CP v2

Tag: Hidroelektrinės

  • Sprogimas Šveicarijos hidroelektrinėje Piottoje: yra sužeistų, keli žmonės gali būti įstrigę po griuvėsiais

    Šveicarijos pietuose, Tičino kantone esančiame Piottos kaime, trečiadienį įvyko sprogimas hidroelektrinėje. Pranešama apie sužeistuosius, o gelbėtojai tikrina informaciją, kad po griuvėsiais gali būti įstrigę keli žmonės.

    Incidentas įvyko netrukus po 10 valandos ryto vietos laiku, tiksli sprogimo priežastis kol kas neįvardijama. Dėl įvykio pradėtas tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, kas galėjo sukelti sprogimą ir ar buvo pažeisti saugos reikalavimai.

    Į įvykio vietą buvo nusiųstos ugniagesių ir greitosios pagalbos pajėgos, o policija atitvėrė teritoriją. Dalis elektrinės, kaip skelbta, buvo apgadinta, tačiau institucijos kol kas atsargiai vertina padarytos žalos mastą.

    Kas žinoma apie elektrinę?

    Vietos žiniasklaida atkreipia dėmesį, kad Piottos hidroenergetikos kompleksas turi istorinių dalių, siekiančių XX amžiaus pradžią, tačiau teritorijoje taip pat galėjo vykti statybos ar modernizavimo darbai. Kol kas neaišku, ar sprogimas susijęs su senąja infrastruktūra, ar su naujai statomu objektu.

    Šveicarija didelę elektros dalį pasigamina iš hidroenergijos, todėl tokie incidentai paprastai sulaukia padidinto dėmesio ir griežtesnio patikrinimo. Ekspertai pabrėžia, kad panašiose elektrinėse rizikos veiksniai gali būti susiję su slėginėmis sistemomis, įranga, remontu ar statybų darbų sauga.

    Gelbėjimo ir tyrimo eiga

    Gelbėjimo darbų metu pirmiausia siekiama užtikrinti, kad teritorija būtų saugi, o konstrukcijos nekeltų papildomo pavojaus. Tuomet atliekamos paieškos ir patikrinimai, ar nėra žmonių, kuriems reikėtų skubios pagalbos.

    Tyrėjai įprastai vertina įrangos būklę, darbų žurnalus, galimą dujų ar alyvų nuotėkį, elektros sistemų sutrikimus bei tai, ar prieš incidentą nebuvo vykdomi remonto ar paleidimo darbai. Daugiau informacijos institucijos žada pateikti, kai bus patvirtinti faktai apie sužeistuosius ir galimai įstrigusius asmenis.

  • Nepale po potvynių – stebuklas: du žmones rado gyvus po 10 dienų, tūkstančiai vis dar dingę

    Nepale po potvynių – stebuklas: du žmones rado gyvus po 10 dienų, tūkstančiai vis dar dingę

    Nepale, praėjus 10 dienų po niokojančių staigių potvynių šalies šiaurėje, gelbėtojai per atskiras operacijas ištraukė du gyvus žmones. Tuo pat metu pareigūnai skelbia, kad dingusiųjų skaičius išlieka milžiniškas, o patvirtintų žūčių – daugiau nei 1 300.

    Gelbėjimo darbai sutelkti teritorijose prie Nepalo ir Tibeto sienos, kur potvynio banga nušlavė gyvenvietes ir infrastruktūrą. Didžiausi nuostoliai fiksuojami Rasuva, Nuvakoto, Dhadingo, Gorkhos ir Tanahuno rajonuose, kuriuose nuošliaužos ir purvo srautai apsunkina paiešką.

    Rasta po purvu ir tunelyje

    Viena moteris buvo aptikta gyva savo namuose Nuvakoto rajone, kai pastatą buvo užvertę storas purvo sluoksnis ir nuolaužos. Nepalo kariuomenės paviešintoje medžiagoje matyti, kad išvaduota moteris buvo visa aplipusi purvu, o vėliau ji sraigtasparniu išskraidinta į Katmandu.

    Kitoje vietoje gyvas rastas Kinijos pilietis, įstrigęs hidroelektrinės projekte esančiame tunelyje. Nepalo ministro pirmininko biuras pranešė, kad tai jau trečias žmogus, išgelbėtas iš Trishuli hidroenergetikos projekto, o dviem Nepalo darbuotojams pavyko ištrūkti dieną anksčiau.

    „Gelbėtojai dirba nenutrūkstamai, nes kiekviena valanda gali būti lemiama“, – sakė Nepalo kariuomenės atstovai.

    Šimtai gali būti įkalinti tuneliuose

    Pasak Nepalo kariuomenės, vyras buvo ištrauktas iš maždaug 225 metrų ilgio tunelio ir sraigtasparniu evakuotas karinių pajėgų, dirbusių kartu su Pietų Korėjos nelaimių valdymo ekspertais. Tuneliuose gelbėjimo darbus dažnai riboja užgriuvusios konstrukcijos, vanduo, dumblas ir nestabili grunto būklė.

    Valdžios institucijos nurodo, kad apie 900 darbuotojų tebėra dingę, o maždaug 500 žmonių gali būti įkalinti įvairiuose tuneliuose net 12 hidroenergetikos projektų teritorijose. Būtent šiose vietose paieška ir gelbėjimas yra vienas sudėtingiausių, nes reikia sunkiosios technikos, specialios ventiliacijos ir nuolatinio geologinio vertinimo.

    Galima priežastis – ledyno griūtis

    Nepalo nelaimių valdymo agentūra teigia, kad katastrofą greičiausiai sukėlė ledyno griūtis, galėjusi staiga užtvenkti vandenį ir suformuoti potvynio bangą. Tokie reiškiniai, ypač kalnuotuose regionuose, gali virsti staigiais ir itin destruktyviais srautais, kurie per trumpą laiką nusineša tiltus, kelius ir namus.

    Paieškose dalyvauja ir specializuotos komandos iš Kinijos, Indijos, Pietų Korėjos bei Jungtinių Valstijų. Pareigūnai pabrėžia, kad išgyvenusiųjų tikimybė mažėja, tačiau gelbėtojai tęsią darbą, kol bus patikrintos pagrindinės rizikos zonos.

  • Slovakija pradeda Nosice užtvankos rekonstrukciją: kaina trečdaliu mažesnė, darbai iki 2027 metų

    Sutartis pasirašyta, finansuos ES

    Slovakijos vandentvarkos institucijos pasirašė sutartį dėl Nosice užtvankos keteros remonto darbų netoli Puchovo. Galutinė konkurso kaina beveik trečdaliu mažesnė nei pirminės sąmatos, todėl projektas laikomas vienu didesnių efektyviai nupirktų infrastruktūros darbų regione.

    Už darbus atsakingą rangovą parinko Slovakijos vandentvarkos įmonė SVP, prižiūrinti valstybinių hidrotechninių statinių eksploatavimą. Rekonstrukcijai numatytas finansavimas iš Europos Sąjungos lėšų pagal Slovakijos programą.

    Ką reiškia mažesnė kaina?

    Konkurso laimėtojo pasiūlymas siekia apie 1 790 000 eurų be pridėtinės vertės mokesčio, kai ankstesnė planuota vertė buvo maždaug 2 620 000 eurų. Skirtumas sudaro apie 31 proc., o tai leidžia daugiau dėmesio skirti darbų apimčiai ir kokybės kontrolei neplečiant biudžeto.

    Tokio masto hidrotechninių objektų atnaujinimas dažniausiai apima ne tik dangų ar konstrukcijų sutvarkymą, bet ir vandens poveikiui atsparių mazgų atnaujinimą, deformacinių siūlių ir drenažo sprendinius bei saugos elementų modernizavimą. Tai ypač aktualu statiniams, kurie eksploatuojami kelis dešimtmečius.

    Užtvanka – ir saugai, ir elektrai

    Nosice užtvanka veikia daugiau nei šešis dešimtmečius ir yra Vaho upės hidroenergetinės sistemos dalis. Objektas svarbus ne tik elektros gamybai, bet ir regioninei apsaugai nuo potvynių, todėl rekonstrukcija vertinama kaip kritinės infrastruktūros projektas.

    Prie užtvankos esanti hidroelektrinė turi 67,5 megavato įrengtąją galią, ją užtikrina trys Kaplan turbinos. Vidutinė metinė gamyba siekia apie 157,4 gigavatvalandės, o tai prisideda prie mažesnių iškastinio kuro poreikių ir stabilesnio vietinio elektros balanso.

    „Nosice užtvankos keteros rekonstrukcija yra vienas mūsų ilgalaikių prioritetų“, – sakė SVP generalinis direktorius Jozefas Moravčikas.

    „Džiaugiuosi, kad skaidraus viešojo pirkimo būdu pavyko užsitikrinti rangovą palankesne kaina nei pirminė planuota vertė, ir kad po metų pasirengimo šio svarbaus vandens statinio remontas tampa realybe“, – pridūrė jis.

    SVP skelbia, kad po projekto įgyvendinimo turėtų būti atkurtas ir viešas priėjimas prie užtvankos statinio. Numatoma, kad darbai bus baigti 2027 metų pavasarį, tačiau galutinis grafikas priklausys nuo techninių darbų eigos ir hidrologinių sąlygų.

  • Į vandenyną išleisti lašišų jaunikliai grįžo į gimtąją upę: kaip padėjo kelias per užtvankas

    JAV biologai fiksuoja retą sėkmės istoriją: į vandenyną išleisti lašišų jaunikliai, nuplaukę šimtus kilometrų, po dvejų metų sugrįžo į tą pačią upę neršti. Toks sugrįžimas laikomas svarbiu signalu, kad istoriniai migracijos keliai gali būti atkurti net ir smarkiai žmogaus pakeistose upių sistemose.

    Projektas įgyvendintas Oregono valstijoje, Dešuto upės baseine, kur migraciją dešimtmečius trikdė hidroelektrinių užtvankos. Siekiant atverti kelią į Ramųjį vandenyną ir atgal, žuvims buvo pritaikyti specialūs pralaidumo sprendimai: nukreipimo kanalai, žuvitakiai ir valdomi vandens srautai prie užtvankų.

    Skelbiama, kad iš maždaug 950 į upę paleistų žuvų bent 600 sugrįžo, kai atėjo metas dėti ikrus. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie skaičiai migracinėms rūšims yra ypač reikšmingi, nes kelionėje žuvys susiduria su plėšrūnais, vandens temperatūros svyravimais, srautų pokyčiais ir žmogaus sukurtais barjerais.

    Užtvankos yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl daugelyje Šiaurės Amerikos upių sumažėjo laukinių lašišų ir pliengalvių lašišų populiacijos. Blokuojamos nerštavietės, keičiasi nuosėdų ir maistinių medžiagų pernaša, o jaunikliams tampa sudėtingiau saugiai pasiekti jūrą, kur jie praleidžia didžiąją gyvenimo dalį.

    Specialistai aiškina, kad atkuriant migraciją neužtenka vieno sprendimo: svarbu sukurti nuoseklią pralaidumo grandinę visame maršrute. Dešuto atveju dalis kelio driekiasi pačia upe, o reikšminga atkarpa tenka ir didelėms užtvankoms, kuriose būtina užtikrinti, kad žuvys neprarastų orientacijos ir nebūtų nukreiptos į pavojingas zonas.

    Žuvų sugrįžimą mokslininkai sieja ir su biologiniais orientavimosi mechanizmais. Tyrimai rodo, kad lašišos gali „atsiminti“ gimtųjų vandenų kvapą, o kelionėje papildomai remiasi geomagnetiniais signalais, veikiančiais tarsi vidinis kompasas.

    Realią projekto naudą patvirtina ir stebėsenos duomenys: grįžtančios žuvys fiksuojamos skirtinguose upės intakuose ir baseino dalyse, o tai leidžia vertinti, ar programa padeda atkurti platesnę populiaciją, o ne tik pavienes neršto vietas. Biologai sudaro grįžimo maršrutų žemėlapius ir pagal tai sprendžia, kur dar reikalingi infrastruktūros patobulinimai.

    Ekspertų teigimu, šis atvejis svarbus ir dėl to, kad modernūs pralaidumo sprendimai derinami su buveinių gerinimu. Mažinant jauniklių stresą ir didinant jų išgyvenamumą, taikomi nukreipiamieji tinklai, ramesnio vandens baseinai bei aklimatizacijos metodai, kurie padeda žuvims sėkmingiau įveikti užtvankų ruožus.

    Tokios iniciatyvos tampa vis aktualesnės ir klimato kaitos kontekste, kai vandens temperatūra bei srautų režimas svyruoja labiau, o migracinėms rūšims reikia papildomos apsaugos. Mokslininkai pabrėžia, kad migracijos koridorių atkūrimas gali prisidėti ne tik prie lašišų, bet ir prie visos upės ekosistemos atsigavimo.

    Dešuto pavyzdys rodo, kad net po ilgų dešimtmečių upių fragmentacijos galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų, jei projektai paremti duomenimis, nuoseklia stebėsena ir realiais pralaidumo sprendimais. Dabar panašūs vertinimai taikomi ir kitoms migruojančioms žuvims, siekiant patikrinti, ar jos taip pat sugebės sugrįžti į istorinius, anksčiau užblokuotus maršrutus.

  • Kinija pradėjo statyti rekordinę hidroelektrinę Tibete: mokslininkai primena, kaip užtvanka keičia parą

    Kinija oficialiai pradėjo statyti naują milžinišką hidroelektrinę Tibete, prie Jarlungo Cangpo upės. Projektas įvardijamas kaip ambicingiausias šalies hidroenergetikos planas per pastaruosius metus ir turėtų tapti galingiausia tokio tipo elektrine pasaulyje.

    Pasak Kinijos institucijų skelbiamų planų, elektrinė būtų beveik tris kartus galingesnė už iki šiol didžiausią „Trijų tarpeklių“ hidroelektrinę Jangdzės upėje. Ši žinia vėl pakurstė diskusiją, ar tokio masto užtvankos gali turėti išmatuojamą poveikį Žemės sukimui.

    Dar 2005 metais NASA geofizikas Benjaminas Fong Chao vertino, kaip „Trijų tarpeklių“ tvenkinyje sukaupta vandens masė pakeitė Žemės masės pasiskirstymą. Jo skaičiavimu, apie 44 mlrd. tonų vandens perskirstymas nežymiai padidino Žemės inercijos momentą, todėl para pailgėjo maždaug 0,06 mikrosekundės.

    Tame pačiame vertinime buvo minėta ir itin maža, bet teoriškai išmatuojama pasekmė: Žemės sukimosi ašis galėjo pasislinkti maždaug 2 centimetrais. Tokie pokyčiai kasdieniame gyvenime nepastebimi, tačiau šiuolaikiniai geodeziniai ir astronominiai matavimai leidžia fiksuoti itin smulkius sukimąsi bei masių persiskirstymą atspindinčius signalus.

    Mokslinėje literatūroje taip pat aptariama, kad bendra tūkstančių užtvankų įtaka per dešimtmečius galėjo prisidėti prie dar didesnių, nors vis tiek labai mažų ašies pokyčių. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra vienas veiksnys, o kelių procesų, įskaitant klimato kaitą ir ledynų tirpsmą, kontekstas.

    Naujoji hidroelektrinė planuojama upės atkarpoje, kur per maždaug 50 kilometrų vanduo krenta beveik 2 000 metrų. Dėl tokio reljefo ši vietovė laikoma viena stipriausių hidroenergetikos resursų zonų planetoje.

    Skelbiama, kad elektrinė galėtų pagaminti apie 300 mlrd. kilovatvalandžių elektros per metus. Tai reikštų milžinišką indėlį į šalies elektros balansą ir leistų Kinijai dar labiau didinti vidaus gamybą iš atsinaujinančių šaltinių, ypač pramoniniuose regionuose, kur elektros poreikis nuolat auga.

    Kol kas nėra pagrįstų duomenų, kad naujasis projektas turėtų akivaizdžiai didesnį poveikį Žemės sukimui nei ankstesnės mega užtvankos. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie efektai priklauso ne vien nuo galios, bet ir nuo tiksliai sukaupto vandens kiekio, jo geografinės padėties bei to, kaip greitai ir kokiu režimu pildomas tvenkinys.

    Projektas kelia nerimą ir dėl poveikio žemupio šalims. Žemiau Tibeto Jarlungo Cangpo upė virsta Brahmaputra ir teka per Indiją bei Bangladešą, kur nuo upės režimo priklauso milijonų žmonių vandens tiekimas, žemės ūkis ir potvynių ciklai.

    Ekspertai perspėja, kad didelio masto reguliavimas gali pakeisti sezoninius srautus, nuosėdų pernašą ir žuvų migraciją. Tokie pokyčiai dažniausiai juntami ne iš karto, o per kelerius ar keliolika metų, todėl svarbus ilgalaikis monitoringas ir skaidrus duomenų apsikeitimas tarp valstybių.

    Diskusijoje apie mega užtvankas susiduria keli tikslai: energetinis saugumas, išmetamųjų teršalų mažinimas ir biologinės įvairovės apsauga. Būtent todėl nauji projektai vis dažniau vertinami ne vien pagal pagaminamą energiją, bet ir pagal viso baseino ekologinį bei socialinį poveikį.

    „Trijų tarpeklių“ pavyzdys rodo, kad infrastruktūra gali pakeisti ne tik upių kraštovaizdį, bet ir sukelti itin subtilius planetos masto fizikos matavimuose užfiksuojamus pokyčius. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kalbama apie mikrosekundes ir centimetrus, o ne apie apčiuopiamus kasdienius pasikeitimus.

  • Angoloje kyla milžiniška hidroelektrinė, bet statybininkai atvėrė netikėtą paslaptį

    Angoloje kyla milžiniška hidroelektrinė, bet statybininkai atvėrė netikėtą paslaptį

    Angoloje, Kuanza upėje ties São Pedro da Quilemba Kuanza Norte provincijoje, statoma Caculo Cabaça hidroelektrinė jau dabar vadinama viena ambicingiausių šalies energetikos investicijų. Projektą įgyvendina Kinijos konsorciumas CGGC, o planuojama elektrinės galia sieks 2 172 megavatus.

    Tai leistų Caculo Cabaça aplenkti iki šiol galingiausią Angolos hidroenergetikos objektą Laúca užtvanką, kurios įrengtoji galia yra 2 070 megavatų. Nors pati pagrindinė užtvanka bus fiziškai mažesnė nei Laúca, jos energetinis pajėgumas turėtų tapti nauju šalies rekordu.

    Pagal dabartinius planus pirmoji turbina turėtų būti paleista 2027 metais, o visas kompleksas pilnai pradėti veikti 2028 metais. Statyboms artėjant prie svarbiausių etapų paaiškėjo, kad būsimas tvenkinys užlies ne tik dalį slėnio, bet ir išskirtinę archeologinę vietovę.

    Statybų zonoje darbuotojai aptiko radinių, dėl kurių į teritoriją buvo pakviesti archeologai. Vykdant gelbėjamuosius kasinėjimus nustatyta, kad čia slypi seniausi iki šiol žinomi akmeniniai statiniai centrinėje Angoloje, taip pat akmeninės platformos, sienų fragmentai ir pilkapiai.

    Mokslininkų teigimu, rasta ir seniausių datuotų palaidojimų Angoloje, taip pat kremavimo vieta, kurios analogų šalies archeologijoje iki šiol nefiksuota. Dėl būsimų užliejamų teritorijų tyrėjai turėjo ribotą laiką surinkti duomenis, dokumentuoti radinius ir įvertinti jų kontekstą.

    Naujausioje studijoje, paskelbtoje mokslo leidinyje Journal of Field Archaeology, aprašoma, kad identifikuota 117 akmeninių konstrukcijų sankaupų, įskaitant pilkapius. Radiokarboninis datavimas parodė, jog dalis palaidojimų siekia XV amžiaus pradžią, tai yra laikotarpį iki portugalų atvykimo į Angolą, ir keičia ankstesnes prielaidas, kad panaši architektūra regione atsirado tik XVI amžiuje.

    Dalies pilkapių viduje išliko žmonių palaikų, leidžiančių kalbėti apie plačią laidojimo kraštovaizdžio sistemą. Tyrėjai aprašė skirtingas laidojimo pozas, tarp jų ir sėdimą padėtį su pritrauktais keliais, kuri Angoloje dažnai siejama su elito sluoksniais.

    Netikėtumu tapo tai, kad greta palaikų nerasta gausių prabangių įkapių, o vietoje jų aptikta kasdienių objektų, tokių kaip malimo akmenys, keramika ir geležies fragmentai. Mokslininkai svarsto, kad tai gali rodyti sudėtingesnę šių palaidojimų prasmę ir užuominas apie platesnius socialinius vaidmenis, galbūt įskaitant ir moterų statusą bendruomenėje.

    Vienu iš išskirtiniausių radinių įvardijami sudegusios ir sudaužytos urnos likučiai su kremuotais kaukolės ir dantų fragmentais. Tyrėjai pabrėžia, kad toks aptikimas Angoloje neturi tiesioginių analogų, o interpretacijai gali būti svarbūs istoriniai šaltiniai, kuriuose panašūs indai siejami su priesaikų ar aukojimo ceremonijomis.

    Nors dalį teritorijos artimiausiais metais užlies būsimasis tvenkinys, archeologai nurodo aptikę ir daugiau akmeninių konstrukcijų už numatomos užliejimo zonos ribų. Tai suteikia galimybę tęsti tyrimus ir geriau suprasti Angolos prieškolonijinę istoriją, kuri iki šiol išlieka menkai dokumentuota.

  • Dniepro vandens telkiniuose plinta invazinė saulėžuvė: ekologai įspėja apie grėsmę vietinėms žuvims

    Dniepro vandens telkiniuose vis dažniau fiksuojama invazinė saulėžuvė (Lepomis gibbosus), kuri gali daryti apčiuopiamą žalą vietinėms žuvų populiacijoms. Ukrainos Valstybinė melioracijos, žuvininkystės ir maisto programų plėtros agentūra skelbia, kad ši rūšis minta kitų žuvų ikrais ir mailiumi, todėl gali mažinti vietinių rūšių gausą.

    Specialistai pabrėžia, kad invazinės rūšys ypač greitai įsitvirtina telkiniuose, kurių ekosistemos per kelis dešimtmečius smarkiai pakito dėl žmogaus veiklos. Dniepro baseine prie to prisidėjo upės tėkmės sureguliavimas, hidroelektrinių kaskados sukūrimas, telkinių įžuvinimas ir neplanuotas rūšių perkėlimas.

    Agentūros pateikiami duomenys rodo, kad dar 1930-ųjų pradžioje vidurupio Dniepro ruože buvo suskaičiuojamos 46 žuvų ir apskritažiomenių rūšys bei viena porūšio forma. Iki 1950-ųjų pabaigos Dniepro tvenkinyje rūšių skaičius, pasak institucijos, buvo sumažėjęs nuo 46 iki 37.

    Situacija vėliau kito, o dalis rūšių grįžo ar atsirado naujų, tačiau ekologai atkreipia dėmesį, kad augantis rūšių skaičius nebūtinai reiškia gerėjančią būklę. Dalis naujakurių yra invazinės rūšys, kurios konkuruoja dėl maisto, plėšriauja arba keičia nerštaviečių sąlygas.

    Po Kachovkos tvenkinio sukūrimo, agentūros vertinimu, iki 1960-ųjų pabaigos Dniepro tvenkinio fauna padidėjo iki 43 rūšių. Nuo XX amžiaus pradžios Dniepro vandens telkiniuose, kaip skelbiama, atsirado 27 naujos žuvų rūšys ir trys hibridai.

    Pasak Ukrainos žuvininkystės institucijos, saulėžuvė Ukrainos vandenyse pirmą kartą pastebėta 2002 metais. Vėliau aptikta ir daugiau svetimžemių rūšių, įskaitant rotaną bei kitas rūšis, kurios įvairiais keliais pateko į baseiną ir rado palankias sąlygas plisti.

    Didžiausias saulėžuvės pavojus siejamas su jos mityba ir elgsena neršto metu. Ji gali naikinti vietinių žuvų ikrus ir mailių, o tai ilgainiui mažina vietinių populiacijų atsinaujinimą, ypač jei telkinyje jau yra kitų stresorių, tokių kaip tarša, pakrančių užstatymas ar vandens lygio svyravimai.

    Agentūra taip pat pateikia pavyzdžių, kaip greitai kai kurios invazinės žuvys gali plisti. Skelbiama, kad saulėžuvė Samaros upėje gali judėti daugiau nei 30 kilometrų per metus, o itališkoji žuvė-adata kanale Dniepras–Donbasas buvo fiksuota plintanti maždaug 52 kilometrų per metus tempu.

    „Šiandien Dniepro tvenkinio ir jo intakų žuvų fauna siekia 57 rūšis ir porūšius iš 14 šeimų, o Dniepro tvenkinių ichtiofaunoje užregistruota 21 invazinė rūšis“, – nurodė Ukrainos Valstybinė melioracijos, žuvininkystės ir maisto programų plėtros agentūra.

    Institucija pažymi, kad tarp invazinių rūšių yra ir tokių, kurios įtrauktos į Europos Sąjungai grėsmę keliančių invazinių svetimžemių rūšių sąrašą. Tarp minimų pavyzdžių nurodomos amūrinis čebakėlis, saulėžuvė ir rotanas.

    Ekologai pabrėžia, kad invazinių rūšių plitimas sutampa su platesne pasauline tendencija, kai gėlavandenių ekosistemos patiria vis didesnį spaudimą. Migrančios gėlavandenės žuvys ypač jautriai reaguoja į upių fragmentaciją užtvankomis, nerštaviečių praradimą ir hidrologinio režimo pokyčius.

    Tokiose sąlygose invazinės rūšys dažnai įgauna pranašumą: jos greitai dauginasi, prisitaiko prie naujų buveinių ir išnaudoja žmogaus pakeistas ekosistemas. Specialistai akcentuoja, kad sprendimai dažniausiai reikalauja nuoseklios kontrolės, ankstyvo aptikimo ir aiškių taisyklių, kaip elgtis su įžuvinimu bei gyvų organizmų perkėlimu.

    Ukrainos institucijos ragina atidžiau vertinti svetimų rūšių plitimo rizikas ir sistemingai stebėti vandens telkinių būklę. Anot ekologų, kuo anksčiau invazinė rūšis identifikuojama ir suvaldoma, tuo mažesnės būna ilgalaikės pasekmės vietinėms žuvims ir visai ekosistemai.

  • Konektikute išbandė žuvų migracijos „vamzdį“: DI fiksuoja kiekvieną praplaukimą ir padeda vertinti užtvanką

    Konektikute išbandė žuvų migracijos „vamzdį“: DI fiksuoja kiekvieną praplaukimą ir padeda vertinti užtvanką

    Hidroelektrinės užtvankos tiekia elektrą, tačiau upėse jos dažnai tampa rimta kliūtimi migruojančioms žuvims. Dėl tokių barjerų kai kurios rūšys sunkiau pasiekia nerštavietes ir kitus svarbius buveinių ruožus, o tai ilgainiui prisideda prie populiacijų mažėjimo.

    Tradiciniai sprendimai šiai problemai mažinti paprastai yra žuvitakiai, pakėlimo įrenginiai arba apylankos kanalai. Vis dėlto tokios sistemos ne visada vienodai veiksmingos skirtingoms rūšims, be to, jų įrengimas ir pritaikymas konkrečiai upei gali būti sudėtingas.

    Užtvanka kaip migracijos barjeras

    Konektikute, Prestono miestelyje, prie Tunnel hidroelektrinės stoties pradėtas bandymas, kuriuo ieškoma alternatyvos įprastiems žuvitakiams. Projekte bendradarbiauja „FirstLight“ ir „Fishheart Ltd.“, o diegiama technologija pristatoma kaip pirmasis tokio masto „Fishheart“ hidraulinio žuvitakio sprendimas Šiaurės Amerikoje.

    Sistemos esmė paprasta: žemiau užtvankos įrengiamas plūduriuojantis įrenginys, o per pačią užtvanką nutiesiamas vamzdis, kuriuo žuvys saugiai nukreipiamos į aukštupį. Specialiai suformuota traukos srovė padeda žuvims rasti įėjimą ir patekti į pralaidą.

    Mobilus sprendimas vietoje betono

    Skirtingai nei dauguma stacionarių sprendimų, ši konstrukcija kuriama kaip mobilesnė ir lengviau pritaikoma kintančioms upės sąlygoms. Idėja tokia, kad sistemą būtų galima koreguoti atsižvelgiant į vandens lygį, srovės stiprumą ar tai, kaip konkrečios rūšys reaguoja į srautus ir įėjimo vietą.

    Bandymai orientuojami į migracines rūšis, tarp jų amerikinę silkę ir upines silkes, kurių atkūrimas daugelyje regionų laikomas prioritetu. Jų populiacijos istorijoje smuko, kai užtvankos ir kiti barjerai apribojo patekimą į aukštupio buveines.

    Kai kiekviena žuvis palieka įrašą

    Projektas išsiskiria ir tuo, kad pralaidoje naudojamas DI: jam aptikus įplaukiančią žuvį, sistema realiu laiku fiksuoja nuotrauką ir migracijos duomenis. DI atpažįsta rūšį ir registruoja matavimus, o kameros užfiksuoja momentą, kai žuvis keliauja vamzdžiu į aukštupį.

    Taip kiekvienas praplaukimas tampa atskiru įrašu, o tyrėjai gali analizuoti migraciją praktiškai neimdami žuvų į rankas ir jų netrikdydami. Tokie duomenys leidžia aiškiau matyti sezoninius judėjimo pikus, elgseną prie užtvankos ir tai, ar žuvys iš tiesų randa įėjimą bei sėkmingai pasinaudoja sistema.

    Bandymai planuojami 3 metų laikotarpiui, per kurį bus vertinama, kiek efektyviai žuvys aptinka pralaidą ir kaip dažnai ja naudojasi skirtingos rūšys. Jei rezultatai pasiteisins, technologija galėtų tapti lankstesne alternatyva kitoms panašioms hidroelektrinėms, kur reikia suderinti elektros gamybą ir upių ekosistemų atkūrimą.

  • Albanijoje plūduriuojantys saulės diskai: elektra iš saulės ir papildomas efektyvumas dėl vandens

    Albanijoje plūduriuojantys saulės diskai: elektra iš saulės ir papildomas efektyvumas dėl vandens

    Albanijoje, Banios (Banja) rezervuare, pradėjo veikti plūduriuojanti saulės elektrinė, kuri išsiskiria ne tik vieta ant vandens, bet ir konstrukcija. Keturi žiedinės formos plūduriuojantys įrenginiai greta hidroelektrinės leidžia išnaudoti tą patį vandens telkinį elektros gamybai, neužimant papildomos žemės.

    Projektą įgyvendino „Statkraft“ ir „Ocean Sun“, o bendra įrengtoji galia siekia 2 megavatus. Elektrinę sudaro apie 4 600 saulės modulių, o kiekvieno žiedo skersmuo yra maždaug 68 metrai.

    Kas šioje technologijoje kitaip?

    Įprastos plūduriuojančios saulės elektrinės dažniausiai montuojamos ant standžių plastikinių platformų, kurioms reikia daugiau medžiagų ir sudėtingesnės logistikos. „Ocean Sun“ sprendimas paremtas plona, kelių milimetrų storio hidroelastine membrana, ant kurios moduliai priglunda itin arti vandens paviršiaus.

    Toks dizainas leidžia konstrukcijai lanksčiai prisitaikyti prie bangavimo ir sumažina reikalingų plūduriuojančių komponentų kiekį. Kūrėjų teigimu, tai gali supaprastinti transportavimą, montavimą ir priežiūrą, ypač rezervuaruose ar užtvankų tvenkiniuose.

    Kodėl vanduo gali padidinti gamybą?

    Saulės moduliai paprastai praranda dalį efektyvumo, kai jų temperatūra kyla: kuo labiau įkaista elementai, tuo mažiau elektros jie pagamina iš to paties saulės spindulių kiekio. Dėl to karštomis, giedromis dienomis reali generacija ne visada auga tiek, kiek tikimasi.

    Šiuo atveju vanduo veikia kaip natūrali aušinimo terpė. Kadangi modulius nuo vandens skiria labai plona membrana, šiluma greičiau perduodama į vandenį, todėl moduliai gali dirbti vėsesni ir stabiliau.

    Pagal projekto stebėsenos duomenis, toks sprendimas gali padidinti elektros gamybą iki 10 proc. tam tikromis sąlygomis. Svarbiausia, kad papildomas efektas pasiekiamas be atskirų aušinimo sistemų, kurios pačios vartotų elektrą.

    Ką tai reiškia energetikai?

    Plūduriuojanti saulės energetika vis dažniau minima kaip būdas plėsti atsinaujinančią generaciją ten, kur trūksta laisvos žemės arba kyla konfliktų dėl teritorijų panaudojimo. Rezervuarai prie hidroelektrinių tam ypač patrauklūs, nes šalia jau būna elektros tinklų infrastruktūra ir privažiavimai.

    Tokie hibridiniai sprendimai taip pat padeda subalansuoti gamybą: hidroelektrinės gali lanksčiau reguliuoti generaciją, o saulės elektrinė dieną prisideda prie bendro poreikio padengimo. Nors 2 megavatų projektas nėra didelis nacionaliniu mastu, jis laikomas technologijos bandymu realiomis sąlygomis, galinčiu nulemti didesnius plėtros planus ateityje.

    „Mūsų tikslas buvo sukurti plūduriuojančią saulės sistemą, kuri būtų lengvesnė, arčiau vandens ir geriau išnaudotų natūralų aušinimą“, – sakė projekto atstovas.

    Šio tipo sprendimai rodo, kad saulės energetikos pažanga vyksta ne vien didinant modulių efektyvumą laboratorijose. Kartais didžiausią skirtumą lemia inžineriniai sprendimai, kurie leidžia technologijai geriau veikti realioje aplinkoje.

  • Turkijoje nusekus hidroelektrinės tvenkiniui iškilo 78 statiniai: namai, mečetės ir kapai

    Turkijoje nusekus hidroelektrinės tvenkiniui iškilo 78 statiniai: namai, mečetės ir kapai

    Rytų Turkijoje dėl nusekusio hidroelektrinės tvenkinio vandens išryškėjo iki tol po vandeniu slėptas archeologinis kompleksas. Iš dumblino dugno iškilo dešimtys statinių liekanų, tarp jų gyvenamieji pastatai, religiniai objektai ir laidojimo vietos.

    Iš pradžių darbuotojai pastebėjo pavienius stogų fragmentus ir sienų atkarpas, kurios atrodė kaip palyginti neseniai apleisti griuvėsiai. Tačiau vandeniui traukiantis paaiškėjo mastas ir tai, kad dalis radinių gali būti gerokai senesni, nei manyta iš pradžių.

    Archeologų vertinimu, matomų struktūrų skaičius siekia mažiausiai 78, o tarp jų fiksuojami ir kelių bei takų kontūrai. Nustatyta, kad vietovė istoriškai buvo svarbi prekybos ir migracijos kryptims, todėl tikėtina, jog ji buvo gyvenama įvairiais laikotarpiais.

    Į akis krenta ir tai, kad greta gyvenamųjų pastatų aptikta kelios mečetės bei kapavietės. Tyrėjai pabrėžia, kad kai kurios konstrukcijos gali būti susijusios su vėlesniais šimtmečiais, kai slėnyje jau buvo įsitvirtinusi islamo architektūra, tačiau po šiomis „viršutinėmis“ struktūromis aptinkami dar senesni sluoksniai.

    „Vanduo ilgus metus veikė kaip apsauginis sluoksnis, o atsidengusios liekanos dabar itin greitai pažeidžiamos saulės, vėjo ir temperatūros svyravimų“, – teigia tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

    Dėl šios priežasties darbai vykdomi skubiai, dokumentuojant kiek įmanoma daugiau: fiksuojamos sienų linijos, laiptai, durų angos, patalpų išplanavimas. Specialistai pabrėžia, kad staigi liūtis ar vandens lygio pakilimas gali per trumpą laiką vėl užsemti dalį teritorijos ir uždaryti tyrimų langą.

    Panašūs atvejai Turkijoje fiksuoti ir anksčiau: tvenkinių lygio svyravimai yra atidengę romėniškų kelių atkarpas, mozaikas bei viduramžių gyvenvietes. Vis dėlto kiekvienas toks epizodas laikomas reta proga, nes laikinas atsidengimas leidžia ne tik pamatyti objektus, bet ir tiksliau suprasti, kaip skirtingos civilizacijos per šimtmečius keitė tą pačią teritoriją.

    Tyrėjai tikisi, kad kapavietės ir laidojimo struktūros ateityje padės tiksliau datuoti atskiras gyvenvietės raidos fazes. Kuo ilgiau vieta išlieka atvira, tuo daugiau informacijos galima surinkti, tačiau kiekviena diena didina ir irimo riziką.

    Kol kas šis kompleksas lieka tarsi dviejų pasaulių sandūroje: modernios užtvankos suformuoto tvenkinio pakraštyje ir kadaise čia klestėjusios gyvenvietės, kurią vanduo ilgą laiką slėpė nuo žmonių akių. Archeologams tai trumpas, bet labai vertingas momentas, kai nusekęs vanduo leidžia pažvelgti į kelių tūkstantmečių istoriją.