Australijos vandenyse gyvenanti dėmėtoji bambukinė katryklė, dar vadinama „vaikščiojančiu“ rykliu, stebina gebėjimu judėti ne tik plaukiant. Ši rūšis dažnai „ropoja“ jūros dugnu, remdamasi pelekiais, kurie veikia tarsi trumpos ir tvirtos atramos.
Mokslininkai pabrėžia, kad toks judėjimo būdas rykliui padeda manevruoti tarp rifų, koralų ir akmenuoto dugno, kur įprastas plaukimas būtų mažiau efektyvus. Nors gyvūnas gali ir staigiai nuplaukti, didžiąją laiko dalį jis juda lėtai, „žingsniuodamas“ dugnu.
Kodėl šis ryklys „vaikšto“?
Rūšis prisitaikiusi gyventi sekliose pakrantės zonose, kur sąlygos greitai kinta dėl potvynių ir atoslūgių. Kai vanduo nusenka, rykliui tenka ištverti šiltą, deguonies stokojančią aplinką mažose balose ar tarp rifo įdubų.
Viena svarbiausių prisitaikymo savybių yra gebėjimas taupyti deguonį: ryklys gali laikinai sumažinti energijos sąnaudas, išlaikydamas budrumą aplinkai. Tokia strategija leidžia išgyventi iki kol vėl pakyla potvynis ir į buveinę grįžta deguonies turtingesnis vanduo.
Kaip jis išgyvena, kai trūksta deguonies?
Biologai nurodo, kad šie rykliai geba reguliuoti kraujotaką taip, kad kritiniu metu svarbiausi organai gautų daugiau deguonies. Plečiant kraujagysles ir perskirstant kraujo srautą, organizmas geriau prisitaiko prie mažo deguonies kiekio, kuris atoslūgio metu sekliose vietose gali kristi labai sparčiai.
Toks fiziologinis lankstumas ypač svarbus šiltame vandenyje, nes kuo aukštesnė temperatūra, tuo mažiau jame gali būti ištirpusio deguonies. Dėl to sekliose lagūnose ir rifuose deguonies stygius tampa ne išimtimi, o pasikartojančia sąlyga.
„Vaikščiojantys“ rykliai ir evoliucijos pamokos
Mokslininkams ši rūšis įdomi ir platesniame kontekste: ji rodo, kaip žuvys gali prisitaikyti prie sudėtingų, dinamiškų buveinių, kur reikia ne tik greičio, bet ir „mobilumo“ dugne. Nors tai nėra tikras vaikščiojimas sausuma kaip sausumos gyvūnų, judėjimas pelekais primena tarpines strategijas, leidžiančias išnaudoti seklumas.
Tokie rykliai dažnai minimi kalbant apie biologinės įvairovės svarbą Australijos rifuose: unikalios rūšys geriausiai išryškina, kiek skirtingų prisitaikymo kelių sukuria evoliucija. Tyrėjai pabrėžia, kad rifų ekosistemų stabilumas tiesiogiai susijęs su tokių nišinių rūšių išlikimu.