Australijos mokslininkų komanda vienoje dinozauro kojos kaulo fosilijoje aptiko struktūras, kurios, jų teigimu, panašios į suakmenėjusias raudonąsias kraujo ląsteles. Radinys datuojamas maždaug 115 milijonų metų, tad tai būtų seniausias iki šiol aprašytas tokio tipo pavyzdys.
Kaip rašoma „ScienceAlert“, tyrėjai iš Curtin universiteto (Australija) teigia, kad vien mikroskopu matomo „ląstelių“ panašumo nepakanka – todėl jie ieškojo ir cheminio patvirtinimo, kad tai nėra vėlesnė tarša ar po gyvūno mirties kaulą kolonizavusių mikroorganizmų pėdsakai.
Pastaraisiais dešimtmečiais įvairios komandos ne kartą skelbė radusios baltymų ar ląstelių pėdsakų dinozaurų fosilijose, tačiau tokius atradimus sunku patikimai pakartoti ir įrodyti jų kilmę. Dėl to nauji pranešimai šioje srityje visuomet sutinkami atsargiai – ypač kai kalbama apie itin senas liekanas.
Šįkart mokslininkai tvirtina turintys kelias nepriklausomas įrodymų linijas: be mikroskopinių vaizdų, atlikti ir spektroskopiniai bei molekuliniai tyrimai, lygintas pats kaulas ir jį supanti uoliena. Būtent tai, anot autorių, sustiprina versiją, kad aptiktos struktūros susijusios su krauju.
Kas rasta ir kuriame dinozaure
Tyrimo objektas – fosilija, išgauta 2008 metais Brazilijos kasykloje. Kaulai priklausė nedideliam teropodui Aratasaurus museunacionali, gyvenusiam ankstyvosios kreidos laikotarpiu.
Atidžiau ištyrus kojos kaulą, jo viduje aptikti suakmenėję kraujagyslių kanalai. Būtent juose mokslininkai rado gausybę elipsės formos mikroskopinių struktūrų, kurios savo dydžiu ir vieta atitiko tai, ko būtų galima tikėtis iš kraujo ląstelių pėdsakų.
Kaip tikrinta, ar tai ne tarša
Viena alternatyvių versijų – kad tai galėjo būti grybų ar kitų mikrobų, patekusių į kaulą po gyvūno mirties, liekanos. Tačiau tyrėjai skelbia neradę būdingų požymių, tokių kaip gijų, sporų ar bioplėvelių.
Komanda taip pat ieškojo ženklų, kurie galėtų rodyti mineralines „apgaules“ – pavyzdžiui, pirito mineralizaciją ar nuosėdų grūdelių sankaupas, galinčias imituoti ląstelių formas. Pranešama, kad ir šių požymių neaptikta.
Cheminiai pėdsakai: hemas ir elementai
Svarbiausias argumentas, kuriuo remiasi autoriai, – aptikti su krauju siejami junginiai. Tyrėjai daug dėmesio skyrė hemui – molekulei, padedančiai kraujo ląstelėms pernešti deguonį.
Skelbiama, kad didelio našumo skysčių chromatografija su masių spektrometrija kaulo ekstrakte parodė aiškų hemo B dominavimą, o jį supančios uolienos „molekulinis parašas“ buvo kitoks ir, kaip teigiama, labiau sietinas su fotosintetinančių mikrobų kilme.
Be to, elementų žemėlapiuose ląstelėms panašios mikrostruktūros buvo susietos su geležimi, anglimi ir azotu – elementais, kurie gali būti hemo sudėtyje. Likusi kaulo dalis, pasak tyrėjų, pasižymėjo kitokia elementine sudėtimi (įvardijami fosforas, kalcis, fluoras ir anglis).
Kodėl minkštieji audiniai galėjo išlikti taip ilgai
Komanda siūlo paaiškinimą, kaip tokios trapios struktūros galėjo būti „užfiksuotos“ fosilijoje: esą svarbios buvo konkrečios geologinės sąlygos. Pagal pateiktą interpretaciją, liekanos galėjo atsidurti sekliose, beveik be deguonies vandenyse, kur jas dengė mikrobų sluoksnis.
Mokslininkai taip pat kelia hipotezę, kad mangano mineralizacija galėjo prisidėti prie itin smulkių struktūrų stabilizavimo arba „atspaudo“ susidarymo fosilizacijos metu. Kitaip tariant, kalbama ne apie nepakitusios ląstelės išlikimą, o apie mineralizuotą pirminės biologinės struktūros įrašą.
Kodėl džiaugsmą lydi atsargumas
Patys autoriai pabrėžia, kad tokį atradimą būtina nepriklausomai patikrinti ir pakartoti. Anot jų, artimiausias tikslas – tirti daugiau fosilijų, skirtingas geologines aplinkas ir pasitelkti kelias tarpusavyje papildančias mikroskopines bei chemines metodikas.
Jeigu panašūs signalai būtų patvirtinti ir kituose pavyzdžiuose, tai galėtų atverti naujų galimybių tyrinėti fosilijų išsaugojimo mechanizmus ir atsargiai kelti klausimus apie itin senų gyvūnų fiziologiją. Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.