Varšuvoje vykusiame Warsaw Security Forum NATO pajėgų Europoje vadas, JAV generolas Alexus Grynkewich pirmą kartą viešai pristatė vadinamąją NATO pergalės teoriją. Jos esmė – ne laukti, kol agresorius užims dalį teritorijos, o nuo pirmos akimirkos blokuoti puolimą, jį susilpninti ir prireikus palaužti priešo pajėgas operaciniame lygmenyje.
Šią kryptį palankiai įvertino ir Lenkijos kariuomenės vadovybės atstovai, pabrėžę aiškų signalą apie sąjungininkų ryžtą. Kartu akcentuota, kad dabar kiekviena NATO valstybė turi realistiškai įsivertinti, kokius pajėgumus gali suteikti tokiam planui įgyvendinti, nes ambicijos be resursų gynybos nepadarys patikima.
Gynyba be teritorijos „atlaisvinimo“
Analitikų vertinimu, NATO vis labiau tolsta nuo anksčiau vyravusios logikos, kai krizės atveju būtų siekiama vėliau išvaduoti užimtą teritoriją. Po Rusijos karo Ukrainoje patirčių ir okupuotose vietovėse fiksuotų nusikaltimų, Baltijos šalims ir Lenkijai politiškai bei kariniu požiūriu tampa sunkiai priimtina bet kokia prielaida, kad sąjungininkai galėtų „leisti“ priešininkui laikinai įžengti į NATO teritoriją.
Naujoje koncepcijoje svarbiausia tampa visiškas agresoriaus neįleidimas, o tai reiškia ir daug griežtesnį pasirengimą veikti nuo pirmos dienos. Toks modelis remiasi greitu sprendimų priėmimu, iš anksto parengtais planais, logistikos koridoriais ir išplėstomis oro gynybos, žvalgybos bei ugnies paramos grandimis.
Ką reiškia smūgiai į Rusijos teritoriją?
Viena jautriausių ir daugiausia diskusijų keliančių detalių – prielaida, kad stabdant puolimą gali tekti naikinti ne tik tiesiogiai puolimo vietoje esančius vienetus. Kalbama ir apie visą puolamąją struktūrą, kurios dalis neišvengiamai būtų dislokuota Rusijos teritorijoje, todėl teorijoje atsiranda galimybė smogti į agresijos palaikymo pajėgumus „gilumoje“.
Toks požiūris nereiškia tikslo strategiškai sunaikinti valstybę ar siekti režimo žlugimo, nes tai būtų politinio lygmens sprendimas. Tačiau kariniu požiūriu jis reiškia siekį atimti iš priešo galimybę tęsti puolimą, sutrikdant tiekimą, vadovavimą, aviacijos ar raketinių pajėgų panaudojimą.
Silpnoji vieta – hibridinės atakos
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad klasikinio karo scenarijui tokia schema atrodo įtikinama, tačiau trūksta aiškumo dėl „pilkosios zonos“ situacijų. Sabotažas, kritinės infrastruktūros pažeidimai, koordinuotos dronų atakos ar kitos hibridinės priemonės gali vykti taip, kad būtų sunku greitai ir vienareikšmiškai pritaikyti kolektyvinės gynybos mechanizmus.
Todėl diskusijose vis dažniau keliama mintis, kad vien karinių planų nepakanka. Reikia ir aiškesnio mandato, ir suderintų procedūrų, kaip NATO reaguoja į neakivaizdžias, bet sistemines atakas, kurios galėtų tapti įžanga į platesnę agresiją.
Platesniame kontekste NATO kryptis sutampa su pastarųjų metų tendencija Europoje sparčiai didinti investicijas į gynybą, ginklų gamybos pajėgumus ir tiekimo grandinių atsparumą. Vis dažniau pabrėžiama, kad atgrasymas remiasi ne vien skaičiais biudžetuose, o realiu pramonės tempu, amunicijos atsargomis, parengtomis brigadomis ir integruota oro bei priešraketine gynyba.
