Tag: HER2

  • Skrandžio vėžys dažnai prasideda be aiškių simptomų: ankstyva diagnostika gerokai pagerina gydymą

    Skrandžio vėžys neretai vystosi lėtai ir ilgą laiką nesukelia būdingų simptomų, todėl liga dažnai nustatoma pavėluotai. Tačiau kuo anksčiau jis atpažįstamas, tuo daugiau veiksmingo gydymo galimybių atsiranda pacientui.

    Kaip rašoma Lenkijos onkologinių ligų kompiume, 2013–2022 metais Lenkijoje kasmet vidutiniškai diagnozuota daugiau nei 5 200 naujų skrandžio vėžio atvejų. Daugiau pacientų sudarė vyrai – apie 63 proc.

    Liga dažniausiai nustatoma vyresniems nei 60 metų žmonėms, tačiau maždaug 2 proc. atvejų tenka jaunesniems nei 40 metų. Tai reiškia, kad užsitęsusio negalavimo nereikėtų nurašyti vien amžiui ar stresui – sprendimą, ar reikalingi tyrimai, turi priimti gydytojas.

    Skrandžio vėžys dažniausiai prasideda gleivinėje, o vėliau gali skverbtis giliau, plisti į limfmazgius ir kitus organus. Būtent lėtas progresavimas ir „neaiškūs“ pirmieji požymiai yra viena didžiausių ankstyvos diagnostikos kliūčių.

    Ankstyvi simptomai dažnai primena įprastus virškinimo sutrikimus

    Pradiniai skrandžio vėžio požymiai gali būti labai nespecifiniai ir priminti refliuksą, nevirškinimą ar mitybos klaidas. Vienkartinis rėmuo ar pilvo diskomfortas savaime dar nereiškia onkologinės ligos.

    Daug svarbiau, ar simptomai kartojasi, užsitęsia, stiprėja, ar atsiranda papildomų nerimą keliančių pokyčių. Vienas iš įvardijamų ankstyvų signalų – jausmas, kad sotumas ateina greitai, net suvalgius nedaug.

    Pažengus ligai gali pasireikšti ryškesni simptomai: rijimo sutrikimai, vėmimas su krauju, juodos (deguto spalvos) išmatos, mažakraujystė, silpnumas. Taip pat gali didėti pilvo apimtis dėl skysčių kaupimosi pilvo ertmėje.

    Kas didina riziką: nuo „Helicobacter pylori“ iki gyvenimo būdo

    Vienos priežasties, dėl kurios išsivysto skrandžio vėžys, paprastai nėra – dažniausiai tai ilgalaikio kelių veiksnių poveikio rezultatas. Dalis jų susiję su gyvenimo būdu, dalis – su persirgtomis ligomis, infekcijomis ar paveldimumu.

    Vienas geriausiai ištirtų rizikos veiksnių – infekcija bakterija Helicobacter pylori. Ji gali ilgai gyventi skrandžio gleivinėje, sukelti lėtinį uždegimą, o daliai žmonių – palaipsniui lemti gleivinės pažeidimus ir ikivėžinius pokyčius, nors tai nereiškia, kad kiekvienas užsikrėtęs žmogus susirgs.

    Riziką didina ir mitybos įpročiai, ypač dažnas sūrių, rūkytų, konservuotų produktų bei perdirbtos mėsos vartojimas. Taip pat reikšmingas veiksnys yra rūkymas – rizika auga kartu su rūkymo trukme ir intensyvumu.

    Didesnė rizika siejama ir su kai kuriomis lėtinėmis skrandžio ligomis, pavyzdžiui, lėtiniu atrofiniu gastritu, žarnine metaplazija ar tam tikrais skrandžio polipais, kuriuos būtina vertinti ir stebėti. Prie rizikos veiksnių minimi ir gausus alkoholio vartojimas bei nutukimas, ypač pilvinis.

    Jeigu skrandžio vėžys buvo diagnozuotas artimiems giminaičiams, svarbu apie tai informuoti gydytoją. Kai kuriais atvejais liga gali būti susijusi su paveldimomis genetinėmis mutacijomis.

    Gastroskopija – pagrindinis tyrimas, o diagnozę patvirtina biopsija

    Pagrindinis tyrimas, leidžiantis nustatyti skrandžio vėžį, yra gastroskopija – per burną įvedamas lankstus endoskopas su kamera, leidžiantis apžiūrėti stemplę, skrandį ir dvylikapirštės žarnos pradžią. Jei matomas įtartinas pakitimas, paimami audinio mėginiai.

    Galutinę diagnozę patvirtina arba paneigia histopatologinis tyrimas – vien endoskopinio vaizdo nepakanka. Patvirtinus vėžį, kitas žingsnis – ligos išplitimo (stadijos) įvertinimas.

    Tam atliekami vaizdiniai tyrimai, įskaitant kompiuterinę tomografiją, o kai kuriais atvejais gali būti reikalinga endoskopinė echoskopija ar diagnostinė laparoskopija. Nuo to, ar navikas lokalus, ar jau išplitęs, priklauso gydymo taktika.

    Pažengusiais atvejais svarbūs ir molekuliniai tyrimai, pavyzdžiui, HER2 žymens nustatymas. Jie gali padėti nuspręsti, ar pacientui tinka taikinių terapija ar imunoterapija.

    Pažymima, kad Lenkijoje nėra visuotinės skrandžio vėžio patikros programos žmonėms be simptomų. Vis dėlto tai nereiškia, kad gastroskopija atliekama tik tada, kai būklė tampa sunki – sprendimas priklauso nuo simptomų, amžiaus, ligų istorijos ir rizikos veiksnių.

    Gydymo galimybės: nuo endoskopinių metodų iki kompleksinės terapijos

    Pastaraisiais metais išsiplėtė skrandžio vėžio gydymo arsenalas: be chirurgijos taikoma chemoterapija, imunoterapija ir molekuliniu taikiniu paremti vaistai. Konkretus planas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į naviko išplitimą, lokalizaciją, tyrimų rezultatus ir paciento bendrą būklę.

    Jei vėžys aptinkamas itin anksti ir atitinka tam tikrus kriterijus, pakitimą kartais galima pašalinti endoskopiškai, neoperuojant atvirai ir nešalinant viso skrandžio. Vienas tokių metodų – endoskopinė pogleivio disekcija (ESD), tačiau ji tinka ne visais atvejais.

    Kai navikas įauga giliau, bet nėra tolimųjų metastazių, gydymo pagrindas dažniausiai yra operacija – pašalinama dalis skrandžio arba visas organas, kartu pašalinant ir dalį limfmazgių. Po visiško skrandžio pašalinimo virškinamasis traktas atstatomas, tačiau pacientui tenka keisti mitybos režimą ir stebėti mitybinę būklę, įskaitant vitamino B12 atsargas.

    Dalies pacientų gydyme taikoma apieoperacinė chemoterapija – vaistai skiriami prieš operaciją ir po jos. Priešoperacinis gydymas gali sumažinti naviką ir sunaikinti dalį vėžinių ląstelių, o pooperacinis – mažinti atkryčio riziką.

    Modernesnėmis galimybėmis laikoma taikinių terapija, pavyzdžiui, HER2 teigiamais atvejais, ir imunoterapija, kuri pasitelkia imuninę sistemą kovai su liga. Šios priemonės taikomos tik tam tikromis aplinkybėmis, pagal naviko ypatybes ir tyrimų rezultatus.

    Jei liga išplinta į kitus organus, visiškai pašalinti naviką dažniausiai nebeįmanoma, tačiau gydymas gali sulėtinti ligos progresavimą, prailginti gyvenimą ir pagerinti jo kokybę. Tokiais atvejais svarbi ir palaikomoji pagalba – skausmo, pykinimo kontrolė, dietologo bei psichologinė parama.

    Tekste pateikiami Lenkijos Krajowego Rejestru Nowotworów duomenys, kad 2023 metais šalyje diagnozuoti 4 896 nauji skrandžio vėžio atvejai, o 4 531 žmogus nuo šios ligos mirė. Taip pat nurodoma, jog ankstyvoje stadijoje penkerių metų išgyvenamumas siekia apie 75 proc., o pažengusiose stadijose prognozės prastesnės.

  • Ekspertai įspėja: kiekvienas krūties vėžio tipas gydomas kitaip – ką būtina žinoti moterims

    Krūties vėžys nėra viena liga: jis skirstomas į skirtingus tipus ir potipius, o nuo jų priklauso ir gydymo taktika, ir prognozė. Vienas geriausiai žinomų potipių yra HER2 teigiamas krūties vėžys, sudarantis apie 15–20 proc. atvejų. Anksčiau jis dažniau sietas su agresyvesne eiga, tačiau šiandien, atsiradus taikiniams vaistams, gydymo rezultatai gerokai pagerėjo.

    Ankstyva diagnostika išlieka lemiamas veiksnys, nes pradinių stadijų krūties vėžį dažnai galima sėkmingai išgydyti. Gydytojai pabrėžia, kad vien tik naviko dydis dar nepasako visko: svarbūs ir hormoninių receptorių rodikliai, HER2 statusas, išplitimas į limfmazgius bei bendroji pacientės sveikatos būklė.

    Gydymo kelias planuojamas iš anksto

    Šiuolaikinėje praktikoje gydymas dažnai planuojamas kaip nuoseklus kelias, kuriame gali būti derinama operacija, sisteminė terapija ir spindulinis gydymas. Vienoms pacientėms pirmiausia atliekama operacija, kitoms skiriamas priešoperacinis gydymas, kad navikas sumažėtų ir būtų galima įvertinti, kaip jis reaguoja į pasirinktus vaistus.

    Po operacijos atliekami histologiniai ir molekuliniai tyrimai padeda tikslinti riziką ir parinkti vadinamąjį papildomą gydymą. Tai svarbu tam, kad būtų sumažinta ligos atsinaujinimo tikimybė, o gydymas būtų kuo labiau pritaikytas konkrečiam potipiui.

    „Ankstyvas HER2 teigiamas krūties vėžys dažnai gydomas siekiant visiško pasveikimo, o sėkmę lemia gerai suplanuota visa terapijos seka“, – sako klinikinės onkologijos specialistė.

    Kas lemia gydymo pasirinkimą

    Gydymo parinkimas priklauso nuo ligos stadijos, taikyto gydymo anksčiau ir atsako į jį, taip pat nuo gretutinių ligų bei vaistų toleravimo. Praktikoje vertinami ir vaistų registracijos bei kompensavimo kriterijai, todėl sprendimai priimami individualiai, įtraukiant daugiadalykės komandos specialistus.

    Vis dažniau akcentuojama ir gyvenimo kokybė: svarbu ne tik medicininis veiksmingumas, bet ir tai, kaip gydymas veikia kasdienį funkcionalumą. Kai kurioms terapijoms gali būti taikomos patogesnės vaistų skyrimo formos, pavyzdžiui, poodinės injekcijos, jei jos tinka klinikinei situacijai.

    Mitai vis dar kenkia, bet medicina pažengė

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad visuomenėje vis dar gajus klaidingas įsitikinimas, jog vėžys visada yra nuosprendis. Iš tiesų anksti nustačius ligą išgijimo tikimybė gali būti labai didelė, o net ir pažengusiose stadijose dažnai pavyksta ilgai kontroliuoti ligą, taikant nuoseklų gydymą.

    „Mitai kartais sukelia didžiulę baimę dar iki pirmosios konsultacijos, todėl aiški ir suprantama informacija yra svarbi gydymo dalis“, – sako psichoonkologijos specialistė.

    Gydytojai rekomenduoja nepasikliauti nepatikrinta informacija apie tariamai stebuklingus gydymo būdus. Patikimiausias kelias yra aptarti tyrimų rezultatus su specialistais, užduoti klausimus apie potipį, gydymo tikslus, galimą šalutinį poveikį ir tai, kokie ženklai gydymo metu reikalauja skubaus dėmesio.

    Kodėl svarbūs specializuoti centrai

    Europos praktikoje standartas vis dažniau siejamas su specializuotais krūties vėžio centrais, kuriuose dirba daugiadalykės komandos: klinikiniai onkologai, chirurgai, radioterapeutai, radiologai, patologai, psichoonkologai. Prireikus įtraukiami ir kiti specialistai, pavyzdžiui, kardiologai, geriatriai ar kineziterapeutai.

    Ekspertai pabrėžia, kad kokybiškai organizuota priežiūra padeda sutrumpinti kelią nuo įtarimo iki diagnozės ir gydymo pradžios. Tam būtinas didesnis dalyvavimas patikros programose, greitesnė diagnostika pajutus simptomus ir aiškesnė pacienčių nukreipimo sistema.

  • Guzas krūtyje dar nereiškia vėžio: gydytojai paaiškino, kas išduoda jo tipą

    Guzas krūtyje dar nereiškia vėžio: gydytojai paaiškino, kas išduoda jo tipą

    Apčiuopiamas guzelis krūtyje dažnai kelia didžiausią nerimą, tačiau vien jo buvimas dar neatsako į svarbiausią klausimą: ar tai vėžys, ir jei taip, koks. Gydytojai pabrėžia, kad dalis krūties darinių yra gerybiniai, o tiksli diagnozė nustatoma tik atlikus tyrimus.

    Diagnostika paprastai prasideda nuo vaizdinių tyrimų. Dažniausiai pirmiausia atliekamas krūtų ultragarsinis tyrimas, mamografija, o kai kuriais atvejais ir magnetinio rezonanso tomografija, ypač jei vaizdas neaiškus arba krūtis yra tanki.

    Jei radinys kelia įtarimų, kitas žingsnis yra biopsija, kai paimamas audinio mėginys. Būtent patomorfologinis ištyrimas leidžia patvirtinti ar paneigti vėžį ir tiksliai įvardyti naviko tipą, jo agresyvumą bei kitas svarbias savybes.

    Kur krūtyje gali vystytis navikas

    Krūtis sudaryta iš pieno latakų ir liaukinių skiltelių, todėl navikas gali atsirasti skirtingose vietose. Dėl to skiriasi ir dažniausiai sutinkami histologiniai tipai, o jų pavadinimai padeda suprasti, iš kokios struktūros navikas kilo.

    Dažniausias variantas yra invazinis krūties vėžys be specialaus tipo, anksčiau dažnai vadintas invaziniu latakiniu vėžiu. Jis prasideda latakuose ir gali infiltruoti aplinkinius audinius, todėl gydymo taktika paprastai priklauso nuo išplitimo.

    Taip pat nustatomas latakų vėžys in situ, kai pakitusios ląstelės lieka latako viduje ir neįauga į aplinkinį audinį. Tokia būklė laikoma neinvazine, dažnai apibūdinama kaip 0 stadija, tačiau vis tiek reikalauja atidaus gydymo ir stebėjimo.

    Antras pagal dažnumą yra invazinis skiltelinis krūties vėžys, sudarantis apie 10–15 proc. atvejų. Jis pasižymi tuo, kad ląstelės neretai plinta juostomis, todėl ne visada formuojasi aiškus guzas ir liga gali būti sunkiau pastebima apčiuopiant ar mamografijoje.

    Be šių formų egzistuoja ir retesnių histologinių atmainų, taip pat navikų, kurie nėra tipiškas krūties liaukos vėžys. Klinikinėje praktikoje gydytojai išskiria ir ypatingas formas, pavyzdžiui, uždegiminį krūties vėžį bei krūties Pageto ligą, kuri dažniau pasireiškia spenelio ir areolės srityje.

    Receptoriai, kurie keičia gydymą

    Vien histologinis tipas nepasako, kaip navikas elgsis ir kokie vaistai gali būti veiksmingiausi. Todėl po biopsijos dažniausiai atliekami biologinių žymenų tyrimai, svarbiausi iš jų yra estrogenų receptoriai, progesterono receptoriai ir HER2.

    Jei naviko ląstelėse randama estrogenų ir arba progesterono receptorių, vėžys priskiriamas hormonams jautriam. Tokiais atvejais gydymas dažnai papildomas hormonoterapija, kurios tikslas yra sumažinti hormonų poveikį naviko augimui.

    HER2 yra baltymas, susijęs su ląstelių augimo signalais, o daliai pacienčių jis būna padidėjęs. HER2 teigiamas statusas svarbus tuo, kad atveria galimybę taikyti tikslines anti-HER2 terapijas, kurios pastaraisiais metais reikšmingai pagerino dalies pacienčių prognozes.

    Praktikoje vis dažniau aptariama ir vadinamoji HER2 low kategorija, kai HER2 baltymo yra, bet ne tiek, kad navikas būtų priskirtas klasikiniam HER2 teigiamam. Tai svarbu todėl, kad plečiantis tikslinių vaistų galimybėms, toks patikslinimas gali turėti įtakos gydymo pasirinkimui.

    Tris kartus neigiamas krūties vėžys apibrėžiamas tada, kai nėra nei hormonų receptorių, nei HER2 pertekliaus. Tokiu atveju hormonoterapija ir klasikinės anti-HER2 terapijos netinka, todėl gydymas dažniau remiasi chemoterapija, o kai kurioms pacientėms gali būti taikoma ir imunoterapija.

    Kodėl dvi vienodos diagnozės nevienodos

    Gydytojai pabrėžia, kad apibendrinimas krūties vėžys slepia labai skirtingas ligas. Dvi pacientės gali turėti skirtingą histologinį tipą ir visiškai kitokį receptorių profilį, todėl jų gydymas ir prognozė gali smarkiai skirtis.

    Galutinis vaizdas sudedamas iš kelių dalių: naviko tipo, receptorių ir HER2 statuso, naviko dydžio, limfmazgių pažeidimo, išplitimo į kitus organus ir naviko piktybiškumo laipsnio. Šie duomenys leidžia nustatyti ligos stadiją ir parinkti personalizuotą gydymą.

    Specialistai ragina neatidėlioti ištyrimo pastebėjus krūties pokyčius, tokius kaip naujas guzelis, odos įtraukimai, paraudimas, spenelio formos ar odos pakitimai. Kuo anksčiau atliekami tyrimai, tuo didesnė tikimybė nustatyti ligą anksti ir pritaikyti efektyviausią gydymą.