Problema kyla tuomet, kai aukštos rizikos tipų infekcija užsitęsia: tai didina ikivėžinių pakitimų ir vėžio tikimybę. Skaičiuojama, kad HPV pasaulyje siejamas maždaug su 730 000 vėžio atvejų per metus, įskaitant gimdos kaklelio, išangės, varpos, vulvos, makšties, taip pat dalį burnaryklės navikų.

    Didelę prevencinę reikšmę turi skiepai nuo HPV ir reguliari gimdos kaklelio patikra. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, visuomenės sveikatos specialistai akcentuoja, kad skiepijimas ir patikra papildo vienas kitą, o ne konkuruoja tarpusavyje.

    Ne mažiau svarbūs ir hepatito virusai. Hepatito B virusas (HBV) ir hepatito C virusas (HCV) gali sukelti lėtinį kepenų uždegimą, ilgainiui lemti cirozę ir didinti kepenų ląstelių karcinomos riziką, kuri yra dažniausia pirminio kepenų vėžio forma.

    Pagal IARC ankstesnius vertinimus HBV kasmet buvo siejamas su apie 380 000 vėžio atvejų, o HCV – su maždaug 160 000, daugiausia kepenų vėžio. Nuo HBV yra veiksminga vakcina, o HCV vakcinos šiuo metu nėra, tačiau šiuolaikinis antivirusinis gydymas daugeliu atvejų leidžia pasiekti visišką išgijimą ir sumažinti ilgalaikių komplikacijų riziką.

    Į šį penketuką patenka ir Epsteino–Barro virusas (EBV). Juo, IARC duomenimis, yra užsikrėtę apie 95 proc. suaugusiųjų pasaulyje, tačiau daugumai žmonių infekcija nesukelia onkologinių ligų.

    Vis dėlto EBV siejamas su kai kuriais limfomų tipais ir nosiaryklės vėžiu, o globaliai jam priskiriama apie 240 000 vėžio atvejų per metus. Tai dar kartą primena, kad riziką lemia ne vien pats sukėlėjas, bet ir infekcijos trukmė, imuninės sistemos būklė bei kiti veiksniai.

    Ką tai reiškia prevencijai?

    Ekspertai pabrėžia, kad infekcijos yra svarbus, bet tik vienas iš vėžio rizikos veiksnių. Prie vėžio vystymosi taip pat prisideda rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, ultravioletinė spinduliuotė, oro tarša, kai kurie profesiniai veiksniai ir genetika.

    Pasaulio sveikatos organizacija yra nurodžiusi, kad apie 10 proc. vėžio atvejų 2022 metais galėjo būti susiję su kancerogeninėmis infekcijomis, o naujesni 2024 metų vertinimai rodo didesnę dalį. Praktinė išvada paprasta: vakcinacija, patikra, savalaikis gydymas ir infekcijų kontrolė gali būti reali, apčiuopiama vėžio prevencijos dalis.

    Jei kyla įtarimų dėl infekcijos ar yra rizikos veiksnių, gydytojai rekomenduoja ne atidėlioti, o pasitarti su šeimos gydytoju dėl tyrimų ir, jei reikia, gydymo plano. Ankstyvas problemos nustatymas daugeliu atvejų yra svarbiausias žingsnis mažinant ilgalaikes pasekmes.

  • Mokslininkai įspėja: kas aštas vėžio atvejis pasaulyje siejamas su infekcijomis – ką žinoti

    Mokslininkai įspėja: kas aštas vėžio atvejis pasaulyje siejamas su infekcijomis – ką žinoti

    Naujas Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Vėžio tyrimų agentūros IARC tyrimas rodo, kad 2024 metais apie 2,3 milijono naujų vėžio atvejų pasaulyje buvo susiję su virusų, bakterijų ar parazitų sukeltomis infekcijomis. Tai sudaro maždaug 12 proc. visų naujų vėžio atvejų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dalies šių susirgimų būtų galima išvengti, jei plačiau būtų taikomos vakcinacijos, patikros ir infekcijų kontrolės priemonės. Didžiausia našta tenka mažas ir vidutines pajamas gaunančioms šalims, kur prevencijos programos dažnai sunkiau pasiekiamos.

    „Nepaisant pažangos vakcinacijos ir patikros srityse, su infekcijomis susijęs vėžys išlieka dideliu pasauliniu iššūkiu, o našta neproporcingai tenka mažas ir vidutines pajamas gaunančių šalių gyventojams“, – sakė IARC mokslininkė Harriet Rumgay.

    Pasak tyrimo autorių, išvados primena, kokią didelę reikšmę gali turėti infekcijų prevencija, mažinant vėžio naštą. Rekomendacijos apima pirminę prevenciją, patikrą, gydymą, mokslinius tyrimus ir sveikatos politiką.

    Dažniausios infekcijos, susijusios su vėžiu

    Didžiausias su infekcijomis siejamo vėžio veiksnys yra bakterija Helicobacter pylori, kuri infekuoja skrandį ir dažnai siejama su opalige. Skaičiuojama, kad 2024 metais ji galėjo lemti apie 760 000 naujų vėžio atvejų, arba apie 4 proc. visų naujų atvejų pasaulyje.

    Ši bakterija siejama su keliomis onkologinėmis ligomis, įskaitant tam tikras skrandžio vėžio formas ir skrandžio srityje išsivystančią ne Hodžkino limfomą. Kai kuriose šalyse vis plačiau svarstomos vadinamosios testuok ir gydyk strategijos, kai infekcija nustatoma neinvaziniu testu ir gydoma tikslingais antibiotikais.

    Antra pagal reikšmę infekcija yra žmogaus papilomos virusas (ŽPV), kuriam priskiriama apie 750 000 naujų vėžio atvejų. ŽPV gali sukelti kelias vėžio rūšis, o gimdos kaklelio vėžys laikomas iš esmės priskirtinu ŽPV, todėl vakcinacija ir patikra čia yra kritiškai svarbios.

    Tarp svarbių veiksnių minimas ir hepatito B virusas, siejamas su kepenų vėžiu. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad esamos vakcinos nuo kai kurių infekcijų jau dabar gali reikšmingai mažinti onkologinių ligų riziką, tačiau jų aprėptis pasaulyje išlieka netolygi.

    Kodėl našta pasiskirsčiusi netolygiai

    Tyrimas atkreipia dėmesį į ryškius geografinius skirtumus. Mažas ir vidutines pajamas gaunančios šalys sudaro beveik tris ketvirtadalius visų su infekcijomis siejamų vėžio atvejų, o tai siejama su ribotesniu skiepijimu, vėlyvesne diagnostika ir mažesne patikros programų aprėptimi.

    Rytų Azijoje 2024 metais fiksuota daugiausia tokių atvejų, apie 990 000, tai sudaro maždaug 42 proc. pasaulinės su infekcijomis siejamos vėžio naštos. Šį rodiklį daugiausia didino Helicobacter pylori ir hepatito B infekcijos.

    Subsacharinėje Afrikoje nustatyta didžiausia dalis regione: ketvirtadalis visų vėžio atvejų siejami su infekcijomis, dažnai dėl didesnio ŽPV sukeltų susirgimų paplitimo. Mažiausia proporcija fiksuota Šiaurės, Vakarų ir Pietų Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Okeanijoje.

    Kokios priemonės galėtų turėti didžiausią poveikį

    Mokslininkai akcentuoja, kad didžiausią efektą gali duoti investicijos į prevenciją ir ankstyvą nustatymą, ypač ten, kur vėžio diagnostika dažnai vėluoja. Tai apima tiek esamų vakcinų aprėpties didinimą, tiek naujų vakcinų kūrimą.

    „Investicijos į naujas prevencijos priemones galėtų turėti didžiausią poveikį“, – sakė vienas iš vyresniųjų tyrimo autorių Gary Clifford.

    Kaip vienas pavyzdžių minimas Epsteino–Baro virusas, vienas labiausiai paplitusių žmogaus virusų, kuriam šiuo metu nėra patvirtintos vakcinos. Šis virusas siejamas su keliomis onkologinėmis ligomis, todėl tyrėjai ragina spartinti prevencinių sprendimų paiešką.

  • Onkologai įspėja: vaikystėje pasigauta H. pylori bakterija gali didinti žarnyno vėžio riziką

    Vaikystėje dažnai pasigaunama bakterija Helicobacter pylori gali būti susijusi su didesne storosios ir tiesiosios žarnos vėžio rizika, rodo apibendrinti naujausių tyrimų duomenys. Specialistai pabrėžia, kad tai dar nereiškia tiesioginės priežasties, tačiau ryšys pakankamai reikšmingas, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys.

    Didelės apimties analizėje sujungti 43 moksliniai tyrimai, kuriuose dalyvavo beveik 49 milijonai žmonių. Vertinant bendrą vaizdą, asmenims, turėjusiems kontaktą su H. pylori, kolorektalinio vėžio diagnozė buvo nustatoma maždaug 1,6 karto dažniau nei tiems, kuriems infekcijos požymių nerasta.

    Remiantis tokiais skaičiavimais, buvo pasiūlyta prielaida, kad pasauliniu mastu su šia infekcija gali būti susiję apie 22 proc. žarnyno vėžio atvejų. Vis dėlto, kai analizė buvo susiaurinta iki 14 populiacinių ir kohortinių tyrimų, įvertis sumažėjo iki maždaug 12 proc., todėl mokslininkai ragina išvadas vertinti atsargiai.

    „Mes linkę galvoti apie žarnyno vėžį daugiausia per genetikos, amžiaus ir gyvenimo būdo prizmę, tačiau kai kurios vėžio formos gali turėti ir infekcinį komponentą“, – sakė biomedicinos mokslų profesorius Justinas Stebbingas.

    H. pylori yra prisitaikiusi išgyventi rūgščioje skrandžio terpėje, todėl infekcija gali išlikti metų metus nesukeldama jokių simptomų. Skaičiuojama, kad ja gali būti užsikrėtusi maždaug pusė pasaulio gyventojų, o daliai žmonių ji sukelia lėtinį uždegimą, opas ir padidina skrandžio vėžio riziką.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į dar vieną detalę: keliuose stebėjimo tyrimuose žmonės, gydyti dėl H. pylori, vėliau turėjo mažesnę kolorektalinio vėžio riziką. Skirtumas tapo aiškesnis praėjus maždaug dešimt metų, tačiau tokie duomenys dar neleidžia tvirtai teigti, kad bakterijos išnaikinimas pats savaime apsaugo nuo vėžio.

    Ekspertai primena, kad stebėjimo tyrimai neįrodo priežastinio ryšio, nes rezultatams gali turėti įtakos ir kiti veiksniai: mityba, rūkymas, fizinis aktyvumas, kūno svoris, socialinės ir ekonominės aplinkybės bei sveikatos paslaugų prieinamumas. Dėl to vien tik profilaktiškai tikrintis dėl H. pylori siekiant sumažinti žarnyno vėžio riziką kol kas neskubinama rekomenduoti.

    Kas realiai mažina riziką?

    Gydytojai pabrėžia, kad patikimiausias kelias sumažinti žarnyno vėžio riziką išlieka ankstyvas nustatymas ir gyvenimo būdo korekcijos. Didžiausią naudą duoda dalyvavimas patikros programose pagal amžių ir individualią riziką, taip pat reguliarus fizinis aktyvumas ir sveiko kūno svorio palaikymas.

    Taip pat svarbu nerūkyti, saikingai vartoti alkoholį ir riboti perdirbtą mėsą. Įspėjamieji simptomai, tokie kaip kraujas išmatose, užsitęsę tuštinimosi pokyčiai, nepaaiškinamas svorio kritimas ar nuolatinis pilvo skausmas, neturėtų būti ignoruojami ir yra priežastis kreiptis į gydytoją.

    Ką verta žinoti apie H. pylori?

    H. pylori dažniausiai aptinkama tiriant išmatas, atliekant šlapalo kvėpavimo testą ar gastroskopijos metu paimant mėginį. Infekcija gydoma gydytojo paskirtu antibiotikų ir rūgštingumą mažinančių vaistų deriniu, tačiau savarankiškai gydytis nerekomenduojama dėl atsparumo antibiotikams rizikos.

    Specialistai pažymi, kad didėjantis dėmesys infekcijų ir vėžio sąsajoms yra viena iš pastarųjų metų tendencijų, tačiau sprendimai dėl patikros ir gydymo turi būti paremti aiškiomis klinikinėmis rekomendacijomis. Todėl svarbiausia žinutė gyventojams išlieka ta pati: laikytis patikros planų, stebėti simptomus ir dėl tyrimų tikslingumo tartis su šeimos gydytoju ar gastroenterologu.

  • Močiutės gėrė kopūstų sultis: mokslas paaiškina, kam jos tinka ir kada gali pakenkti

    Močiutės gėrė kopūstų sultis: mokslas paaiškina, kam jos tinka ir kada gali pakenkti

    Kodėl kopūstai laikomi vertingi?

    Kopūstai yra mažai kaloringa daržovė, tačiau joje gausu vitamino C, vitamino K, folatų ir kalio. Kryžmažiedėms daržovėms būdingi bioaktyvūs junginiai, pavyzdžiui, gliukozinolatai, organizme gali virsti izotiocianatais.

    Šie junginiai tiriami dėl galimo antioksidacinio ir priešuždegiminio poveikio, tačiau dauguma išvadų siejamos su kryžmažiedžių daržovių vartojimu apskritai, o ne vien tik kopūstų sultimis. Raudonieji kopūstai papildomai turi antocianinų, suteikiančių jiems violetinę spalvą.

    Šviežios, raugintos ir pasterizuotos sultys

    Šviežiai spaustos žalių kopūstų sultys nėra tas pats, kas raugintos sultys ar skystis nuo raugintų kopūstų. Fermentacijos metu ima dominuoti pieno rūgšties bakterijos, todėl keičiasi produkto sudėtis ir poveikis.

    Nepasterizuoti fermentuoti produktai gali turėti gyvų mikroorganizmų, tačiau jų kiekis ir rūšys priklauso nuo gamybos ir laikymo. Tyrimai rodo, kad įvairių fermentuotų produktų gausi mityba gali būti siejama su didesne žarnyno mikrobiomo įvairove ir kai kurių uždegimo rodiklių pokyčiais.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad identišką efektą užtikrins kasdien išgeriama stiklinė kopūstų sulčių. Tiesioginių, šiuolaikinius klinikinių tyrimų standartus atitinkančių įrodymų apie specifinę kopūstų sulčių „kūrą“ vis dar trūksta.

    Kur slypi mito šaknys ir ką daryti dėl opų?

    Kopūstų sulčių populiarumą kaip priemonę skrandžiui iš dalies išaugino nedidelis 1949 metais publikuotas tyrimas. Jame aprašyta, kad 13 pacientų, gėrusių šviežias kopūstų sultis, opos gyjo gana greitai, tačiau imtis buvo labai maža, o metodika neatitinka dabartinių reikalavimų.

    Jei įtariamos skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos, svarbiausia nustatyti priežastį. Dažniausiai vertinama Helicobacter pylori infekcija ir nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimas, o gydymas gali apimti rūgštingumą mažinančius vaistus ir, jei reikia, antibiotikus.

    „Kopūstų sultys neturėtų pakeisti diagnostikos ir gydytojo paskirto gydymo, o gali būti tik mitybos dalis“, – pabrėžia gydytojai, vertindami tokias namų priemones.

    Kada kopūstų sultys gali netikti?

    Vartojant kopūstus ar jų sultis daliai žmonių gali sustiprėti dujų kaupimasis, pilvo pūtimas, gurguliavimas ar viduriavimas, ypač jautresnį virškinamąjį traktą turintiems asmenims. Dažniausiai patariama pradėti nuo mažos porcijos ir stebėti savijautą.

    Reikia prisiminti ir tai, kad spaudžiant sultis pašalinama nemaža dalis minkštimo, kartu ir skaidulų. Dėl to sultys sotina prasčiau nei troškinti kopūstai ar salotos, todėl jos neturėtų būti pristatomos kaip lygiavertis skaidulų šaltinis.

    Atsargesni turėtų būti ir vartojantys varfariną, nes kopūstuose yra vitamino K, galinčio veikti šio vaisto poveikį. Dažniausiai kalbama ne apie visišką atsisakymą, o apie pastovų vartojimo kiekį ir didesnių pokyčių derinimą su gydytoju.

    Apibendrinant, kopūstų sultys gali papildyti racioną, tačiau joms nereikėtų priskirti stebuklingo vaisto statuso. Daugiausia naudos paprastai duoda įvairi, daržovėmis turtinga mityba, o ne viena „gydanti“ stiklinė per dieną.

  • Skrandžio vėžys ilgai tyliai progresuoja: šiuos simptomus lengva supainioti su nevirškinimu

    Skrandžio vėžys ilgai tyliai progresuoja: šiuos simptomus lengva supainioti su nevirškinimu

    Skrandžio vėžys dažnai vystosi nepastebimai, o pirmieji požymiai būna nespecifiniai ir primena įprastus virškinimo sutrikimus. Rėmuo, raugėjimas, pykinimas, sumažėjęs apetitas ar deginimas viršutinėje pilvo dalyje dažniau siejami su refliuksu, gastritu, opalige, stresu ar mitybos klaidomis.

    Gydytojai pabrėžia, kad ypač svarbu stebėti simptomų trukmę ir pasikartojimą. Jei negalavimai atsirado neseniai, tęsiasi kelias savaites, kartojasi arba nepraeina nepaisant įprasto gydymo, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar gastroenterologą.

    Kada simptomai tampa įtartini?

    Vienas iš galimų ankstyvų signalų yra greitas sotumo jausmas. Žmogus pradeda valgyti su apetitu, tačiau jau po kelių kąsnių pajunta pilnumą ir nebegali suvalgyti įprastos porcijos.

    Toks simptomas nebūtinai reiškia onkologinę ligą, tačiau turėtų paskatinti išsitirti, jei kartu atsiranda pykinimas, apetito stoka, skausmas ar diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje, silpnumas arba svorio kritimas.

    „Užsitęsusių problemų nereikėtų ilgai aiškinti vien persivalgymu ar stresu“, – sakė Tomasz Olesiński.

    Kraujavimas ir mažakraujystė – signalai nedelsti

    Pilvo skausmas dažniausiai turi gerybinę priežastį, tačiau budrumą turėtų kelti jo užsitęsęs ar nuolat pasikartojantis pobūdis. Jis gali būti jaučiamas kaip spaudimas, deginimas ar bukas skausmas viršutinėje pilvo dalyje, kartais sustiprėjantis po valgio.

    Skubaus įvertinimo reikalauja kraujavimo iš virškinamojo trakto požymiai. Kraujas gali būti matomas vemiant, o kartais vėmalai įgauna kavos tirščių vaizdą; taip pat gali pasireikšti juodos, deguto pavidalo išmatos.

    Nedidelis, akiai nepastebimas kraujavimas ilgainiui gali sukelti mažakraujystę. Tuomet vargina nuolatinis nuovargis, silpnumas, odos paburkimas ar blyškumas, dusulys, o ypač neramina šių požymių derinys su svorio kritimu ir prastesniu valgymu.

    Rizikos veiksniai ir kaip nustatoma liga

    Tarp svarbiausių rizikos veiksnių minimas ilgalaikis užsikrėtimas bakterija Helicobacter pylori. Riziką didina ir rūkymas, nutukimas, mityba, kurioje daug sūdytų, rūkytų ar itin perdirbtų produktų, taip pat ikivėžiniai skrandžio gleivinės pakitimai ir šeiminis polinkis.

    Rizika didėja su amžiumi, tačiau nei rizikos veiksnių buvimas, nei jų nebuvimas negarantuoja aiškaus atsakymo dėl ligos. Dėl to gydytojai ragina vertinti simptomų visumą ir jų dinamiką, o ne vieną atskirą požymį.

    Pagrindinis skrandžio vėžio diagnostikos tyrimas yra gastroskopija, kurios metu apžiūrima skrandžio gleivinė ir paimami mėginiai iš įtartinų vietų. Galutinai patvirtinti arba paneigti diagnozę leidžia histologinis ištyrimas, o nedelsti ypač svarbu, jei atsiranda rijimo sutrikimai, kraujavimo požymiai, neaiškus svorio kritimas ar ryškus silpnumas.

  • Gydytojas įspėja: 5 ankstyvi skrandžio vėžio ženklai, kuriuos daugelis praleidžia

    Skrandžio vėžys ilgą laiką gali progresuoti beveik nepastebimai, o pirmieji signalai dažnai palaikomi įprastais virškinimo sutrikimais. Gydytojai pabrėžia, kad laiku atlikti tyrimai reikšmingai padidina galimybes ligą nustatyti anksti ir sėkmingai gydyti.

    Gastroenterologas išskiria penkis simptomus, kurių nereikėtų nuvertinti, ypač jei jie kartojasi ar tęsiasi kelias savaites. Svarbu vertinti ne vieną požymį atskirai, o jų trukmę, intensyvumą ir derinį.

    Vienas dažniausių ankstyvų signalų – užsitęsęs rėmuo ar deginimas, pilvo diskomfortas, kuris nepraeina pakeitus mitybą ar pavartojus įprastų vaistų nuo refliukso. Jei tokie simptomai kartojasi nuolat, gydytojai rekomenduoja neatidėlioti konsultacijos ir aptarti, ar nereikalingi papildomi tyrimai.

    Kitas įspėjantis ženklas – ankstyvas sotumo jausmas, kai žmogus pasijunta pavalgęs po kelių kąsnių. Tai gali būti susiję su skrandžio funkcijos sutrikimu, o retais atvejais ir su dariniais, mažinančiais skrandžio talpą.

    Trečias svarbus požymis – nepaaiškinamas svorio kritimas be dietos ar didesnio fizinio krūvio. Jis gali atsirasti dėl sumažėjusio apetito, blogesnio maisto pasisavinimo ar kitų organizmo pokyčių, todėl toks pokytis turėtų būti įvertintas gydytojo.

    Ketvirtas simptomas – nuolatinis pykinimas, ypač jei jis nepraeina arba atsiranda vėmimas. Nors pykinimą gali sukelti įvairios priežastys, užsitęsę simptomai yra pagrindas atlikti išsamesnį ištyrimą.

    Pavojingiausiu signalu laikomos juodos, deguto spalvos išmatos, kurios gali rodyti kraujavimą viršutinėje virškinamojo trakto dalyje. Tokiu atveju delsti negalima, reikalinga skubi medicinos pagalba.

    Specialistai akcentuoja, kad nė vienas iš šių požymių savaime dar nereiškia vėžio diagnozės. Vis dėlto, jei simptomai tęsiasi, stiprėja ar pasireiškia keli kartu, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją ar gastroenterologą ir aptarti, ar reikalingi kraujo tyrimai, išmatų tyrimai dėl slapto kraujo ar endoskopinis ištyrimas.

    Skrandžio vėžio riziką gali didinti kai kurie veiksniai, tarp jų Helicobacter pylori infekcija, rūkymas, gausus sūdytų ir rūkytų produktų vartojimas, taip pat šeiminė anamnezė. Dėl to gydytojai ragina ne tik reaguoti į simptomus, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje rūpintis rizikos mažinimu bei profilaktika.