Vakarais sode ar terasoje dažnai pritrūksta vieno dalyko – ryškaus kvapo. Būtent tada sužiba vakarinė našlaitė, dar vadinama damų vakarine (Hesperis matronalis): dieną ji primena floksus, o sutemus pradeda skleistis saldus, intensyvus aromatas.
Šis augalas kilęs iš bastutinių šeimos, dažniausiai užauga iki maždaug 60–100 centimetrų. Žiedai smulkūs, keturlapiai, susitelkę į purias šluoteles, o spalvos varijuoja nuo violetinės ir rausvos iki baltos.
Ryškiausias vakarinės našlaitės bruožas – kvapas, kuris sustiprėja po saulėlydžio. Tai susiję su apdulkinimu: augalą dažniau lanko naktiniai vabzdžiai, todėl vakare žiedai ima aktyviau skleisti aromatą, kad pritrauktų apdulkintojus.
Praktikoje tai reiškia, kad net viena vešli kerelė gali aromatizuoti didesnę terasos dalį. Kvapas dažnai apibūdinamas kaip panašus į našlaičių, alyvų ar net gvazdikėlių natas, todėl augalas ypač vertinamas šalia poilsio zonų.
Auginimo požiūriu vakarinė našlaitė laikoma nereikli: ji pakelia trumpesnes sausras ir prisitaiko prie įvairių dirvožemių, jei tik jie neužmirksta. Dažniausiai tai dvimetis augalas arba trumpaamžė daugiametė gėlė, tačiau sode neretai išsilaiko ilgiau, nes lengvai pasisėja savaime.
Norint kontroliuoti jos plitimą, verta laiku nukirpti peržydėjusius žiedynus. Jei tikslas priešingas ir norisi, kad augalas „pasiliktų“ sode, dalį žiedynų galima palikti sėkloms subręsti, ypač natūralistiniuose gėlynuose.
Stiliaus prasme ji tinka kaimiško, angliško, romantinio ar natūralistinio sodo kompozicijoms. Dėl aukštesnių stiebų ir purių žiedynų augalas gražiai atrodo gėlyno viduryje ar fone, o geriausią efektą suteikia pasodintas grupėmis, kad vakarais kvapas būtų sodresnis.
Ieškantiems gėlės, kuri kurtų nuotaiką ne tik spalvomis, bet ir kvapu, vakarinė našlaitė yra vienas paprasčiausių būdų tai pasiekti. Ji sujungia dekoratyvumą, atsparumą ir tą retą savybę, kurią sode labiausiai įvertiname sutemus – natūralius kvepalus po atviru dangumi.