CP v2

Tag: Higiena

  • Kavos aparatų klaida, kurią daro daugelis: kiek ilgai galima palikti vandenį bake?

    Vanduo kavos aparato bake dažnai lieka per naktį ar net kelioms dienoms, tačiau tai gali greitai atsiliepti ir skoniui, ir higienai. Specialistai pabrėžia, kad stovintis vanduo sudaro palankias sąlygas daugintis mikroorganizmams, o kava gali įgauti prėsko, „pasenusio“ vandens poskonį.

    Vartotojų saugos ir higienos tyrimuose atkreiptas dėmesys, kad kavos aparato vandens talpa gali būti viena labiausiai užterštų vietų buityje. Šiluma, drėgmė ir sunkiau pasiekiami kampai su tarpinėmis sukuria terpę bakterijoms ir pelėsiui, ypač jei prietaisas valomas nereguliariai.

    Praktinė taisyklė paprasta: vandenį bake saugiausia laikyti ne ilgiau kaip 24 valandas. Jei vanduo paliekamas ilgiau, didėja rizika, kad jis įgaus nemalonų kvapą, o ant vidinių paviršių ims formuotis apnašos ir biologinė plėvelė, kuri vėliau gali paveikti ir gėrimo kokybę.

    Skirtingos vandens rūšys situaciją keičia tik iš dalies. Virintas ir įprastas vandentiekio vanduo paprastai vertinami kaip tinkami maždaug parą, distiliuotas vanduo gali išsilaikyti kiek ilgiau, o dalis filtruoto vandens, netekusio dezinfekuojančių medžiagų, gali gesti greičiau.

    Ką daryti, kad nekiltų problemų?

    Jei norite sumažinti riziką, po naudojimo verta išpilti likusį vandenį, o talpą palikti atvirą, kad ji išdžiūtų. Jei pastebite prėslą kvapą, slidų paviršių, tamsias dėmes ties tarpinėmis ar kava staiga tampa karti ir keisto poskonio, tai ženklai, kad prietaisą reikia nedelsiant išvalyti.

    Kasdien naudojamam kavos aparatui rekomenduojamas bent savaitinis valymas: išimamas dalis reikėtų plauti karštu vandeniu su indų plovikliu, o sunkiau pasiekiamas vietas kruopščiai perbraukti pagal gamintojo instrukcijas. Ypač svarbu tarpinės, vandens padavimo mazgai ir vietos, kur drėgmė gali užsilaikyti ilgiau.

    Nepamirškite nukalkinimo

    Vien valymo nepakanka, jei kietas vanduo greitai „augina“ kalkes. Nukalkinimas kas kelis mėnesius padeda palaikyti stabilų vandens pratekėjimą, temperatūrą ir skonį, o kartu mažina vietų, kur gali kauptis nešvarumai ir mikroorganizmai, kiekį.

    Rezultatas paprastas: šviežias vanduo, reguliarus valymas ir periodinis nukalkinimas dažniausiai yra trys veiksmai, kurie labiausiai pagerina kavos skonį ir prailgina aparato tarnavimo laiką. Kuo ilgiau bake stovi vanduo, tuo didesnė tikimybė, kad problema galiausiai pasimatys puodelyje.

  • Paliekate drėgną šluostę prie kriauklės? Ši klaida greitai įleidžia į virtuvę nemalonų kvapą

    Paliekate drėgną šluostę prie kriauklės? Ši klaida greitai įleidžia į virtuvę nemalonų kvapą

    Virtuvėje gali būti sutvarkyta, tačiau ore vis tiek išlieka sunkiai paaiškinamas nemalonus kvapas. Dažnai kaltinamas šiukšlių kibiras ar kriauklės nutekėjimas, bet reali priežastis neretai būna visai šalia: drėgna virtuvinė šluostė.

    Šluostė kasdien liečia rankas, stalviršį, išsiliejusius skysčius ir maisto likučius, todėl joje greitai susikaupia organinių nešvarumų. Kai po naudojimo ji paliekama suglamžyta ar permesta prie kriauklės, šiluma ir drėgmė sudaro palankias sąlygas daugintis kvapą keliantiems mikroorganizmams.

    Didžiausia klaida – palikti suglamžytą

    Dažniausias įprotis, dėl kurio virtuvė pradeda kvepėti prastai, yra palikti šluostę drėgną ir susuktą į gumulą. Tokiu atveju ji nespėja išdžiūti, o kvapas gali atsirasti dar tą pačią dieną, ypač šiltuoju sezonu.

    Po kiekvieno naudojimo šluostę verta kruopščiai išskalauti, gerai nuspausti ir pakabinti taip, kad ją pasiektų oras. Svarbiausia, kad ji nedžiūtų sulankstyta kriauklėje, dubenyje ar ant maišytuvo, kur drėgmė išlieka ilgiausiai.

    Viena šluostė viskam – rizikinga

    Patogu turėti vieną šluostę visiems darbams, tačiau taip kvapai ir nešvarumai lengviau paskleidžiami po visą virtuvę. Jei ta pačia šluoste nuvalomas stalviršis, nusausinamos rankos ir dar perbraukiama per spintelių fasadus, riebalai bei maisto likučiai persikelia į skirtingas vietas.

    Praktiškiau atskirti paskirtį: viena šluostė rankoms, kita stalviršiams, dar kita – sunkesniems nešvarumams. Ypač svarbu atidumas, jei šluostė turėjo kontaktą su žalia mėsa, kiaušiniais ar pieno produktais, nes tokiais atvejais praskalavimas vandeniu problemos neišsprendžia.

    Skalbimas ir džiovinimas lemia rezultatą

    Reguliarus skalbimas sumažina kvapų ir bakterijų kaupimąsi, todėl šluostes verta skalbti dažnai, pagal audinio priežiūros rekomendacijas. Ne mažiau svarbu nepalikti drėgnų šluosčių uždarame skalbinių krepšyje kelioms dienoms, nes kvapas gali įsigerti ir tapti sunkiai pašalinamas.

    Jei šluostė net ir po skalbimo išlieka nemalonaus kvapo, sustandėjusi ar nuolat dėmėta, ją geriau pakeisti. Tai vienas paprasčiausių ir pigiausių būdų greitai pagerinti virtuvės higieną ir kvapą, nepradedant nuo stiprių kvapiklių ar papildomų chemikalų.

  • Balandžio triukas nuo balandžių: ši balkono spalva gali priversti juos dingti ilgam

    Balandžiai balkonuose daugeliui miestų gyventojų tampa kasdiene bėda: ant turėklų ir palangių kaupiasi išmatos, plunksnos, o kartais paukščiai mėgina susisukti lizdus. Tai ne tik nemalonu, bet ir nehigieniška, nes paukščių išmatos gali pernešti ligų sukėlėjus, o dulkės dirgina kvėpavimo takus.

    Pastaruoju metu vis dažniau aptariamas paprastas sprendimas, kuris esą gali sumažinti balandžių norą tupėti balkone: tam tikros spalvos paviršiai. Idėja remiasi paukščių rega ir elgsena, nes balandžiai jautriai reaguoja į ryškius kontrastus ir staigius aplinkos pokyčius.

    Ar spalva tikrai veikia?

    Ornitologai pabrėžia, kad vienos stebuklingos spalvos, kuri visada išgąsdintų balandžius, nėra. Tačiau ryškūs, aukšto kontrasto paviršiai ar netikėtai atrodantys plotai kai kuriuose balkonuose gali sumažinti paukščių įprotį tūpti, ypač jei vieta jiems dar netapo nuolatiniu tašku.

    Dažniausiai minima balta arba labai šviesi spalva, nes ji stipriai atspindi šviesą ir keičia paviršiaus matomumą. Vis dėlto efektas priklauso nuo apšvietimo, balkono krypties, aplinkinių pastatų ir to, ar balandžiai jau spėjo priprasti prie vietos.

    Ką daryti, kad rezultatas būtų ilgalaikis?

    Praktikoje geriausiai veikia kelių priemonių derinys. Vien dažymas gali padėti trumpam, bet jei balandžiai randa saugią vietą lizdui ar nuolatinį maisto šaltinį, jie dažnai prisitaiko ir grįžta.

    Ilgalaikiam efektui svarbu pašalinti traukos priežastis: nepalikti maisto likučių, reguliariai nuvalyti paviršius ir uždaryti kampus, kur patogu sukti lizdą. Taip pat padeda fizinės atgrasymo priemonės, pavyzdžiui, turėklų apsaugos nuo tupėjimo ar skaidrios, beveik nematomos užtvaros.

    Saugumas ir kaimynų taisyklės

    Renkantis sprendimą verta įvertinti daugiabučio taisykles ir fasado reikalavimus, nes ryškus balkono perdažymas gali neatitikti bendrų estetinių susitarimų. Jei planuojate rimtesnius pakeitimus, saugiau pirmiausia pasitarti su namo administratoriumi ar bendrija.

    Specialistai taip pat primena, kad paukščių baidymas neturi tapti žalingas: priemonės turi būti saugios ir paukščiams, ir žmonėms. Jei balandžių problema įsisenėjusi, efektyviausia kreiptis į kenkėjų kontrolės ar pastatų priežiūros specialistus, kurie parenka teisėtas ir veiksmingas priemones.

    Taigi, balkono perdažymas šviesia spalva kai kuriais atvejais gali sumažinti balandžių aktyvumą, bet patikimiausią rezultatą duoda tvarkos palaikymas ir kelių atgrasymo būdų derinys. Kuo anksčiau imsitės veiksmų, tuo mažesnė tikimybė, kad balandžiai balkoną pavers nuolatine vieta.

  • Įeinate į viešbučio kambarį ir atrodo švaru? Vieną vietą patikrinkite nedelsdami

    Įeinate į viešbučio kambarį ir atrodo švaru? Vieną vietą patikrinkite nedelsdami

    Įėjus į viešbučio kambarį dažniausiai akį patraukia tvarkingai paklota lova, švarūs rankšluosčiai ir malonus kvapas. Tačiau šis vaizdas ne visada tiksliai parodo realų higienos lygį, nes dalis paviršių lieka paslėpti po paklodėmis, užvalkalais ar lovatiesėmis. Būtent todėl verta atlikti trumpą patikrą dar prieš išsikraunant daiktus.

    Daugiausia dėmesio rekomenduojama skirti lovai, ypač čiužiniui po patalyne. Patalynę pakeisti užtrunka kelias minutes, o čiužinį kruopščiai išvalyti ir visiškai išdžiovinti yra gerokai sudėtingiau, dažnai reikia specialios įrangos ir laiko. Dėl to tvarkinga patalynė dar nereiškia, kad pats miegamasis pagrindas yra tokios pat būklės.

    Pirmiausia atidėkite dekoratyvines pagalves ir lovatiesę į šalį, nes jos ne visuose apgyvendinimo objektuose skalbiamos po kiekvieno svečio. Tuomet trumpam pakelkite paklodę ir čiužinio apsaugą ties galvūgaliu bei kampuose, kur dažniau kaupiasi smulkios šiukšlės ir nešvarumai. Ieškokite plaukų, trupinių, dėmių, drėgmės ar kitų požymių, rodančių, kad paviršius nebuvo tinkamai sutvarkytas.

    Svarbus signalas yra ir kvapas: tvankus prakaito, drėgmės, pelėsio ar cigarečių dūmų aromatas gali reikšti, kad čiužinys nebuvo gerai išvėdintas ar išdžiovintas. Įtarimų turėtų kelti ir itin stiprus patalpų gaiviklių kvapas, nes kartais jis naudojamas ne priežasčiai pašalinti, o nemaloniam kvapui užmaskuoti. Tokiais atvejais miego komfortas gali suprastėti net ir vizualiai tvarkingame kambaryje.

    Atidžiau apžiūrėkite čiužinio siūles, kantus ir kraštus, nes šiose vietose lengviau pastebėti dėmeles ar kitus netvarkos požymius. Svečiams nerimą dažniausiai kelia smulkios tamsios dėmelės, rusvos dėmės ar neaiškūs pėdsakai, todėl radus įtartinų ženklų geriausia nelaukti ir kreiptis į registratūrą. Jei čiužinys drėgnas, aiškiai nešvarus arba dvokia, praktiškiausia prašyti pakeisti kambarį ar iš naujo paruošti miego vietą.

    Nešvarus čiužinys yra ne tik estetikos klausimas, bet ir savijautos bei miego kokybės veiksnys. Čiužinyje gali kauptis dulkės ir drėgmė, o tai siejama su didesne diskomforto rizika alergiškiems žmonėms ir sergantiems astma. Jei simptomai paaštrėja, pavyzdžiui, atsiranda čiaudulys, kosulys ar akių dirginimas, verta įvertinti, ar problema nesusijusi su miego vieta.

    Kilus abejonių, situaciją patartina fiksuoti iš karto, dar prieš pradedant naudotis kambariu. Kelios nuotraukos gali padėti aiškiau pagrįsti prašymą keisti kambarį arba pašalinti trūkumus. Vartotojų praktikoje svarbiausia veikti nedelsiant, nes vėliau gali būti sunkiau atskirti, kas atsirado iki jūsų apsistojimo, o kas jau viešnagės metu.

  • Nedarykite šios klaidos saunoje: atsitiktinis rankšluostis gali sugadinti visą seansą

    Nedarykite šios klaidos saunoje: atsitiktinis rankšluostis gali sugadinti visą seansą

    Į sauną daugelis pasiima bet kokį vonios rankšluostį, tačiau tai ne visada geras sprendimas. Saunoje rankšluostis turi ne tik nusausinti, bet ir atskirti kūną nuo įkaitusio medžio, padėti palaikyti higieną bei sugerti prakaitą. Netinkamai pasirinktas audinys gali greitai perkaisti, tapti nemalonus odai ir prarasti sugeriamumą.

    Praktiškiausiu pasirinkimu dažniausiai laikomas 100 proc. medvilninis rankšluostis. Natūralūs pluoštai gerai pakelia karštį, yra malonūs odai ir atlaiko dažną skalbimą aukštesnėje temperatūroje, o tai saunoje ypač svarbu. Ieškant ilgaamžiškumo, dažnai pasirenkama egiptietiška ar turkiška medvilnė, nes ji paprastai būna minkštesnė ir tvirtesnė.

    Vis dažniau parduotuvėse matomi ir medvilnės bei lino deriniai. Linas paprastai greičiau džiūsta ir geriau išgarina drėgmę, todėl gali būti patogus po procedūrų, tačiau dažnai jaučiasi šiurkštesnis. Dėl to daliai žmonių jis labiau tinka kaip papildomas rankšluostis, o ne pagrindinis ilgai trunkančiam seansui.

    Tinkamas dydis ir storis

    Saunoje rankšluostis turi pilnai padengti sėdėjimo ar gulėjimo vietą, kad kūnas nesiliestų su suolu. Dažniausiai patogūs dydžiai yra apie 70 x 140 centimetrų arba 100 x 150 centimetrų, ypač jei mėgstate atsigulti. Mažesnis rankšluostis gali nuolat slinkti ir priversti taisytis, o tai mažina komfortą.

    Svarbi ir audinio gramatura, nes ji lemia sugeriamumą ir tai, kaip rankšluostis elgsis prisigėręs drėgmės. Universaliu pasirinkimu dažnai laikomi apie 450–600 gramų kvadratiniam metrui rankšluosčiai: jie gerai sugeria, išlieka malonūs ir nebūna pernelyg sunkūs. Labai ploni modeliai greičiau džiūsta, bet ilgesnio seanso metu gali pasirodyti per menkai izoliuojantys.

    Ko geriau vengti saunoje

    Ne visi audiniai gerai tinka aukštai temperatūrai. Nors mikropluoštas yra lengvas ir greitai džiūsta, saunoje jis neretai suteikia mažiau komforto, gali prasčiau sugerti ir ant medžio jaustis slidesnis. Taip pat verta vengti rankšluosčių su gausiomis dekoracijomis, storais siuvinėjimais ar aplikacijomis, nes įkaitę elementai gali dirginti odą ir greičiau dėvėtis.

    Kad rankšluostis tarnautų ilgiau, po kiekvieno apsilankymo saunoje jį reikėtų išskalbtį pagal gamintojo rekomendacijas. Saikingas skalbiklio kiekis padeda išlaikyti pluošto savybes, o per didelis minkštiklio naudojimas gali palaipsniui mažinti sugeriamumą. Prieš perkant verta apžiūrėti ir apsiuvimą, nes tvirti kraštai ir tankus audinys ilgiau išlaiko formą.

  • 5 klaidos baseine, kurias daro net patyrę plaukikai: viena jų gali baigtis trauma

    Baseinas daugeliui atrodo saugi vieta sportui ir poilsiui, tačiau nelaimės ir sveikatos sutrikimai dažnai kyla dėl elementarių taisyklių nepaisymo. Specialistai pabrėžia, kad rizika susijusi ne tik su skendimu, bet ir su infekcijomis, odos bei akių sudirginimu ar traumomis.

    Prieš lipant į vandenį verta įsivertinti ne tik savo plaukimo įgūdžius, bet ir savijautą, baseino taisykles bei aplinką. Net patyrę plaukikai kartais paslysta ties paprastais įpročiais, kurie turi realias pasekmes.

    Dušo praleidimas prieš plaukimą

    Viena dažniausių klaidų yra neapsiprausti po dušu prieš einant į baseiną. Nuo odos nusiplauna prakaitas, kosmetikos, kremų, dulkių ir kitų nešvarumų likučiai, kurie kitaip patektų į vandenį.

    Kuo daugiau organinių medžiagų patenka į baseiną, tuo didesnė našta vandens filtravimo sistemai ir dezinfekcijai. Praktikoje tai reiškia didesnę tikimybę, kad jautresniems žmonėms labiau perštės akys, sausės oda ar bus dirginami kvėpavimo takai.

    Po maudynių taip pat rekomenduojama nusiprausti, kad nuo odos ir plaukų būtų nuplauti dezinfekcinių priemonių likučiai. Tai ypač aktualu vaikams ir žmonėms, turintiems jautrią odą ar polinkį į dermatitą.

    Vaiko palikimas be priežiūros

    Vaiko negalima palikti be nuolatinės suaugusiojo priežiūros net kelioms minutėms. Skendimo situacijos dažnai įvyksta tyliai ir labai greitai, o laiku nepastebėta rizika tampa lemtinga.

    Pripučiamų rankovių, ratų ar kitų priemonių neužtenka, nes jos gali nuslysti, prakiurti ar suteikti klaidingą saugumo jausmą. Saugiausia, kai suaugęs žmogus yra šalia, stebi vaiką ir gali sureaguoti akimirksniu.

    Plaukimas sergant ar su simptomais

    Plaukti nerekomenduojama, jei pakilusi temperatūra, vargina kosulys, sloga, gerklės skausmas ar kiti ūmios infekcijos požymiai. Fizinis krūvis gali pabloginti savijautą ir prailginti sveikimą.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad sergantis žmogus gali užkrėsti kitus, ypač uždarose patalpose, kur daug žmonių ir artimas kontaktas. Į baseiną taip pat nereikėtų eiti esant vėmimui, viduriavimui ar kitoms ūmioms virškinamojo trakto infekcijoms.

    Maudynės su atvira žaizda

    Net jei baseino vanduo dezinfekuojamas, jis nėra sterilus, todėl atvira žaizda padidina infekcijos riziką. Per pažeistą odą lengviau patenka mikroorganizmai, o tai gali komplikuoti gijimą.

    Be to, dezinfekcinės medžiagos gali dirginti žaizdą ir sukelti skausmą ar perštėjimą. Jei pažeidimas nedidelis ir būtina eiti į baseiną, jį reikėtų patikimai uždengti vandeniui atspariu tvarsčiu, tačiau rizikos tai visiškai nepanaikina.

    Nardymas seklioje vietoje

    Nardymas seklioje baseino dalyje yra viena pavojingiausių klaidų, galinti baigtis galvos, kaklo ar stuburo traumomis. Smūgis į dugną kartais sukelia ilgalaikius padarinius, įskaitant judėjimo sutrikimus.

    Nerti saugu tik ten, kur tai aiškiai leidžiama, yra pakankamas gylis ir nėra kliūčių. Jei kyla abejonių, geriau rinktis šuolį į vandenį tik kojomis arba visiškai atsisakyti nardymo.

  • Kodėl vaikams paplūdimyje nereikėtų būti be apatinių: gydytojai įspėja apie rizikas

    Atėjus maudynių sezonui tėvams vis dažniau kyla klausimas, ar mažiems vaikams paplūdimyje saugu būti nuogiems. Gydytojai pabrėžia, kad apatinių ar maudymosi drabužių dėvėjimas nėra vien estetikos reikalas – tai susiję su higiena, privatumu ir vaiko saugumu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad vaikas yra visavertė asmenybė, todėl jo kūno ribų gerbimas turėtų prasidėti anksti. Įprotis pasirūpinti priedanga viešoje vietoje padeda formuoti supratimą apie privatumą, o vėliau sumažina riziką, kad vaikui bus nemalonu dėl ankstyvų nuotraukų ar situacijų, kuriose jis buvo paliktas be apsaugos.

    Privatumas ir skaitmeninė rizika

    Medikai pabrėžia ir mažiau akivaizdžią, bet realią problemą – viešose vietose niekada neįmanoma iki galo įvertinti aplinkinių ketinimų. Šiandien, kai telefonų kameros turi priartinimo funkcijas, didėja rizika, kad vaiko nuogumas gali būti nufilmuotas ar nufotografuotas be tėvų žinios.

    Tokiose situacijose pažeidžiamas vaiko privatumas, o medžiaga teoriškai gali atsidurti netinkamose rankose. Dėl to rekomenduojama vaiką perrengti tik nuo pašalinių akių apsaugotose vietose, o paplūdimyje rinktis maudymosi kostiumėlį, glaudesnes kelnaites ar specialias plaukymo sauskelnes.

    Smėlis nėra sterilus

    Gydytojai primena, kad paplūdimio smėlis tik iš pirmo žvilgsnio atrodo švarus. Naktį pakrantėje gali lankytis gyvūnai, o smėlyje gali likti įvairių nešvarumų, todėl tiesioginis kontaktas su gleivinėmis didina sudirgimo ir uždegimo riziką.

    Be to, smėlyje kartais pasitaiko aštrių kriauklių nuolaužų, vabzdžių ar net stiklo šukių. Dėl to vaikams, kurie žaidžia sėdėdami ar ropodami, drabužiai tampa paprasta fizine apsauga nuo mikrotraumų ir dirginimo.

    Uždegimų rizika ir ką renkasi gydytojai

    Specialistai aiškina, kad mergaitėms dėl anatominių ypatumų lengviau vystosi šlapimo takų ar išorinių lytinių organų uždegimai, kai į gleivines patenka smėlio ar nešvarumų. Tačiau ir berniukai nėra apsaugoti – sudirgimas gali baigtis skausmingais odos uždegimais.

    Praktiškiausia išeitis – patogūs maudymosi drabužiai, o patiems mažiausiems – plaukymo sauskelnės. Gydytojai taip pat primena, kad paplūdimyje svarbu pasirūpinti galvos apdangalu, vengti tiesioginės saulės per didžiausią kaitrą ir reguliariai naudoti apsaugą nuo saulės, parinktą pagal vaiko amžių.

    Jei po poilsio prie vandens atsiranda paraudimas, skausmas šlapinantis, niežulys ar neįprastos išskyros, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į gydytoją. Tokie simptomai gali rodyti sudirgimą ar infekciją, kurią anksti pradėjus gydyti dažniausiai pavyksta suvaldyti greitai.

  • Kaip saugiai maudytis per menstruacijas: ginekologė atskleidė klaidą, kurią daro daugelis

    Як безпечно купатися під час менструації

    Якщо ви шукаєте засіб, який дозволить вам забути про критичні дні під час плавання, менструальна чаша (капа) – це абсолютний медичний фаворит. За словами лікарки, тут немає жодних обмежень.

    Завдяки правильному введенню чаша створює легкий вакуум і щільно притискається до шийки матки. Цервікальний канал залишається надійно закритим і захищеним від потрапляння будь-якої рідини ззовні. Ви можете плавати, пірнати та активно проводити час, зводячи ризики інфікування до абсолютного мінімуму. Із чашею можна поводитися так, ніби менструації взагалі немає.

    Тампони у критичні дні

    Більшість жінок традиційно обирають тампони для походу на пляж, адже теоретично вони чудово підходять для купання. Але тут є одне величезне “але”, про яке часто забувають у розпал відпочинку.

    Тампон працює як губка. Перебуваючи у піхві під час плавання, він неминуче починає просочуватися водою з озера, річки чи басейну.

    Після того, як ви виходите на берег, цей засіб гігієни перетворюється на вологий компрес, що містить у собі весь бактеріальний спектр водойми. Саме тому тампон необхідно замінювати відразу після кожного виходу з води!

    Якщо ви плануєте заходити у воду п’ять разів за день, у вашій пляжній сумці має бути щонайменше 5–6 тампонів. Це найголовніша профілактика запальних процесів та інфекцій.

    Менструальні купальники та плавання без захисту

    Сьогодні ринок пропонує інноваційні менструальні купальники зі спеціальними поглинаючими вставками. Експерти зазначають, що цей варіант має право на існування, але він підходить виключно для днів із помірними або мізерними виділеннями. Якщо ж виділення інтенсивні, покладатися лише на купальник не варто.

    У такому разі (або за відсутності чаші чи тампона) краще обмежитися відпочинком на березі: бродити по мілководдю, обливатися водою, гратися з водними девайсами та насолоджуватися прохолодою без повного занурення. Це точно не кінець світу і не зіпсує відпустку.

  • Niekada nepirkite sušių parduotuvėje, jei pastebėjote šį ženklą: apsinuodijimo rizika didelė

    Perkant paruoštus sušius parduotuvėje svarbiausia įvertinti jų išvaizdą ir laikymo sąlygas. Mažiausias neatitikimas gali reikšti, kad produktas laikytas netinkamai arba jau pradėjo gesti, o tai didina apsinuodijimo maistu riziką.

    Pirmas įspėjamasis ženklas – žuvis, praradusi ryškią spalvą ir blizgesį. Jei žuvis atrodo papilkėjusi, matinė ar netolygios spalvos, tokio produkto geriau neimti, nes taip dažnai pasireiškia prastėjanti žaliavos kokybė.

    Ne mažiau svarbi ryžių išvaizda. Šviežiai paruošti ryžiai paprastai būna balti ir vientisi, o jei jie tapo pilkšvi, nešvariai balti ar su išsausėjimo požymiais, tai gali rodyti, kad produktas stovi per ilgai arba buvo laikomas netinkamoje temperatūroje.

    Ką išduoda tekstūra ir kvapas?

    Prieš pirkdami atkreipkite dėmesį į tekstūrą: sušių paviršius turi būti šiek tiek drėgnas, o žuvis tvirta. Jei paviršius atrodo slidus, lipnus, o žuvis liesti suglebusi ar košinga, tai aiškus signalas atsisakyti pirkimo.

    Kvapas taip pat daug pasako apie šviežumą. Sušiai neturėtų skleisti aitraus, rūgštaus ar amoniaką primenančio kvapo, o bet koks nemalonus aromatas dažniausiai reiškia prasidėjusius gedimo procesus.

    Atskirai verta įvertinti nori lapą: jis turėtų būti tamsiai žalias ir laikyti formą. Jei nori yra beveik juodas, pernelyg suminkštėjęs ar suiręs, tikėtina, kad sušiai laikyti per ilgai arba netinkamomis sąlygomis.

    Svarbiausia – temperatūra ir higiena

    Didžiausia rizika kyla tuomet, kai paruošti sušiai laikomi nepakankamai šaltai. Tokie produktai turi būti laikomi šaldymo vitrinose, nes šiltesnėje aplinkoje bakterijos dauginasi greičiau, ypač kai sudėtyje yra žalia ar silpnai apdorota žuvis.

    Jei matote, kad sušiai stovi ne šaldymo skyriuje, pakuotė apsitraukusi kondensatu, etiketė neaiški arba nėra aiškios pagaminimo datos ir galiojimo termino, tai papildomi signalai nerizikuoti. Kuo mažiau informacijos apie gamybą ir laikymą, tuo sunkiau įvertinti realų saugumą.

    Galiausiai verta įvertinti bendrą prekybos vietos tvarką: švarūs paviršiai, tvarkingi šaldytuvai ir higienos laikymasis mažina užteršimo tikimybę. Jei aplinka atrodo nehigieniška, rizika išauga net ir tada, kai pats produktas vizualiai atrodo neblogai.

  • Mėsa ant prekystalio per karščius? Specialistai įspėja: tokio pirkinio geriau atsisakykite

    Mėsa ant prekystalio per karščius? Specialistai įspėja: tokio pirkinio geriau atsisakykite

    Užsitęsus karščiams, apsipirkimas turguje gali tapti ne tik maloniu ritualu, bet ir rizika sveikatai. Ypač tada, kai greitai gendantys produktai laikomi be šaldymo ar tiesioginiuose saulės spinduliuose.

    Mažesnė grėsmė paprastai kyla vaisiams ir daržovėms, tačiau su mėsa, žuvimi, pieno produktais ir kiaušiniais situacija visiškai kitokia. Aukšta aplinkos temperatūra spartina mikroorganizmų dauginimąsi, todėl maistas genda greičiau, o apsinuodijimo rizika didėja.

    Kas kelia daugiausia rizikos?

    Didžiausio dėmesio reikalauja mėsa ir mėsos gaminiai, taip pat žuvis, įvairūs pieno produktai ir patiekalai ar pusgaminiai su kiaušiniais. Tokie produktai turėtų būti laikomi šaldytuvuose ar šaldymo vitrinose, o ne ant prekystalio ar dėžėse po atviru dangumi.

    Perkant verta įvertinti, ar prekybos vietoje užtikrinamos higienos sąlygos, ar produktai apsaugoti nuo karščio ir ar pakuotės švarios bei nepažeistos. Jei kyla įtarimų dėl kvapo, išvaizdos, konsistencijos ar laikymo sąlygų, saugiausia sprendimą atidėti.

    „Jeigu kas nors kelia abejonių dėl higienos ar laikymo sąlygų, geriau tokio pirkinio atsisakyti“, – sako specialistai.

    Kaip saugiai apsipirkti karštą dieną?

    Planuojant apsipirkimą per kaitrą, pirmiausia į krepšį rekomenduojama dėti kambario temperatūroje laikomus produktus, pavyzdžiui, kruopas ar makaronus. Atšaldytus ir šaldytus produktus geriausia rinktis paskutinius, kad jie kuo trumpiau būtų šilumoje.

    Jeigu kelionė iki namų trunka ilgiau nei apie 30 minučių, verta naudoti termoizoliacinį krepšį ar šaltkrepšį. Grįžus namo nereikėtų delsti išpakuoti pirkinių: šaldomus ir šaldytus produktus būtina kuo greičiau padėti į šaldytuvą ar šaldiklį, vadovaujantis etiketėje nurodytomis laikymo sąlygomis.

    Į ką atkreipti dėmesį turguje?

    Prieš perkant svarbu pasižiūrėti, ar produkcija laikoma pavėsyje, ar prekiautojas turi veikiančią šaldymo įrangą, o paviršiai ir indai atrodo švarūs. Kiaušiniai turėtų būti švarūs ir laikomi tam skirtose dėžutėse, o pieno produktai parduodami sandariai uždarytuose induose.

    Karštomis dienomis net trumpas produktų laikymas nepakankamomis sąlygomis gali turėti pasekmių, todėl geriausia rinktis tik tuos pardavėjus, kurie užtikrina tinkamą temperatūros režimą. Atsargumas čia kainuoja mažiau nei galimas apsinuodijimas.