Klasėje gali būti 25 mokiniai, tačiau tai dar nereiškia, kad joje yra bendruomenė. Vaikai neretai mokosi kartu metų metus, bet jaučiasi nesaugūs, nepasitiki vieni kitais ir vengia kalbėtis. Tokiose aplinkose patyčios ir konfliktai greitai tampa kasdienybe, o ne pavieniais atvejais.
Švietimo bendruomenė vis dažniau pabrėžia, kad vien drausminės priemonės ar moralizuojančios paskaitos problemų neišsprendžia. Tam reikia ilgalaikio darbo su grupės santykiais, aiškių taisyklių, suaugusiųjų nuoseklumo ir vaikams suprantamų būdų mokytis bendravimo. Būtent tokį kelią siūlo patyriminė programa „Herojaus kelionė“.
Saugi erdvė sudėtingoms situacijoms
Programą kūrusi VšĮ „Domus Solis“ vadovė dr. Irena Blaževičė pabrėžia, kad sudėtingo elgesio neįmanoma pakeisti vien nurodymais, kas yra gerai ir blogai. Jos teigimu, vaikams svarbiausia ne teorija apie emocijas, o patirtis, kuri leidžia kitaip pamatyti save ir kitus. Tam kuriamos situacijos, kuriose mokomasi išgyvenant, o ne klausantis.
„Vaikams ir paaugliams reikia ne teorinių pamokų apie emocijas, o realios patirties, po kurios galima kalbėtis ir suprasti, kas įvyko“, – sakė I. Blaževičė.
Programoje naudojami patirtinio mokymosi principai: vaikai pirmiausia patenka į užduotį ar socialinį išbandymą, o vėliau kartu su grupe reflektuoja. Taip aptariami tokie klausimai kaip ribos, pasitikėjimas, kaltė, diskomfortas, skirtingumas ir poliarizacija, tačiau visa tai daroma saugioje, aiškiai struktūruotoje aplinkoje.
Ne pamokslauti, o leisti patirti
Vienas svarbiausių programos principų yra atsisakyti pamokslavimo, kuris dažnai sukelia pasipriešinimą. Užuot kartojus taisykles, kurių vaikai jau ne kartą girdėjo, kuriamos užduotys, reikalaujančios susitarti, pasidalinti atsakomybe ir išbūti su skirtinga nuomone. Tokiose situacijose vaikai praktiškai pamato, kaip veikia pasitikėjimas ir kas jį griauna.
„Susiskaldžiusios klasės nepaversi bendruomene vien paliepimu būti draugiškiems. Reikia patirčių, kurios leistų vaikams patiems suprasti, kaip susitarti ir veikti kartu“, – sakė I. Blaževičė.
Programoje pasitelkiama grupės dinamika, judesys, kūrybinės užduotys ir teatro metodai, o svarbi dalis skiriama refleksijai. Idėja paprasta: kai vaikai išmoksta kalbėtis klasėje, šie įgūdžiai persikelia ir į kitas erdves. Keičiasi ir santykis su mokytojais, atsiranda daugiau atvirumo, iniciatyvos ir atsakomybės.
Metodai, kuriuos gali perimti pedagogai
Iš pradžių programą mokyklose įgyvendindavo atvykstantys specialistai, dirbantys su konkrečiomis grupėmis. Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad ilgalaikiam poveikiui neužtenka vien epizodinių vizitų. Dėl to pradėta kryptingai perduoti metodus tiems, kurie su vaikais būna kasdien.
Taip buvo sukurtas metodinių priemonių rinkinys, kuriame numatyti 101 užsiėmimas su instrukcijomis. Priemonės pritaikomos skirtingoms amžiaus grupėms, taip pat vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, o papildomai naudojamas emocijų savistabos žemėlapis. Tikslas – kad mokytojai, edukatoriai ir kiti specialistai turėtų praktišką, aiškiai struktūruotą įrankį darbui su klasės mikroklimatu.
Socialinės inovacijos švietime pastaraisiais metais įgauna pagreitį, nes daugėja supratimo, jog emocinė gerovė tiesiogiai susijusi su mokymosi rezultatais ir mokyklos lankomumu. Lietuvoje tokioms iniciatyvoms taip pat numatomas finansavimas: socialinių inovacijų kūrimui ir išbandymui skiriama beveik 24 mln. eurų Europos Sąjungos investicijų. Tai atveria galimybes sprendimus išbandyti plačiau ir vertinti jų poveikį ne pavieniams vaikams, o visai bendruomenei.