Tag: Himalajai

  • Po Antarktidos ledu aptikti senovinių kalnų pėdsakai: jie galėjo prilygti Himalajams

    Po Antarktidos ledu aptikti senovinių kalnų pėdsakai: jie galėjo prilygti Himalajams

    Antarktida šiandien siejama su ledynais ir stingdančiu šalčiu, tačiau po ledo danga slypi visai kitoks, gerokai senesnis kraštovaizdis. Mokslininkai rado įrodymų, kad žemyne kadaise egzistavo milžiniški kalnų masyvai.

    Tiesiogiai tirti Antarktidos geologinę praeitį sudėtinga, nes daugiau kaip 99,5 proc. žemyno paviršiaus dengia ledas. Dėl to uolienų atodangų ir vietų, kur būtų galima lengvai paimti mėginius, beveik nėra.

    Nauji tyrimų rezultatai, kuriuos pateikė Australian National University ir GFZ German Research Centre for Geosciences mokslininkai, rodo itin intensyvius kalnodaros procesus prieš šimtus milijonų metų. Pasak jų, galingi kalnų ruožai formavosi laikotarpiu maždaug prieš 650–450 mln. metų, kai jungėsi žemynai, sudarę superžemyną Gondvaną.

    Gondvana buvo vienas didžiausių superžemynų Žemės istorijoje – ji apėmė dabartinės Afrikos, Pietų Amerikos, Antarktidos, Australijos ir Indijos teritorijas. Tokių masyvų susidarymą lėmė žemyninių plokščių susidūrimai, o aktyviausi procesai, mokslininkų teigimu, vyko regione, kuris šiandien yra Antarktida.

    Kaip sužinota, kas slepiasi po ledu

    Kadangi gręžiniai ir uolienų mėginiai iš po Antarktidos ledo yra itin sunkiai pasiekiami, tyrėjai pasirinko netiesioginį kelią. Jie analizavo 1 712 smulkių cirkonio grūdelių, išgautų iš nuosėdų Antarktidos pakrantėse.

    Cirkonis geologijoje vertinamas dėl to, kad jo kristalai gali išlikti milijonus ar net milijardus metų ir „išsaugoti“ informaciją apie uolienų amžių bei susidarymo sąlygas. Cheminė ir izotopinė analizė leidžia atkurti senovinius tektoninius procesus net ir tuomet, kai pirminės uolienos seniai sunaikintos erozijos.

    Gauti duomenys parodė ypač stiprią kalnodarą 650–450 mln. metų laikotarpiu. Dalis cirkonio kristalų turėjo požymių, rodančių, kad jie formavosi labai didelio slėgio sąlygomis – tokiomis, kokios būdingos gilioms, galingų kalnynų „šaknims“.

    Kokio masto kalnynai galėjo būti Antarktidoje

    Remdamiesi šiais ženklais, mokslininkai daro išvadą, kad po dabartiniu lediniu Antarktidos paviršiumi gali slypėti senovinių kalnų sistemų liekanos. Tyrime teigiama, jog kadaise susiformavusios struktūros galėjo būti panašaus masto kaip šiuolaikiniai Himalajai.

    Vėliau šiuos kalnus ilgainiui stipriai paveikė erozija, o jų likučius „paslėpė“ užaugusi ledo danga. Taip susiformavo paradoksalus vaizdas: vienoje labiausiai atšiaurių Žemės vietų gali būti užkonservuota aplinka, menanti laikus, kai planetos žemynai buvo visiškai kitaip išsidėstę.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Earth and Planetary Science Letters“.

  • Nepalo potvyniai priminė ledynų grėsmę: kur pasaulyje kyla kitos didelės nelaimės rizika

    Rugpjūčio 26 dieną Nepalą ir Tibetą sukrėtęs milžiniškas potvynis parodė, kokias pražūtingas pasekmes gali turėti su ledynais susijusios nelaimės. Iki rugsėjo 16 dienos skelbta, kad žuvo mažiausiai 1 400 žmonių, o daugiau nei 6 000 laikomi dingusiais.

    Kaip rašo „Live Science“, šią katastrofą sukėlė nuo kalno šlaito atitrūkusi didelė uolienų ir ledyno masė. Ji smigo į upę Tibete, o žemyn slėniu dideliu greičiu nusiritęs vandens, ledo ir nuolaužų srautas naikino pakrantes, rinko naujas nuolaužas ir stiprino potvynio bangą.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios rizikos nereikėtų laikyti vien Himalajų problema. Ledynams traukiantis, šlaitai daug kur tampa mažiau stabilūs, o tai didina nuošliaužų, ledynų griūčių ir staigių potvynių tikimybę.

    Didžiausias pavojus kyla ten, kur staigūs srautai gali būti „suvedami“ į siaurus slėnius, o jų kelyje yra gyvenviečių ir infrastruktūros. Nepalo atvejis išsiskyrė mastu, vandens kiekiu, greičiu ir tuo, kad žmonės praktiškai neturėjo laiko pasiruošti.

    Himalajai – vienas ryškiausių epicentrų

    Specialistų teigimu, Himalajai ir vadinamoji Aukštikalnių Azija (regionas, apimantis dalį Kinijos, Afganistano, Nepalo, Indijos, Pakistano, Butano, Kazachstano, Uzbekistano, Kirgizijos ir Tadžikistano) išlieka vienu pagrindinių būsimų ledyninių nelaimių epicentrų.

    Ši teritorija kartais vadinama „trečiuoju poliumi“, nes čia sukaupta trečia pagal dydį ledo masė pasaulyje po Arkties ir Antarktidos. Stačius šlaitus ir siaurus slėnius turinčiose vietovėse potvynio banga gali nuvilnyti didelius atstumus – neseniai Nepale žala fiksuota ir už daugiau nei 100 kilometrų.

    Papildomą riziką kuria ir seisminis aktyvumas – Himalajai priskiriami prie aktyviausių seisminių zonų Žemėje. Drebėjimai gali tapti „trigeriu“ lavinoms, ledyninių ežerų proveržiams ar ledyno griūčiai.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad šis regionas šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl mažėja ledo danga ir didėja tirpsmo vandens kiekis. Tirpsmo vanduo, skverbdamasis į ledyno pagrindą, gali palengvinti slydimą, o nykstant ledynams ir amžinajam įšalui šlaitai praranda dalį stabilumo.

    Dar viena labai rizikinga vieta – tropiniai ledynai Peru

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą pasaulio pusę: Peru turi didžiąją dalį planetos tropinių ledynų, o su jais susijusių nelaimių istorija čia skaičiuoja dešimtmečius.

    Pavyzdžiui, 1970 metais Peru, po žemės drebėjimo, nuo Uaskarano kalno šlaito atitrūkusi ledo ir uolienų masė pražudė 6 000 žmonių. Tas pats šlaitas buvo „sugriuvęs“ ir 1962 metais – tuomet panaši nuošliauža palaidojo Ranrahirkos bendruomenę ir pražudė apie 2 000 gyventojų.

    Ypač pavojinga laikoma Andų dalis Cordillera Blanca, kur dėl tirpsmo sparčiai plečiasi ledyniniai ežerai. Vienas iš minimų pavyzdžių – Palcacocha ežeras virš Huaraso miesto, kuriame gyvena apie 130 000 žmonių.

    Ekspertai identifikavo šimtus ežerų Peru, kuriems egzistuoja persipildymo rizika, o dalis jų priskiriami labai aukštos rizikos kategorijai dėl artumo gyvenvietėms. Net ir taikant inžinerines priemones ar stebėseną, pavojus visiškai nedingsta – istorijoje būta atvejų, kai anksčiau saugiais laikyti sprendimai neapsaugojo nuo nelaimės.

    Kodėl stebėsena kartais išgelbsti gyvybes

    Nors ilgalaikė rizika siejama su klimato kaita, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu daug ką gali lemti stebėsenos sistemos ir pasirengimas. Ekspertai pabrėžia, kad laiku pastebėti ledyno judėjimo požymiai gali suteikti galimybę evakuoti žmones ir sumažinti aukų skaičių.

    Tokio požiūrio nauda, anot specialistų, ypač matoma ten, kur ledynai ir šlaitai nuolat stebimi, o vietos valdžia turi aiškius veiksmų planus. Tačiau ne visi regionai, ypač kalnuotos ir sunkiai pasiekiamos teritorijos, turi išteklių brangioms monitoringo sistemoms ar greitam gelbėjimui reikalingai įrangai.

    Kaip vieną iš prevencinių priemonių mokslininkai mini ir ledyninių ežerų vandens lygio mažinimą, kai tai įmanoma. Vis dėlto akcentuojama, kad net ir tada rizika išlieka – kalnų aplinka gali keistis greičiau, nei spėjama ją „suvaldyti“ inžineriniais sprendimais.

  • Ar Žemėje kada nors buvo aukštesnis kalnas už Everestą? Geologai turi užuominų

    Everestas šiandien laikomas aukščiausiu Žemės kalnu, tačiau geologai neatmeta, kad labai seniai planetos paviršiuje galėjo stūksoti ir dar didesni masyvai. Vis dėlto tiksliai atsakyti, ar kada nors egzistavo už Everestą aukštesnė viršukalnė, mokslas kol kas negali.

    Kaip rašo „Live Science“, ekspertai pabrėžia, kad prieš šimtus milijonų ar milijardus metų buvusių kalnų „rekonstrukcijai“ trūksta detalių: erozija ir tektoniniai procesai per ilgesnį laiką nušlifuoja viršūnes ir „perrašo“ Žemės plutos istoriją. Dėl to šiandien neįmanoma nustatyti konkretaus senovinio „rekordininko“ taip, kaip matuojamas Everestas.

    Tačiau užuominų esama. Mokslininkai tyrinėja Žemės plutoje išlikusias uolienas ir nuosėdas, kurios kadaise buvo giliai po kalnų grandinėmis. Tokie „likučiai“ padeda suprasti, kokio storio buvo pluta po didžiulėmis kalnų sistemomis, o tai leidžia spėti, kokio masto galėjo būti anuometiniai kalnai.

    Geologai aiškina, kad kalnai susiformuoja ten, kur susiduria tektoninės plokštės ir žemyninė pluta yra išstumiama aukštyn. Kartu dalis plutos stumiama ir gilyn, todėl kalnų masyvai primena ledkalnius: virš paviršiaus matoma tik nedidelė dalis, o „šaknys“ slepiasi giliai po žeme.

    Yra natūrali riba, kiek kalnas gali užaugti

    Himalajai, kuriuose stūkso Everestas, yra palyginti jauni – jie pradėjo formuotis maždaug prieš 50–40 mln. metų, kai susidūrė Indijos ir Eurazijos žemyninės plokštės. Dėl to grandinė vis dar auga, nors tuo pat metu vyksta ir intensyvi erozija, „nuvalanti“ aštrias viršukalnes.

    Skaičiuojama, kad Himalajų plutos „kolona“ gali siekti maždaug 80 kilometrų gylį. Palyginus su Everesto aukščiu (8 849 metrai virš jūros lygio), matyti, jog įspūdinga viršūnė tėra nedidelė dalis viso geologinio darinio.

    Tokia sandara svarbi ir dėl kito dalyko: kalnai negali augti be galo. Didėjant masei, uolienos ima „neatlaikyti“ savo svorio, todėl egzistuoja riba, kada kalnų grandinė ima slūgti arba deformuotis.

    Senovinių „superkalnų“ kandidatai

    Vienu iš realiausių kandidatų, galėjusių prilygti Himalajams ar net juos lenkti, įvardijama Transgondvanos „superkalnų“ sistema. Ji pradėjo formuotis maždaug prieš 650 mln. metų, kai susidūrimai tarp tuometinių žemynų dalių prisidėjo prie superžemyno Gondvanos susidarymo.

    Nors Gondvana vėliau suiro, senovinės kalnų juostos pėdsakų aptinkama dabartinėje pietų Indijoje, Šri Lankoje, Tanzanijoje ir Kenijoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ši sistema galėjo būti kelis kartus ilgesnė už Himalajus, o kai kurios plutos struktūros rodo išskirtinį mastą net ir po pusės milijardo metų erozijos.

    Pagal kai kuriuos vertinimus, išlikusios plutos dalys leidžia spėti, kad tuometiniai kalnai galėjo būti bent Himalajų dydžio, o gal net didesni. Vis dėlto tai nereiškia, kad būtinai buvo viena konkreti viršūnė, aiškiai aukštesnė už Everestą – greičiau kalbama apie labai didelio masto kalnų sistemas.

    Kitas minimas variantas – Grenvilio orogenezė, susijusi su superžemyno Rodinijos formavimusi maždaug prieš 1,3 mlrd. metų. Tačiau apie šios išnykusios grandinės aukštį žinoma mažiau, todėl nuomonės dėl jos masto išsiskiria.

    Dar senesnėje praeityje, maždaug prieš 2 mlrd. metų, su superžemyno Nuna (dar vadinamo Columbia) formavimusi taip pat siejami milžiniškų kalnų požymiai. Tokie tyrimai remiasi, be kita ko, kristalų (pavyzdžiui, cirkonų) sudėtimi, išlikusia Žemės plutoje.

    Kodėl atsakymas gali likti neįmanomas

    Kuo giliau į praeitį žvelgiama, tuo daugiau neapibrėžtumo. Anot geologų, ankstyvojoje Žemėje, kai planeta buvo karštesnė, pluta galėjo prasčiau „laikyti“ didelį svorį, todėl itin aukštų kalnų susidarymas galėjo būti mažiau tikėtinas.

    Be to, stabilios žemyninės plokštės ir uolienos formavosi ne iš karto: maždaug prieš 4 mlrd. metų pradėjo ryškėti stabilesnė pluta, o dideliems žemynams susidaryti prireikė dar šimtų milijonų metų. Tai reiškia, kad net jei egzistavo milžiniškos kalnų sistemos, jų „pėdsakai“ šiandien gali būti pernelyg fragmentiški.

    Todėl mokslininkai pabrėžia: šiuo metu geriausi kandidatai į kada nors buvusių aukščiausių kalnų sistemas yra Nuna, Transgondvanos ir Himalajų grandinių laikotarpiai, tačiau konkretaus, už Everestą aukštesnio kalno įvardijimas greičiausiai liks atviras klausimas.

  • Lenkas Himalajuose aptiko kordicepsą: retas grybas, kurio gramo kaina gali lenkti auksą

    Kelionė po Himalajus vienam lenkui iš Poznanės virto išskirtiniu radiniu. Miškų ūkio specialistas ir grybų entuziastas Piotras Gžėšis aukštikalnėse aptiko kiniškąjį kordicepsą, laikomą vienu rečiausių ir brangiausių grybų pasaulyje.

    Kiniškasis kordicepsas, dar vadinamas Ophiocordyceps sinensis, natūraliai auga Tibeto plynaukštėje ir greta esančiuose regionuose Nepale bei šiaurinėje Indijoje. Dėl ribotos augaviečių geografijos, klimato sąlygų ir sudėtingo biologinio ciklo jo ištekliai yra itin trapūs.

    Šis grybas išsiskiria tuo, kad vystosi parazituodamas ant tam tikrų drugių lervų. Sporos užkrečia lervą dirvožemyje, grybas pamažu ją pakeičia ir vėliau iš lervos kūno išauga tamsus vaisiakūnis, kurį rinkėjai ir ieško aukštikalnių pievose.

    „Tai drugio lervos, užkrėstos grybu. Čia gramo kaina gali viršyti aukso kainą“, – sakė Piotras Gžėšis.

    Kordicepsas šimtmečius minimas tradicinėje kinų medicinoje, kur jam priskiriamos tonizuojančios savybės. Būtent didžiulė paklausa ir ribota pasiūla lėmė, kad rinkoje jis neretai vadinamas Tibeto auksu, o kainos, priklausomai nuo kokybės ir partijos, gali šokti į ypač aukštą lygį.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad kordicepso rinka yra jautri ir dėl to, kad didelę dalį pasiūlos sudaro rankomis surenkami laukiniai egzemplioriai. Pastaraisiais dešimtmečiais papildomą spaudimą daro klimato kaita, intensyvesnis rinkimas ir auganti paklausa, todėl kai kuriuose regionuose taikomi rinkimo ribojimai ir kontrolės priemonės.

    P. Gžėšis dirba regioninėje valstybinės miškų tarnybos struktūroje Poznanėje, o žiniomis apie grybus dalijasi tinklaraštyje ir edukaciniuose susitikimuose. Jis pabrėžia, kad domėjimasis gamta ir grybais jį lydi nuo vaikystės, o kelionės į kalnus tapo proga savo akimis pamatyti vieną garsiausių pasaulio grybų.

    Pastaruoju metu grybų pasaulis traukia dėmesį ne tik dėl kordicepso. Mokslininkai vis dažniau skelbia apie naujas rūšis, aptinkamas Azijos miškuose, o didėjantis domėjimasis biologine įvairove ir ekosistemų pokyčiais skatina tyrimus, kaip grybai prisitaiko prie kintančios aplinkos.

  • Mokslininkai įspėja: suodžiai ant ledynų spartina tirpsmą ir didina staigių potvynių riziką

    Himalajų ledynai, ilgą laiką laikyti vienu atokiausių ir „švariausių“ Žemės regionų, vis dažniau tamsėja dėl ant jų nusėdančių suodžių ir mineralinių dulkių. Tyrėjai pabrėžia, kad toks „nešvaraus ledo“ efektas ne tik spartina tirpsmą, bet ir didina staigių, sunkiai prognozuojamų katastrofų riziką kalnų slėniuose.

    Didžiausia problema siejama su vadinamuoju juoduoju anglimi, kuri į atmosferą patenka iš transporto, anglimi kūrenamų elektrinių, pramonės, taip pat iš buitinio kūrenimo ir sezoninių gaisrų. Pietų Azijoje šie taršos šaltiniai ypač intensyvūs, o oro masės teršalus perneša į aukštikalnes, kur jie nusėda ant sniego ir ledo.

    Suodžiais padengtas sniegas ir ledas blogiau atspindi Saulės spinduliuotę, todėl paviršius sugeria daugiau šilumos. Šis reiškinys siejamas su albedo mažėjimu: švarus sniegas gali atspindėti didžiąją dalį krentančios šviesos, tačiau patamsėjęs paviršius ima kaisti ir tirpti gerokai greičiau.

    Tirpstant susidaro vandens telkiniai ir kanalai, vanduo skverbiasi į ledyno vidų, silpnina jo struktūrą ir gali paskatinti staigesnius ledo griuvimus. Tokie procesai ypač pavojingi, nes kalnuose jie gali virsti staigiais purvo ir vandens srautais, kurie žemiau esančioms gyvenvietėms palieka mažai laiko pasirengti.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad poveikis neapsiriboja vien paviršiaus patamsėjimu. Suodžiai atmosferoje gali sulaikyti šilumą virš kalnų, daryti įtaką debesų formavimuisi ir mažinti sniego kiekį, kuris būtinas ledynams atsikurti.

    Be to, teršalų dalelės gali būti įmaišomos į sniegą ir vėliau „įšaldomos“ į ledą, todėl tirpsmas gali vykti ne tik paviršiuje, bet ir giliau. Ilgainiui tai keičia ledyno stabilumą ir didina staigių, lokalių nelaimių tikimybę.

    Skirtingai nei anglies dioksidas, kuris atmosferoje išlieka labai ilgai, juodoji anglis ore paprastai išsilaiko trumpai. Dėl to suodžių emisijų mažinimas gali duoti juntamą efektą greičiau: šviesesnis sniegas geriau atspindi spinduliuotę, o tirpsmo tempas gali sulėtėti.

    Praktiniai sprendimai siejami su švaresniu transportu, efektyvesnėmis pramonės taršos kontrolės priemonėmis, mažiau taršiomis krosnimis ir energijos gamyba, kuri mažiau remiasi kietuoju kuru. Tyrėjai pabrėžia, kad oro taršos mažinimas tampa ne tik sveikatos, bet ir vandens saugumo klausimu, nes ledynai maitina upes, nuo kurių priklauso milijonai žmonių.

    Nepale ir kituose Himalajų regionuose pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie vadinamuosius staigius potvynius, kuriuos gali sukelti ledyno griūtis ar staigus ledyninio ežero išsiliejimas. Tokios nelaimės griauna kelius, tiltus, namus, pažeidžia energetikos infrastruktūrą ir gali pareikalauti daug aukų.

    Nors kiekvienos konkrečios katastrofos tikslios priežastys gali būti tiriamos atskirai, mokslininkų vertinimu taršos ir šylančio klimato derinys didina riziką. Kai ledynai plonėja, o tirpsmas spartėja, bet koks papildomas veiksnys, įskaitant suodžių sluoksnį, gali tapti svarbia grandimi, stumiančia sistemą į nestabilumą.

    „Tai daro milžinišką poveikį ledynams, ypač kai jie vis labiau plonėja“, – sakė geofizikos profesorius Marco Tedesco.

    „Jei tarša nebus suvaldyta, ateityje galime matyti dar didesnius ledo praradimus“, – sakė tyrėja Abhira Sengupta.

  • Himalajų duobagalvė angis ne viena: genetika parodė penkias rūšis ir tris naujus atradimus

    Daugiau kaip 160 metų mokslininkai manė, kad Himalajų duobagalvė angis yra viena plačiai paplitusi rūšis. Nauja tarptautinės tyrėjų grupės analizė parodė, kad po tuo pačiu pavadinimu iš tiesų slėpėsi penkios atskiros rūšys.

    Tyrimo išvada remiasi genetiniais duomenimis ir muziejuose saugomų egzempliorių palyginimu su šiuolaikiniais mėginiais. Tokia prieiga pastaraisiais metais vis dažniau keičia gyvūnų klasifikaciją, ypač kalnuotuose regionuose, kur populiacijos ilgai būna izoliuotos.

    Pagal tyrėjų siūlomą atnaujintą klasifikaciją, pavadinimas Gloydius himalayanus dabar taikomas tik populiacijoms šiaurės vakarų Indijoje. Tai reiškia, kad ankstesnis „plačios arealo“ vaizdas, apėmęs Pakistaną, Indiją ir Nepalą, buvo per daug supaprastintas.

    Mokslininkai taip pat patvirtino rūšies Gloydius chambensis statusą, kuri buvo aprašyta 2022 metais. Be to, identifikuotos trys naujos rūšys: Gloydius hazarensis šiaurės rytų Pakistane, Gloydius hindukushensis Hindukušo priekalnėse ir Gloydius nepalensis vakarų Nepale.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Himalajų ir Hindukušo reljefas veikia kaip natūrali izoliavimo sistema. Aukšti kalnagūbriai, gilūs upių slėniai ir fragmentuotos buveinės tūkstantmečius ribojo genų mainus, todėl populiacijos galėjo evoliuciškai išsiskirti į atskiras rūšis.

    Tokie atvejai biologijoje vadinami kriptinėmis rūšimis, kai išoriškai panašūs gyvūnai iš tiesų skiriasi genetika ir evoliucine istorija. Šiuolaikiniai DNR metodai leidžia tai aptikti tiksliau, o muziejų kolekcijos suteikia galimybę palyginti skirtingų laikotarpių ir vietovių pavyzdžius.

    Patikslinta klasifikacija svarbi ne vien taksonomijai. Jei anksčiau manyta, kad angis yra plačiai paplitusi, dabar paaiškėjo, jog kiekviena rūšis gali užimti siaurą, ribotą teritoriją, todėl būti jautresnė buveinių nykimui ir klimato kaitai.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tikslesnis rūšių atskyrimas gali turėti reikšmės ir medicinai. Skirtingų rūšių nuodų sudėtis gali skirtis, o tai svarbu vertinant įkandimų riziką ir gerinant priešnuodžių kūrimo kryptis regionuose, kur šios angys aptinkamos.

    Tyrimas primena, kad net seniai aprašyti gyvūnai gali slėpti netikėtumų, kai atsiranda nauji analizės įrankiai. Tyrėjai pabrėžia, kad bioįvairovės „inventorizacija“ pasaulyje dar toli gražu nebaigta, o muziejuose saugomi rinkiniai išlieka reikšmingu naujų atradimų šaltiniu.

  • Butanas stato didžiausią oro uostą: vartai prie Himalajų, siekiantys milijonų keleivių

    Butanas stato didžiausią oro uostą: vartai prie Himalajų, siekiantys milijonų keleivių

    Butanas, nedidelė Pietų Azijos valstybė Himalajų regione, stato didžiausią šalies oro uostą – Gelephu tarptautinį oro uostą. Projektas turėtų iš esmės pakeisti Butano susisiekimą su pasauliu, kuris iki šiol daugiausia rėmėsi sudėtingu Paro oro uostu kalnuotoje vietovėje.

    Naujojo oro uosto terminalą suprojektavo architektų studija „Bjarke Ingels Group“. Skelbiama, kad pastate bus derinama vietos tradicija, gamta ir šiuolaikinė inžinerija, o terminalas bus statomas iš vietinės medienos ir dekoruojamas tradiciniais butaniečių raižiniais.

    Numatyta, kad terminalo plotas sieks apie 68 000 kvadratinių metrų, o per pastatą drieksis vidinis kiemas su augalais. Ši žaliąja zona vadinama riba turėtų atskirti vidaus ir tarptautinių skrydžių srautus, o ant stogo planuojama įrengti saulės elektrinės modulius.

    Planuojama, kad kilimo ir tūpimo tako ilgis sudarys 3 000 metrų. Oro uosto pralaidumas iki 2040 metų turėtų pasiekti 1,3 mln. keleivių per metus, o ilgalaikėje perspektyvoje, iki 2065 metų, numatoma plėtra iki 5,5 mln. keleivių per metus.

    Projektuotojai nurodo, kad infrastruktūra bus pritaikyta didesniems orlaiviams, įskaitant „Airbus A350“ ir „Boeing 777“. Tai svarbus pokytis Butanui, nes didesnių lėktuvų priėmimas atveria galimybes tiesioginiams tolimesniems maršrutams ir stabilesniems turistų bei verslo srautams.

    Gelephu oro uostas vystomas kaip platesnio sumanymo dalis – Gelephu Mindfulness City, pristatomo kaip tvarumu ir mažomis emisijomis grįstas urbanistinis projektas. Planuojama, kad ši teritorija turės investicijoms palankesnę reguliacinę aplinką ir sieks pritraukti kapitalą į žaliąsias technologijas, švietimą ir skaitmenizaciją.

    Butano valdžios komunikacijoje pabrėžiama, kad naują vietą pasirinkta ir dėl Paro oro uosto ribojimų. Paro laikomas vienu sudėtingiausių oro uostų pasaulyje: jis įrengtas siaurame slėnyje maždaug 2 200 metrų aukštyje virš jūros lygio, jį supa kalnų masyvai, o tai didina pilotavimo sudėtingumą ir riboja didelių lėktuvų operacijas.

    Vietos žiniasklaida skelbia, kad didelė dalis žemės darbų, susijusių su teritorijos paruošimu ir darbais prie Paitha upės, jau atlikta. Toliau numatoma pereiti prie tako, riedėjimo takų, drenažo sistemų ir kitos kritinės aviacijos infrastruktūros statybos.

    „Baigus žemės darbus, pereisime į kitą svarbų etapą – oro uosto plėtrą, kuri apims kilimo ir tūpimo taką, riedėjimo takus, drenažą ir kitą infrastruktūrą, būtiną saugiai skrydžių veiklai. Lygiagrečiai bus ruošiamasi terminalo statybai“, – sakė Butano transliuotojui BBS vyresnysis inžinierius Dorji Wangchukas.

    Jeigu darbai vyks pagal planą, oro uosto atidarymas numatomas 2029 metų gruodį. Projektas taip pat projektuojamas taip, kad ateityje būtų galima palyginti lengvai didinti pajėgumus, jei Butano turizmas ir ekonominė veikla regione augs sparčiau nei prognozuota.

  • Slapta kelionė dviračiu sukėlė skandalą: kas buvo Ewa Dzieduszycka ir kuo ji išsiskyrė?

    Vaikystė ir griežtos taisyklės

    Ewa Dzieduszycka gimė 1879 metais Chłopicuose, o anksti netekusi motinos augo šeimoje, kurioje artumo ir dėmesio netrūko ne visada. Tėvas Władysławas Koziebrodzkis buvo aktyvus viešojo gyvenimo žmogus, todėl kasdienę priežiūrą perėmė artimieji, o vaikystė prabėgo Kozłowe.

    Išsilavinimą ji gavo kruopščiai organizuotą: pirmiausia mokė privatūs mokytojai, vėliau mokėsi Jarosławio vienuolyno mokykloje. Vėlesniuose prisiminimuose ji šią patirtį vertino kritiškai, atkreipdama dėmesį į higienos stoką ir perdėtą kuklumo sampratą, ypač taikytą merginoms.

    Dviratis, automobilis ir bandymas ištrūkti

    Jaunystėje Ewa daug keliavo ir iš arti matė, kaip skirtingose Europos vietose moterims ir vyrams galioja nevienodos elgesio ir aprangos normos. Šios patirtys formavo jos laikyseną: ji greitai pastebėdavo visuomenės taisyklių nenuoseklumą ir nevengdavo jų įvardyti.

    1900 metais ji ištekėjo už Władysławo Dzieduszyckio ir apsigyveno Jezupolyje, kur gimė trys vaikai. Tačiau dvaro kasdienybė jai ėmė atrodyti monotoniška, todėl vis didesnę reikšmę įgijo aktyvus judėjimas ir kelionės.

    Būtent tada jos gyvenime atsirado dviratis, tapęs ne tik transporto priemone, bet ir laisvės simboliu. Ji priklausė pirmosioms lenkėms, kurios ryžosi važinėti, o mokytis teko slapta, nes vieša moters kelionė dviračiu galėjo virsti apkalbomis ir skandalu.

    Vėliau šeima įsigijo automobilį, laikomą vienu pirmųjų tokių apylinkėje, tačiau Ewa tuo neapsiribojo. Ji jodinėjo, slidinėjo, keliavo pėsčiomis po kalnus, o jos aktyvumas ryškiai kontrastavo su to meto lūkesčiais aristokratų moteriai.

    Kelionės, knygos ir karo smūgiai

    Iš Jezupolio ji organizuodavo vis tolimesnes išvykas: nuo Tatrų ir Zakopanės iki kelionių į Šiaurės Afriką, Palestiną, Graikiją, Rumuniją ir Indiją. Keliaudama ji fiksuodavo įspūdžius užrašuose, o į žygius neretai leisdavosi viena, su savimi pasiimdama ir fotoaparatą.

    Jos vardas siejamas ir su kelionių dokumentavimu: ji laikoma pirmąja lenke, aprašiusi ir užfiksavusi kelionę į Indiją, o šią patirtį apibendrino knygoje apie Indiją ir Himalajus. Pasakojimuose akcentavo ne rekordus, o pažinimą, todėl net svarbius pasiekimus dažnai minėdavo tarsi tarp kitko.

    Ji rašė knygas, apsakymus ir straipsnius, vertė iš anglų bei prancūzų kalbų, o jos tekstai pasiekdavo plačią auditoriją tuometinėje spaudoje. Ši kūryba leido jai išlikti matomai ne tik kaip keliautojai, bet ir kaip pasakotojai, sugebančiai kelionę paversti socialiniu ir kultūriniu komentaru.

    Antrasis pasaulinis karas sudaužė šeimos gyvenimą: vyras pateko į NKVD rankas, dukra buvo ištremta į Kazachstaną, o pati Ewa 1944 metais buvo suimta. Ji kalinta Gross-Rosen stovykloje, o po karo apsigyveno Vroclave pas sūnų.

    Gyvenimo pabaigoje, po traumos, kuri apribojo judėjimą, ji ėmė rašyti atsiminimus ir 1961 metais parengė rankraštį. Ewa Dzieduszycka mirė 1965 metais Vroclave, o jos prisiminimai publikuoti gerokai vėliau, kai šeima ryžosi juos išleisti jau XXI amžiuje.

  • Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajų skeletų ežeras stebina ir dabar: DNR atskleidė netikėtą „genetinį kokteilį“

    Himalajuose esantis Roopkundo ežeras, dažnai vadinamas Skeletų ežeru, jau dešimtmečius kelia klausimų mokslininkams. Dar 1942 metais šioje atokioje vietovėje buvo aptikta šimtai žmonių kaulų, o vėlesni vertinimai rodė, kad aplink ežerą jų gali būti iki maždaug 800.

    Ilgą laiką vyravo versija, kad visi šie žmonės žuvo per vieną katastrofą prieš kelis šimtmečius. Tai derėjo ir su vietos legendomis apie piligrimus, kuriuos kalnuose galėjo ištikti mirtina audra, tačiau rimtų įrodymų ilgai trūko.

    DNR sugriovė vienos tragedijos versiją

    Situaciją iš esmės pakeitė 2019 metais publikuotas tyrimas, kuriame išanalizuota 38 asmenų palaikų DNR. Rezultatai parodė, kad žmonės nepriklausė vienai bendruomenei ir nebuvo vieno įvykio aukos, o į Roopkundo apylinkes pateko skirtingais laikotarpiais.

    Didžiausią tirtą grupę sudarė Pietų Azijos kilmės žmonės, kurių palaikai datuojami laikotarpiu tarp VII ir X amžiaus. Dalis kaukolių turėjo traumų žymių, todėl mokslininkai svarstė hipotezę apie ypač smarkią krušą ar kitą staigų gamtos reiškinį kalnuose.

    Netikėtas ryšys su Viduržemio jūros regionu

    Didžiausia staigmena paaiškėjo tiriant kitą grupę: 14 žmonių genetiniai požymiai labiausiai siejosi su rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, ypač su dabartinės Graikijos ir Kretos regionais. Dar labiau nustebino datavimas: šie asmenys greičiausiai mirė gerokai vėliau, maždaug tarp XVII ir XX amžiaus.

    Toks rezultatas kertasi su ankstesnėmis prielaidomis, nes Roopkundas yra toli nuo pagrindinių istorinių prekybos ar kelionių maršrutų, o kelias iki ežero reikalauja sudėtingo žygio kalnuose. Istoriniai šaltiniai taip pat nepateikia aiškių užuominų apie didesnes keliautojų grupes iš Graikijos ar Kretos, kurios būtų pasiekusios šią Himalajų vietą.

    Ką parodė izotopai ir kodėl mįslė išlieka

    Papildomi kaulų izotopiniai tyrimai leido įvertinti mitybą ir kilmės aplinkybes. Jie patvirtino, kad Viduržemio jūros regiono kilmės žmonių dieta skyrėsi nuo Pietų Azijos grupės, o tai sustiprino išvadą, jog jie užaugo ne Indijoje.

    Tyrime minėta ir dar viena, pavienė kilmės linija, siejama su Pietryčių Azija, o tai dar labiau komplikuoja bendrą vaizdą. Kol kas aiškaus paaiškinimo, kodėl skirtingų epochų ir skirtingų regionų žmonės atsidūrė viename atokiame ežere Himalajuose, mokslas neturi, todėl Roopkundo mįslė lieka atvira.

  • Humanoidinis robotas įkopė į Chimborazo: kūrėjai užsimojo įveikti ir Everesto maršrutą

    Humanoidinis robotas įkopė į Chimborazo: kūrėjai užsimojo įveikti ir Everesto maršrutą

    Humanoidiniai robotai vis dažniau demonstruoja įspūdingus triukus laboratorijose, tačiau tikrasis jų pajėgumo testas prasideda sudėtingoje, nenuspėjamoje aplinkoje. Tokią ribinę situaciją pademonstravo projektas, kurio metu humanoidinis robotas Pemba pasiekė Ekvadoro ugnikalnio Chimborazo aukštikalnes.

    Projekto autoriai skelbia, kad Pemba, sukurtas remiantis „Unitree G1“ platforma, bandymų metu pasiekė maždaug 6 200 metrų aukštį virš jūros lygio. Iniciatyvą koordinuoja inžinierius Pablo Berlanga Boemare, o ilgalaikis tikslas – perkelti bandymus į Himalajus ir patikrinti, kaip humanoidinis robotas veiktų artėjant prie 8 000 metrų zonos.

    Sumanymo esmė nėra vien rekordas ar reklaminis žygis. Kūrėjai siekia įvertinti, ar ateityje humanoidiniai robotai galėtų pakeisti žmones stebint sunkiai pasiekiamas vietoves, kur nuolatinė infrastruktūra kainuotų brangiai, o darbas būtų pavojingas.

    Tokiose situacijose vienas mobilus įrenginys su kameromis, jutikliais, DI ir ryšiu galėtų patruliuoti didelius plotus ir rinkti duomenis realiuoju laiku. Tai galėtų būti pritaikoma nelegalios miškų kirtimo veiklos fiksavimui, laukinės gyvūnijos stebėsenai ar klimato kaitos ženklų, pavyzdžiui, ledynų traukimosi, dokumentavimui.

    Vis dėlto Chimborazo bandymas nebuvo visiškai autonominis. Kūrėjų pateiktais duomenimis, robotas savarankiškai judėjo atkarpose, kur šlaito nuolydis buvo mažesnis nei 30 laipsnių, o statesnėse ir techniškai sudėtingesnėse vietose jį pernešdavo ekspedicijos komanda.

    Inžinierių teigimu, svarbiausia buvo patikrinti mechaniką ir valdymo sistemas aplinkoje, kuri ypač nepalanki elektronikai. Dideliame aukštyje įprasta susidurti su staigiais orų pokyčiais, žema temperatūra ir reta atmosfera, o tai tiesiogiai veikia baterijų našumą, variklių darbą ir jutiklių stabilumą.

    Siekiant sumažinti rizikas, robotui pritaikyti šilumos valdymo sprendimai ir papildoma izoliacija, integruota į apsauginį apdangalą. Kūrėjai remiasi ir ankstesniais bandymais šalto klimato sąlygomis, kai panašios klasės įrenginiai buvo testuojami itin žemoje temperatūroje.

    Kitas etapas, pasak projekto komandos, būtų bandymai Nepale, maršrute nuo bazinės stovyklos iki aukštųjų stovyklų zonoje, kur aukštis artėja prie 8 000 metrų. Ten toks robotas teoriškai galėtų rinkti mokslinius duomenis, padėti paieškos ir gelbėjimo operacijose ar prisidėti prie šiukšlių surinkimo, kuris Everesto regione tapo opia problema.

    Tačiau ambicingam planui gali kliudyti ne tik techniniai apribojimai, bet ir teisinė bazė. Kūrėjai atkreipia dėmesį, kad robotų naudojimas didelės rizikos ekspedicijose nėra aiškiai reglamentuotas, todėl reikėtų taisyklių dėl atsakomybės, saugos ir leidimų.

    Robotų bandymai kalnuose vis dažniau vertinami kaip viena griežčiausių realaus pasaulio laboratorijų, kur išryškėja konstrukcijos silpnybės. Jei humanoidiniai robotai išmoktų patikimai veikti šaltyje, aukštyje ir riboto ryšio sąlygomis, tai atvertų kelią platesniam jų panaudojimui ekstremaliose misijose, įskaitant poliarinius tyrimus ar sudėtingas gelbėjimo užduotis.