Vėlyvojo bronzos amžiaus Artimuosiuose Rytuose skyrybos galėjo tapti ne šeimos drama, o valstybių saugumą veikiančiu įvykiu. Molinėse lentelėse išlikę tekstai rodo, kad Ugarito valdovo Ammistamru II santuokos žlugimas peraugo į regioninę politinę krizę.
Ugaritas buvo turtingas miestas–valstybė dabartinės Sirijos pakrantėje, o dinastinės santuokos tuomet veikė kaip diplomatiniai kontraktai. Ammistamru II vedė kaimyninio Amurru valdovo Bentešinos dukterį, taip stiprindamas ryšius tarp dviejų dvarų ir netiesiogiai su Hetitų imperija, kuri regione turėjo lemiamą įtaką.
Istorikų vertinimu, šios santuokos reikšmę didino tai, kad princesės kilmė galėjo sietis ir su hetitais. Todėl bet koks sprendimas dėl jos statuso neišvengiamai paliesdavo ne vien Ugarito ir Amurru, bet ir aukščiausią regiono arbitro vaidmenį atlikusį hetitų valdovo dvarą.
Skyrybos, kurias sprendė imperija
Šaltiniai rodo, kad santykiai greitai pašlijo, o oficialiuose dokumentuose princesė apkaltinta netinkamu elgesiu. Vis dėlto Ammistamru II negalėjo paprasčiausiai paskelbti skyrybų, nes tai būtų reiškę diplomatinių įsipareigojimų laužymą ir grėsmę vasalinių valstybių pusiausvyrai.
Sprendimą įtvirtino hetitų didžiojo karaliaus Tudhalijos IV patvirtintas dekretas, įrašytas dantiraščiu. Tai rodo, kad skyrybų procedūra jau tada buvo reglamentuojama kaip teisinis procesas, apimantis turtą, įsipareigojimus ir net tarpvalstybinius santykius.
Dokumente numatyta, kad princesė gali išsivežti tai, ką atsinešė iš Amurru, tačiau praranda teises į turtą, įgytą Ugarite. Taip pat aptarta pareiga atlyginti ar grąžinti prarastas vertybes, jei jos buvo susijusios su Amurru karališkaisiais interesais.
Paveldėtojo sąlyga ir grėsmė sostui
Pati jautriausia tema tapo sosto paveldėjimas. Pora turėjo sūnų Utri-Šarrumą, ir jis laikytas teisėtu įpėdiniu, tačiau hetitų sprendimas aiškiai siejo jo ateitį su lojalumu tėvo dvarui.
Pagal dekretą princas galėjo išlaikyti teises į sostą tik tuo atveju, jei liks Ugarite su tėvu. Jei jis būtų išvykęs kartu su motina, automatiškai netektų įpėdinio statuso, o tokia sąlyga atspindi, kiek dinastinė politika buvo priklausoma nuo kontrolės ir įtakos grandinių.
Tekstuose numatyti ir kraštutiniai scenarijai: jei po tėvo mirties naujasis valdovas bandytų sugrąžinti motiną į karalienės padėtį, jis taip pat rizikuotų netekti paveldėjimo teisės. Tokiu atveju lemiamas žodis būtų tekęs hetitų valdovui, tai yra išorės galiai.
Konfliktas nesibaigė skyrybomis
Vėlesni įrašai leidžia manyti, kad išsiskyrusi princesė grįžo į Amurru, tačiau Ammistamru II pradėjo reikalauti ją perduoti. Princesės brolis, perėmęs Amurru sostą, iš pradžių atsisakė, ir ginčas virto ilgalaikiu diplomatiniu konfliktu.
Istorikų interpretacijose pasirodo prielaida, kad galiausiai princesė vis dėlto buvo perduota buvusiam vyrui. Dalis tyrėjų neatmeta, kad ji galėjo būti nubausta mirtimi, tačiau tikslios aplinkybės lieka neaiškios, nes šaltiniai fragmentiški ir ne visada vienareikšmiai.
Ši istorija laikoma išskirtiniu pavyzdžiu, kaip ankstyvosios tarptautinės teisės ir dinastinės politikos praktikos veikė realybėje. Molinėse lentelėse išlikę nutarimai rodo, kad net prieš kelis tūkstančius metų skyrybos galėjo būti sutartimis, sankcijomis ir geopolitiniais skaičiavimais grįstas procesas.