Tag: Hipergarsiniai ginklai

  • „Hypersonica“ pritraukė 100 mln. eurų: Europoje kurs hipergarsinius tolimos atakos sprendimus

    „Hypersonica“ pritraukė 100 mln. eurų: Europoje kurs hipergarsinius tolimos atakos sprendimus

    Didžiosios Britanijos ir Vokietijos gynybos technologijų bendrovė „Hypersonica“ pritraukė 100 mln. eurų B serijos investiciją, skirtą hipergarsinių tolimos atakos sistemų kūrimui Europai ir jos sąjungininkams.

    Apie sandorį praneša portalas „EU-Startups“. Investicijų raundą bendrai vedė „Lightspeed“ ir „General Catalyst“, o prie jo taip pat prisidėjo esami investuotojai, tarp jų „Plural“ ir „201 Ventures“.

    „Hypersonica“ įkurta 2023 metais, o inžinerijos komandos dirba Miunchene (pagrindinė būstinė) ir įmonės visiškai valdomoje dukterinėje bendrovėje Londone. Bendrovė teigia kurianti Europoje sukurtą ir gaminamą, „suverenią“ bei kaštų požiūriu efektyvią hipergarsinės atakos technologiją, kuri nebūtų ribojama ITAR (JAV gynybos eksporto) apribojimų.

    Hipergarsiniu laikomas skrydis virš Mach 5 greičio, tačiau jis kelia itin sudėtingų inžinerinių iššūkių – dėl aerodinaminio kaitimo tradicinės aviacijos technologijos tampa netinkamos. „Hypersonica“ teigia šiuos iššūkius sprendžianti pažangiomis medžiagomis, valdymo architektūra ir avionika, leidžiančia išlaikyti stabilų ir manevringą skrydį.

    Prototipas HS-1 ir tikslai iki 2029 metų

    Bendrovė primena, kad po 23,3 mln. eurų A serijos finansavimo, kurį užsitikrino 2026 metų vasarį, ji išbandė prototipą HS-1. Teigiama, kad bandymų metu pasiektas didesnis nei Mach 6 greitis ir daugiau kaip 300 kilometrų nuotolis.

    Įmonė taip pat nurodo, jog tapo pirmąja privačiai finansuojama Europos gynybos bendrove, pasiekusia tokį etapą. Kartu ji tvirtina, kad jos vystymo modelis leidžia mažinti kaštus daugiau nei 80 proc., palyginti su įprastais metodais.

    Pasak „Hypersonica“, naujas kapitalas bus skirtas paspartinti tolimos atakos sistemų kūrimą, didinti bandymų dažnį, plėsti veiklą ir prisidėti prie reindustrializacijos Europoje.

    Bendrovė kelia tikslą pilnai išvystyti hipergarsines tolimos atakos sistemas iki 2029 metų ir lygiagrečiai kurti platesnę Europos technologinę bei gamybos bazę, orientuotą į masinę gamybą.

    Fonas: augantis valstybių finansavimas

    B serijos finansavimas sutapo su tuo, kad Europos šalys, pasak bendrovės, iš diskusijų apie tolimos atakos pajėgumų poreikį pereina prie realaus programų finansavimo.

    Straipsnyje minima, kad Jungtinės Karalystės Gynybos investicijų planas numato pradinį 921,5 mln. eurų (770 mln. svarų sterlingų) finansavimą per ketverius metus Jungtinės Karalystės–Vokietijos Deep Precision Strike (DPS) programai pagal Trinity House susitarimą.

    Taip pat nurodoma, kad NATO vadovaujama daugianacionalinė iniciatyva per artėjantį dešimtmetį paskelbė 44,28 mln. eurų (37 mlrd. svarų sterlingų) investiciją į DPS pajėgumus.

    Plėtra Vokietijoje ir JK

    „Hypersonica“ teigia, kad finansavimas leis sukurti šimtus aukštos kvalifikacijos inžinerijos ir gamybos darbo vietų Jungtinėje Karalystėje bei Vokietijoje.

    Bendrovei vadovauja bendraįkūrėjai dr. Philipp Kerth ir dr. Marc Ewenz. Jie akcentuoja, kad pagrindinis iššūkis dabar yra ne poreikio įrodymas, o realus pajėgumų pristatymas ir efektyvesnis viešų lėšų panaudojimas.

  • Lenkai kuria elektromagnetinę patranką: šūvis iki 550 km ir pigesnė gynyba?

    Lenkai kuria elektromagnetinę patranką: šūvis iki 550 km ir pigesnė gynyba?

    Europoje atgimsta idėja, kuri ilgus metus atrodė labiau kaip laboratorinis eksperimentas nei realus ginklas: elektromagnetinė patranka, dar vadinama railgun. Vietoj parako ji naudoja elektros energiją ir magnetinį lauką, kuris sviedinį tarp dviejų laidžių bėgių įgreitina iki maždaug 10 000 km per valandą greičio. Teoriškai toks šūvis galėtų pasiekti taikinius net iki 550 km atstumu.

    Karininkus ir inžinierius vilioja paprasta logika: jei sviedinys smogia milžinišku greičiu, jam nebūtina turėti didelio sprogstamojo užtaiso. Tai leistų naudoti paprastesnę amuniciją, o vieno šūvio kaina galėtų būti mažesnė nei modernių raketų, kurios šiandien dažnai naudojamos oro gynyboje. Vis dėlto praktikoje railgun plėtra ilgą laiką strigo dėl energijos poreikio, bėgių dėvėjimosi, kaitimo ir sudėtingos pakartotinių šūvių kontrolės.

    Pastaruoju metu reikšmingą žingsnį į priekį žengė Prancūzijos ir Vokietijos Saint-Louis tyrimų institutas ISL. Institutas pranešė atlikęs pirmąjį išorinį laisvo skrydžio bandymą poligone netoli Baldersheim, kai sviedinys buvo paleistas ne vien uždarose laboratorinėse sąlygose. Nors pats šūvis trunka milisekundes, toks bandymas reiškia perėjimą prie realistiškesnių scenarijų ir tikrinimą, kaip sistema elgiasi už kontroliuojamos aplinkos.

    ISL pabrėžia, kad visą įrenginį suprojektavo ir pagamino instituto komanda, o bandymas tapo svarbiausiu programos Railgun Free Flight Facility etapu. Ši infrastruktūra skirta palaipsniui didinti šūvių energiją, stebėti sviedinio elgesį skrydžio metu, ilginti atstumą ir testuoti, kaip ateityje galėtų atrodyti integracija į didesnę ginkluotės sistemą. Kol kas tai nėra paruoštas produktas laivams ar sausumos pajėgoms, tačiau toks rezultatas rodo, kad technologija po truputį palieka vien eksperimentų stadiją.

    Didžiausia railgun problema išlieka ne vienkartinis įspūdingas šūvis, o patikimas, daugkartinis veikimas. Ginklui reikia ne tik trumpam sukaupti milžinišką energijos impulsą, bet ir tai kartoti greitai, stabiliai, neperdegindamas ir nesudėvėdamas bėgių po kelių paleidimų. Būtent šios kliūtys buvo viena priežasčių, kodėl JAV karinis jūrų laivynas 2021 metais sustabdė savo plačiai aptarinėtą programą.

    Tačiau lenktynės nesibaigė: Japonija neseniai viešai demonstravo bandymus savo laive JS Asuka, o Kinija taip pat plėtoja elektromagnetinių paleidimo sistemų kryptį. Europai tokie sprendimai aktualūs ir dėl besikeičiančių grėsmių, kai oro gynybai tenka vienu metu reaguoti į masiškai naudojamus dronus, sparnuotąsias raketas, balistines raketas ir vis greitesnius hipergarsinius taikinius. Kiekvienas perėmimas kainuoja, o brangių raketų naudojimas prieš palyginti pigius taikinius ilgainiui tampa ekonomiškai sunkiai pakeliamas.

    Teoriškai elektromagnetinė patranka galėtų padėti šią problemą švelninti, nes leistų šaudyti kinetiniais efektoriais greitai ir pigiau nei raketomis. Vis dėlto vien ginklo nepakanka: prireiktų pažangių radarų, jutiklių ir realiu laiku trajektoriją skaičiuojančių valdymo sistemų, kad perėmimas būtų įmanomas. Be ankstyvo aptikimo net ir labai greitas sviedinys gali būti paleistas per vėlai.

    Kiti ISL programos etapai numato didinti energiją, plėsti bandymų nuotolį, kurti specialiai elektromagnetiniam paleidimui pritaikytą amuniciją ir tęsti sistemos integracijos darbus. Kada railgun galėtų tapti praktine Europos ginkluote, kol kas aiškiai neįvardijama, tačiau viešuose vertinimuose dažniausiai minimas laikotarpis apie 2035 metus. Tai rodo, kad technologija artėja prie brandos, bet iki realios masinės eksploatacijos dar laukia sudėtingas inžinerinis kelias.

  • „Oreshnik“ raketa vėl smogė Ukrainai: kuo ji ypatinga ir kodėl kelia nerimą visai Europai?

    „Oreshnik“ raketa vėl smogė Ukrainai: kuo ji ypatinga ir kodėl kelia nerimą visai Europai?

    Rusijos „Oreshnik“ raketa vėl atsidūrė dėmesio centre po to, kai Maskva patvirtino per naktį ja pasinaudojusi smūgiuose prieš Ukrainą. Dėl to aštrios kritikos sulaukta ir iš Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, ir iš Europos Sąjungos pareigūnų.

    „Oreshnik“ pristatoma kaip branduolinį užtaisą galinti nešti vidutinio nuotolio balistinė raketa. Rusija teigia, kad ji gali skrieti hipergarsiniu greičiu ir prasprūsti pro šiuolaikines oro gynybos sistemas.

    Koks „Oreshnik“ nuotolis?

    Pagal Rusijos pateikiamą klasifikaciją „Oreshnik“ priskiriama vidutinio nuotolio balistinėms raketoms, kurių veikimo atstumas siekia maždaug nuo 3 000 iki 5 500 kilometrų. Tokia zona apima didelę Europos dalį, todėl ši sistema vertinama ne vien kaip karo Ukrainoje, bet ir platesnio atgrasymo instrumentas.

    Vakarų analitikai tokio tipo ginkluotę vertina kaip dalį Rusijos pastangų didinti spaudimą ir neapibrėžtumą, ypač kalbant apie galimą smūgį toliau nuo fronto. Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka anksčiau taip pat yra teigęs, kad ši raketa dislokuota Baltarusijoje.

    Ar ji gali nešti branduolinį užtaisą?

    Rusijos pareigūnai tvirtina, kad „Oreshnik“ yra branduolinį užtaisą nešti galinti sistema, nors pirmą kartą plačiau nuskambėjęs jos panaudojimas Ukrainoje, kaip skelbta, buvo su nebranduoliniais ar imitaciniais koviniais blokais. Kariškių ir gynybos ekspertų vertinimu, platforma teoriškai gali būti pritaikyta branduoliniam užtaisui, tačiau konkrečios komplektacijos viešai patikrinti neįmanoma.

    Vladimiras Putinas „Oreshnik“ yra vadinęs moderniu ginklu, galinčiu gabenti kelis kovinius užtaisus. Jis taip pat tvirtino, kad smūgio metu susidaro itin aukšta temperatūra ir būtų įveikiami sustiprinti taikiniai, nors po ankstesnio smūgio Dnipro mieste Ukrainos institucijos viešai akcentavo, kad matoma žala neatrodė masinė.

    Kodėl ją sunku perimti?

    Kremlius teigia, kad „Oreshnik“ greitis siekia apie Mach 10, tai yra maždaug dešimt kartų viršija garso greitį. Maskvos argumentas paprastas: kuo didesnis greitis ir kuo trumpesnis reakcijos laikas, tuo sudėtingiau oro gynybai aptikti, apskaičiuoti trajektoriją ir laiku paleisti perėmėjus.

    Tačiau dalis specialistų pabrėžia, kad balistinės raketos ir jų grįžtamieji blokai hipergarsinius greičius pasiekia gana dažnai, todėl vien greitis dar nereiškia absoliutaus neperimamumo. Vis dėlto net ir esant perėmimo galimybėms, didžiausias iššūkis paprastai lieka laikas, trajektorijos ypatybės bei galimas manevravimas galutinėje skrydžio fazėje.

    JAV Gynybos departamentas „Oreshnik“ yra apibūdinęs kaip eksperimentinę sistemą, siejamą su RS-26 „Rubezh“ programa. Putinas tvirtina, kad tai nėra vien senesnių sprendimų atnaujinimas ir kad sistema esą sukurta kaip naujas projektas po 2023 metais duoto nurodymo.

    Pirmą kartą apie „Oreshnik“ panaudojimą plačiau pranešta po smūgio į Dnipro miestą 2024 metais, o vėliau ši sistema tapo viena labiausiai stebimų Kremliaus ginkluotės programų. Naujausi smūgiai tik sustiprino klausimą, kiek realiai išaugęs Rusijos pajėgumas grasinti taikiniams už Ukrainos ribų.

  • Iš Kinijos nutekėjęs vaizdas atskleidė HQ-29: milžinas, galintis numušti ir palydovus

    Iš Kinijos nutekėjęs vaizdas atskleidė HQ-29: milžinas, galintis numušti ir palydovus

    Naujame socialiniuose tinkluose išplitusiame įraše matomas geležinkeliu gabenamas vienos baterijos naujausios Kinijos priešraketinės gynybos sistemos HQ-29 komplektas. Vaizdai paskatino diskusijas ne tik apie šio ginklo mastą, bet ir apie realias jo kovines galimybes.

    Įraše įžiūrimos mažiausiai aštuonios paleidimo įrenginių platformos, o kartu vežama ir daugiau perėmimo raketų konteinerių. Tiksli vieta neatskleidžiama, o tai atspindi ribotą viešai prieinamą informaciją apie programą ir jos dislokavimą.

    Dalis analitikų atkreipė dėmesį, kad filmuotame transporte matomų paleidėjų maskuotė ir ženklinimas skiriasi nuo to, kas buvo demonstruota viešose karinėse demonstracijose. Tai pakurstė spėliones, jog Kinija jau gali turėti daugiau nei vieną operacinę HQ-29 bateriją, nors neatmetama ir paprastesnė versija, kad technika po demonstravimo buvo perdažyta.

    Kas žinoma apie HQ-29

    HQ-29 viešai pristatytas tik 2025 metais, tačiau vertinimuose teigiama, kad į tarnybą jis galėjo būti priimtas anksčiau tais pačiais metais. Skirtingi šaltiniai sistemos ištakas sieja su ilgalaikėmis Kinijos pastangomis nuo 2000-ųjų kurti daugiasluoksnę priešraketinę gynybą, apimančią ir atmosferos ribas viršijančius perėmimus.

    Didžiausią dėmesį kelia skelbiami ar spėjami parametrai: užsienio vertinimuose minimi labai aukšti perėmimo aukščiai ir dideli nuotoliai, tačiau skaičiai smarkiai svyruoja. Atsargesnėse analizėse kalbama apie kelis veikimo scenarijus, priklausomai nuo taikinio tipo ir skrydžio fazės, todėl dalis anksti paskelbtų rodiklių gali būti labiau teoriniai nei patvirtinti praktikoje.

    Grėsmės: nuo balistikos iki orbitos

    Vertinimuose HQ-29 priskiriamas prie sistemų, kurios galėtų būti skirtos kovai su balistinėmis raketomis, įskaitant sudėtingesnius taikinius, taip pat su hipergarsinėmis kovinėmis galvutėmis. Plačiai aptariama ir galimybė atakuoti žemoje Žemės orbitoje esančius objektus, tačiau tokie teiginiai be oficialių patvirtinimų išlieka hipotetiniai.

    Jeigu bent dalis šių gebėjimų pasitvirtintų, HQ-29 reikštų reikšmingą Kinijos šuolį kosmoso ir priešraketinės gynybos sankirtoje. Ekspertai pabrėžia, kad tokio tipo ginklai keičia atgrasymo logiką: didėja spaudimas palydovinei žvalgybai ir ryšiams, o kartu auga rizika, jog konfliktai būtų perkeliami į kosmoso infrastruktūros pažeidžiamumo zoną.

    Kodėl nutekėję vaizdai svarbūs

    Tokie įrašai dažnai tampa netiesioginiu signalu apie gamybos apimtis ir dislokavimo tempą, ypač kai oficiali informacija skurdi. Net ir neatskleidžiant vietos, geležinkelio transportas leidžia spręsti apie logistiką, komplektacijos struktūrą bei tai, kad sistema jau juda tarp bazių arba į pratybų rajonus.

    Kartais nutekėjimai sąmoningai toleruojami kaip strateginės komunikacijos dalis, siekiant išsiųsti atgrasymo žinutę. Vis dėlto be papildomų patvirtinimų vaizdo įrašas pats savaime neįrodo konkrečių charakteristikų, todėl galutines išvadas apie HQ-29 pajėgumus bus galima daryti tik atsiradus daugiau patikimų duomenų.

  • JAV svarsto dislokuoti Dark Eagle: hipergarsiniai smūgiai Iranui būtų precedentas

    JAV svarsto dislokuoti Dark Eagle: hipergarsiniai smūgiai Iranui būtų precedentas

    JAV Centrinė vadavietė (CENTCOM) svarsto galimybę Artimuosiuose Rytuose dislokuoti ilgo nuotolio hipergarsinę ginkluotę, kuri būtų skirta naikinti į Irano gilumą perkeltas balistinių raketų paleidimo sistemas. Apie tokius planus pranešė „Bloomberg“, remdamasi su situacija susipažinusiu, viešai neįvardytu šaltiniu.

    Pasak šaltinio, CENTCOM siekis susijęs su tuo, kad dalis Irano pajėgumų esą tapo sunkiau pasiekiami įprastoms JAV precizinėms priemonėms, naudojamoms iš sausumos platformų. Hipergarsinės sistemos šiuo atveju būtų matomos kaip būdas greitai smogti tolimiems ir gerai saugomiems taikiniams.

    Jeigu politinis sprendimas būtų priimtas ir ginkluotė realiai panaudota, tai galėtų tapti pirmuoju atveju, kai JAV kovinėse operacijose pasitelktų hipergarsinius ginklus. Tokia eskalacija turėtų ne tik karinę, bet ir didelę politinę bei atgrasymo reikšmę regione.

    Kas yra „Dark Eagle“?

    „Dark Eagle“ yra JAV kariuomenės ilgo nuotolio hipergarsinės ginkluotės programa, dar vadinama LRHW (Long-Range Hypersonic Weapon). Šios sistemos tikslas – suteikti galimybę atlikti itin greitus precizinius smūgius prieš aukštos vertės, stipriai ginamus taikinius dideliu atstumu.

    Hipergarsine vadinama ginkluotė, kurios skrydis viršija 5 kartus didesnį už garso greitį ir kuri pasižymi manevringumu. Dėl to tokios priemonės teoriškai gali būti sunkiau aptinkamos ir perimamos, o sprendimų priėmimo laikas gynybai sutrumpėja iki minučių.

    Remiantis viešai skelbiamais JAV institucijų aprašymais, LRHW naudoja raketinį greitintuvą ir hipergarsinį sklandantį kovinį bloką, žinomą kaip Common Hypersonic Glide Body. Nurodoma, kad sistema gali pasiekti taikinius maždaug iki 2 776 kilometrų atstumu per maždaug pusvalandį, priklausomai nuo trajektorijos ir profilio.

    Kodėl tai laikoma rizika?

    Ši programa vis dar laikoma ankstyvos brandos: „Dark Eagle“ iki šiol vertinama kaip prototipinė ir riboto kiekio sistema. Skelbiama, kad JAV kariuomenė šiuo metu turi tik vieną bateriją, dislokuotą Joint Base Lewis-McChord bazėje JAV šiaurės vakaruose.

    Ribotas kiekis reiškia, kad bet koks panaudojimas kovinėmis sąlygomis būtų brangus ir strategiškai jautrus, nes praradus ginklo komponentus galėtų kilti technologinės informacijos nutekėjimo rizika. Kartu tai būtų ir realus naujos kartos ginkluotės bandymas, kurio rezultatai galėtų turėti įtakos tolimesniam programos finansavimui bei diegimo tempui.

    JAV Kongreso tyrimų tarnybos medžiagoje ir biudžeto dokumentuose nurodoma, kad 2025 fiskaliniams metams JAV kariuomenė planavo įsigyti 8 bandomąsias raketas, kurių vieneto kaina siekė apie 38 mln. eurų. Tai rodo, kad net ir taikos metu atsargos formuojamos lėtai, o kiekvienas panaudojimas reikštų labai apčiuopiamą kainą.

    Ką tai reikštų regionui?

    Hipergarsinių ginklų dislokavimas Artimuosiuose Rytuose būtų signalas ne tik Iranui, bet ir visiems regiono veikėjams, kad JAV didina tolimojo nuotolio smogiamąsias galimybes. Tuo pačiu toks žingsnis galėtų paskatinti atsakomąsias priemones, įskaitant oro gynybos stiprinimą, maskavimo ir mobilumo taktiką bei papildomą atgrasymo retoriką.

    Šiuo metu viešai nėra patvirtinta, kad sprendimas dėl „Dark Eagle“ dislokavimo jau priimtas. Vis dėlto pats svarstymas parodo, kad JAV karinė planavimo logika vis dažniau remiasi greičio, nuotolio ir sunkiau perimamų priemonių deriniu, kuris pastaraisiais metais tapo viena ryškiausių šiuolaikinės ginkluotės tendencijų.