Tag: HIIT

  • Endokrinologai: intensyvios rytinės treniruotės gali laikinai pakelti cukraus kiekį kraujyje

    Rytinė treniruotė ne visada reiškia iškart geresnius gliukozės rodiklius – endokrinologai atkreipia dėmesį, kad didelio intensyvumo fizinis krūvis ryte kai kuriems žmonėms gali laikinai pakelti cukraus kiekį kraujyje.

    Kaip rašoma „EatingWell“, šuolis dažniau siejamas su sprintu, dideliais svoriais ar aukšto intensyvumo intervalinėmis treniruotėmis (HIIT). Gydytojas Bradley Neutel pabrėžia, kad tai paprastai yra trumpalaikis efektas ir pats judėjimas dėl to netampa „blogu“ įpročiu.

    Šis reiškinys aiškinamas hormoniniu atsaku: intensyviai sportuojant organizmas išskiria adrenaliną, o jis duoda signalą kepenims į kraują išleisti sukauptą gliukozę. Jei gliukozės į kraują patenka daugiau, nei tuo metu sunaudoja dirbantys raumenys, cukraus kiekis gali pakilti treniruotės metu ar netrukus po jos.

    Svarbu ir tai, kad daliai žmonių, sergančių diabetu, rytinis sportas gali sutapti su vadinamuoju aušros fenomenu – natūraliu ankstyvo ryto gliukozės kilimu, dažniausiai pasireiškiančiu tarp 3 ir 8 valandos. Šį kilimą taip pat skatina hormoniniai pokyčiai, kurie paskatina kepenis išskirti gliukozę ir gali sumažinti insulino veiksmingumą.

    Kas lemia cukraus šuolį po sporto

    Endokrinologai pabrėžia, kad reakcija į tą patį krūvį gali skirtis: svarbi ne tik treniruotės rūšis, bet ir pradiniai gliukozės rodikliai, vartojami vaistai, mityba bei individualus organizmo atsakas.

    Gydytoja Shira Eytan atkreipia dėmesį, kad cukraus pakilimas nėra vienodas visiems – jis gali būti ryškesnis vieniems ir beveik nepastebimas kitiems. Dėl to universalios taisyklės „ryte sportuoti blogai“ nėra.

    Taip pat pastebima, kad didelio intensyvumo treniruotės, atliekamos vėliau dieną, kai kuriems žmonėms gali turėti mažesnį poveikį gliukozės svyravimams. Vis dėlto tai nereiškia, kad visiems reikėtų keisti laiką – sprendimas priklauso nuo asmeninės situacijos.

    Kaip sportą pritaikyti geresnei insulino jautrai

    Jei planuojate sportuoti anksti ryte, siūloma rinktis vidutinio intensyvumo veiklą. Pavyzdžiui, jėgos treniruotė gali būti atliekama su mažesniais svoriais ir didesniu pakartojimų skaičiumi.

    Ilgalaikėje perspektyvoje reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su geresne gliukozės kontrole ir didesniu jautrumu insulinui. Specialistai pabrėžia, kad šis ilgalaikis poveikis yra atskiras nuo trumpalaikio cukraus šuolio, kuris kartais pasireiškia intensyvaus krūvio metu.

    Aiškinama, kad raumenų darbas padeda organizmui naudoti kraujyje esančią gliukozę kaip energijos šaltinį. Be to, raumenų susitraukimai aktyvina mechanizmus, kurie padeda gliukozei patekti į raumenų ląsteles ir nebūtinai reikalauja tiek pat insulino, kiek ramybės būsenoje.

    Taip pat pabrėžiama, kad nuoseklus judėjimas gali teigiamai veikti ir A1C rodiklį – tai vienas iš būdų įvertinti vidutinį cukraus kiekį kraujyje maždaug per tris mėnesius.

    Praktiniai patarimai, jei cukrus po treniruotės kyla

    Vienas svarbiausių žingsnių – pasirinkti tokią fizinę veiklą, kuri teikia malonumą. Tai gali būti ėjimas, važiavimas dviračiu, šokiai ar jėgos pratimai – svarbiausia, kad judėjimas taptų tvaria rutina.

    Specialistai ragina orientuotis į progresą, o ne tobulumą: nebūtina sportuoti valandų valandas. Net ir trumpesnė, bet reguliari veikla gali būti reikšminga, jei ją pavyksta išlaikyti.

    Žmonėms, sergantiems diabetu, rekomenduojama sekti gliukozės rodiklius prieš ir po treniruotės, kad būtų aiškiau, kaip organizmas reaguoja į konkretų krūvį. Jei pastebite pasikartojančius šuolius, verta tai aptarti su gydytoju ar diabeto priežiūros komanda – kartais gali reikėti koreguoti treniruotės intensyvumą, laiką, mitybą ar gydymą.

    Galiausiai pabrėžiama: trumpalaikis cukraus pakilimas po intensyvaus rytinio sporto dažniausiai nepanaikina judėjimo naudos. Tikslas – rasti tokį režimą, kurį galima išlaikyti ilgai ir kuris geriausiai atitinka asmeninius gliukozės kontrolės tikslus.

  • Metabolizmas „užsikuria“ dar po treniruotės: be deguonies atliekami pratimai keičia kūną

    Metabolizmas „užsikuria“ dar po treniruotės: be deguonies atliekami pratimai keičia kūną

    Be deguonies atliekamas, arba anaerobinis, krūvis – tai labai didelio intensyvumo fizinė veikla, kai organizmas nespėja patenkinti momentinio raumenų poreikio deguonimi. Tokios pastangos paprastai trunka nuo kelių sekundžių iki maždaug 2 minučių, todėl energija pradedama gaminti greitesniais, bet „brangesniais“ keliais.

    Skirtingai nei lėtas bėgimas ar važiavimas dviračiu, kur vyrauja aerobinis režimas, anaerobinio darbo metu kūnas remiasi greitai pasiekiamomis atsargomis raumenyse. Dėl to po sprinto ar sunkių pritūpimų dažnai jaučiamas staigus dusulys ir kojų „deginimas“ – tai signalas, kad intensyvumas buvo arti maksimalaus.

    Kas vyksta raumenyse?

    Pirmosiomis sekundėmis energija daugiausia gaunama iš fosfageninės sistemos, kai naudojamos ATP ir fosfokreatino atsargos. Jos leidžia atlikti itin galingą veiksmą, bet atsargos greitai išsenka, todėl toks „sprogstamas“ režimas tęsiasi trumpai.

    Kai pastangos užsitęsia ilgiau, organizmas pereina prie anaerobinės glikolizės – gliukozės ir glikogeno skaidymo be deguonies. Šio proceso metu didėja vandenilio jonų koncentracija, krenta pH, o raumenyse atsiranda būdingas deginimo pojūtis, kuris galiausiai priverčia mažinti tempą.

    Anaerobinis darbas ypač aktyvina greitąsias (II tipo) raumenų skaidulas, kurios generuoja didelę jėgą ir galią, bet greičiau pavargsta. Būtent jos laikomos turinčiomis didžiausią augimo potencialą, todėl jėgos ir sprinto sportininkų kūno sudėjimas dažnai skiriasi nuo ištvermės rungčių atletų.

    Kokios treniruotės laikomos anaerobinėmis?

    Dažniausias pavyzdys – jėgos treniruotė, kai atliekamos trumpos intensyvios serijos su pasipriešinimu ir daromos pakankamos pertraukos. Prie anaerobinių pastangų taip pat priskiriami sprintai bėgant, plaukiant ar minant dviratį, kai siekiama maksimalios spartos, o po jos seka atsigavimo atkarpa.

    Dar viena populiari forma – didelio intensyvumo intervalinė treniruotė, kai labai intensyvūs darbo tarpai kaitaliojami su poilsiu ar lengvu judėjimu. Anaerobinio pobūdžio gali būti ir pliometrika – šuoliai, užšokimai ant dėžės ar sprogstamosios atsispaudimų variacijos, stipriai apkraunančios nervų ir raumenų sistemas.

    Kodėl po tokio krūvio „dega“ kalorijos?

    Po labai intensyvaus darbo organizme suaktyvėja vadinamasis perteklinis deguonies suvartojimas po krūvio, kai kūnas ilgiau grįžta į įprastą pusiausvyrą. Tuo metu papildoma energija reikalinga atsargoms atkurti, audiniams „sutvarkyti“ ir vidinei aplinkai stabilizuoti, todėl kurį laiką gali būti juntamas padidėjęs energijos poreikis.

    Vis dėlto praktinis rezultatas priklauso nuo bendro krūvio, mitybos ir režimo: anaerobinė treniruotė nėra stebuklas, bet ji gali būti svarbi dalis siekiant jėgos, raumenų masės ir kūno kompozicijos pokyčių. Reguliarus jėgos darbas taip pat svarbus vidutiniame amžiuje, nes padeda lėtinti natūralų raumenų masės mažėjimą, stiprinti sąnarių stabilumą ir palaikyti kaulų mineralinį tankį.

    Didelis intensyvumas reikalauja kontrolės, todėl esminiai dalykai yra apšilimas, technika ir atkūrimas. Tinkamos pertraukos tarp serijų leidžia raumenims atkurti fosfokreatino atsargas, o kokybiškas miegas ir pakankamas baltymų kiekis mityboje padeda prisitaikyti prie krūvio ir mažina traumų riziką.

    Jei yra širdies ir kraujagyslių ligų, aukštas kraujospūdis ar ilgai nejudėta, prieš pradedant labai intensyvias treniruotes verta pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu. Pradedantiesiems dažnai rekomenduojama pradėti nuo saikingesnio intensyvumo ir palaipsniui didinti krūvį, kad kūnas spėtų adaptuotis.