1184 metų liepos 26 dieną Erfurte (dabartinėje Tiuringijoje, Vokietijoje) įvyko viena makabriškiausių viduramžių nelaimių: susirinkus kilmingiesiems, pastato grindys neatlaikė ir žmonės krito žemyn į po pastatu buvusią išmatų duobę.
Kaip rašoma „TheCollector“, nelaimė nutiko, kai kilmingieji buvo sušaukti aptarti įsisenėjusio ginčo – nuo vietinio konflikto jis buvo išaugęs iki tokio lygio, kad įsikišti teko Šventosios Romos imperijos valdovų šeimai.
Šaltiniuose minima, kad susirinkimas vyko viename iš pastatų, siejamų su Petroburgo vienuolyno kompleksu, tačiau dėl tikslios vietos istorikai nesutaria. Aišku viena: patalpos, panašu, nebuvo pritaikytos tokiai žmonių miniai.
Pasak vėlesnių pasakojimų, tragediją galėjo lemti senos ar supuvusios lentos, o lemiamu veiksniu tapo susirinkusiųjų skaičius ir apkrova. Nelaimės metu žuvo dešimtys žmonių – dažnai minimas maždaug 60 žuvusiųjų skaičius.
Ginčas dėl dešimtinės ir valdžios įsikišimas
Įtampa kilo dėl ginčo tarp Mainco arkivyskupo Konrado ir Tiuringijos valdovo, landgrafo Liudviko III. Konflikto esmė – teisė į dešimtinę (bažnytinį mokestį) Tiuringijoje.
Ginčas, anot istorinių pasakojimų, buvo toks svarbus, kad spręsti jo ėmėsi imperatoriaus Frydricho Barbarosos aplinka. Tarpininkauti buvo pakviestas jo sūnus – karalius Henrikas VI, tuo metu buvęs karo žygyje Lenkijos kryptimi.
Henrikas VI dėl šio klausimo laikinai paliko kariuomenę ir atvyko į susirinkimą. Į posėdį, be didikų, buvo susirinkę ir įtakingi miestiečiai bei dvasininkijos atstovai, todėl patalpos buvo perkrautos.
Kaip įvyko nelaimė ir kas išgyveno
Tragedija prasidėjo, kai posėdžiaujantiems kilmingiesiems po kojomis įlūžo viršutinis aukštas. Žmonės krito ant žemiau buvusio aukšto, o šiam taip pat sugriuvus – į didelę duobę, kuri viduramžiais buvo naudojama žmonių atliekoms kaupti.
Tuo laikotarpiu tokios duobės buvo įprastas būdas tvarkytis su atliekomis, tačiau jos kėlė realų pavojų: įkritus dažnai mirdavo, o šiuo atveju dalis žmonių žuvo ne tik dėl kritimo, bet ir dėl griūvančių konstrukcijų bei nuolaužų.
Henrikas VI ir arkivyskupas Konradas, pasak pasakojimų, išsigelbėjo, nes sėdėjo lango nišoje. Sugriuvus grindims, jie laikėsi įsikibę, kol atvyko kopėčios ir pavyko pasitraukti į saugią vietą.
Vis dėlto nemažai aukšto rango didikų neišgyveno. Tarp minimų žuvusiųjų – grafas Frydrichas I iš Abenbergo, grafas Gozmaras III iš Ziegenhaino, burgravas Frydrichas I iš Kirchbergo, grafas Burchardas iš Wartburgo, grafas Heinrichas I iš Schwarzburgo, taip pat Behringeris von Wellingen ir kiti.
Pasekmės: žuvo elito dalis, ginčas liko neišspręstas
Landgrafas Liudvikas III, skirtingai nei daugelis kitų, katastrofą išgyveno. Tačiau pats konfliktas dėl dešimtinės, kaip teigiama, iš karto taip ir nebuvo galutinai išspręstas.
Netrukus po nelaimės Henrikas VI išvyko tęsti savo karinės kampanijos. O dešimčių kilmingųjų netektis, tikėtina, palietė ne tik jų šeimas – tai galėjo turėti įtakos valdų kontrolei, politiniams ryšiams ir karinei įtakai.
Makabriškos aplinkybės nulėmė, kad įvykis lengvai įsirėžė į atmintį ir šimtmečiais buvo perpasakojamas, kartais suteikiant jam ir tamsaus humoro atspalvį. Vis dėlto istorikai jį vertina kaip realią tragediją, nusinešusią reikšmingos viduramžių elito dalies gyvybes.