NASA zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ kamera HiRISE 2022 metų gruodžio 12 dieną užfiksavo Marso pietinėse aukštumose esantį kalvelės fragmentą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena lokio snukutį. Dvi tamsios duobės atrodo lyg akys, o šviesesnė V formos struktūra tarp jų – tarsi nosis.
Nors vaizdas akimirksniu tapo interneto sensacija, planetologai pabrėžia, kad tai nėra nei gyvybės, nei dirbtinių statinių pėdsakas. Tokios formos Marse dažnai susidaro dėl įprastų geologinių procesų ir specifinio apšvietimo.
„Tai kalva su V formos įgriuvos struktūra, dviem krateriais ir beveik apskritu lūžių raštu“, – aiškino Arizonos universiteto mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovaujantis HiRISE komandai.
Specialistų vertinimu, apskritas lūžių žiedas galėjo likti po to, kai purios nuogulos nusėdo ant seniai užpildyto smūginio kraterio. Tuo metu V formos darinys gali būti susijęs su senoviniu vulkaniniu arba purvo išsiveržimo kanalu, kurio ištekėjimo pėdsakai suformavo į vėduoklę panašų kontūrą.
Žmogaus smegenys linkusios atpažinti veidus ir gyvūnų bruožus net ten, kur jų nėra – šis reiškinys vadinamas pareidolija. Tai ta pati psichologinė priežastis, dėl kurios automobilių žibintai kartais atrodo kaip akys, o uolų šešėliai primena figūras.
Marso istorijoje tai ne pirmas kartas, kai žemos raiškos ar kontrastingo apšvietimo nuotraukos sukelia audringas interpretacijas. Dar 1976 metais „Viking 1“ misijos kadre užfiksuota Cydonia srities kalva dėl šešėlių atrodė kaip žmogaus veidas, tačiau vėlesnės, gerokai detalesnės nuotraukos parodė, kad tai įprastas reljefo darinys.
Panašūs atvejai fiksuojami ir pastaraisiais metais, kai Europos kosmoso agentūros „Trace Gas Orbiter“ tyrėjai, analizuodami Marso paviršiaus nuosėdas, aptiko druskų sankaupas, kurios priminė šypsenėlę. Moksliniu požiūriu svarbiausia ten buvo ne forma, o pats chloridų druskų sluoksnis, siejamas su senovėje išgaravusiais sekliais vandens telkiniais.
Tokie druskų telkiniai laikomi reikšmingais, nes sūrus vanduo gali išlikti skystas esant žemesnėms temperatūroms nei gėlas, o tai didina tikimybę, kad tam tikrais Marso istorijos laikotarpiais galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikančios skystos terpės. Dėl to panašios vietos išlieka potencialiais taikiniais misijoms, kurios ateityje ieškos cheminių ar mineraloginių biosignatūrų.
HiRISE kamera, nuo 2006 metų fiksuojanti Marso paviršių, yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių vertinti kraterių, nuošliaužų, kopų ir kitų procesų dinamiką. Kartais jos kadrai sužadina vaizduotę, tačiau mokslininkai primena: net ir įspūdingiausios „figūros“ dažniausiai tėra geologijos, erozijos ir šviesos žaismo rezultatas.