Žiemos sodas nebūtinai turi būti pilkas ir tuščias – yra augalų, kurie žydi net spaudžiant šalčiui ar gulint sniegui. Tinkamai parinkti krūmai ir gėlės gali atgaivinti kiemą spalvomis tada, kai dauguma augalų ilsisi.
Tarp ryškiausių žiemos akcentų minimi eleborai (dar vadinami „Kalėdų rožėmis“), tarpinis hamamelis, žieminis jazminas, šilauoginė kalina ir viržiai, kurie pražysta ne pavasarį, o šalčiausiais mėnesiais.
Dalis šių augalų prisitaikę prie permainingos žiemos: jų žiedai gali „susitraukti“ per didžiausią šaltį ir vėl išsiskleisti, kai temperatūra pakyla. Kai kurie džiugina ne tik spalva, bet ir kvapu – tai ypač juntama atodrėkio dienomis.
Tokie augalai praverčia ir praktiškai: jie puošia sodybos vaizdą, o kai kurių rūšių uogos tampa maistu žiemojantiems paukščiams. Štai aštuonetas augalų, kurie gali įkvėpti gyvybės žiemos kompozicijoms.
Hamamelis: žiedlapiai, kurie ištveria šaltį
Tarpinis hamamelis dažniausiai pražysta nuo sausio iki kovo. Jo siūliški žiedlapiai gali būti geltoni, vario ar rausvi, o stipresnio šalčio metu jie susisuka ir vėliau vėl išsitiesina.
Ne viena veislė skleidžia ir švelnų, malonų aromatą, todėl šis krūmas neretai pasirenkamas arčiau takų ar įėjimo – ten, kur žiemą dažniau praeinama.
Eleborai ir žieminis jazminas: žiedai dar iki pavasario
Eleboras (baltasis eleboras) kartais pražysta jau gruodį ir gali žydėti iki pat priešpavasario. Jo dideli, taurės formos žiedai būna baltų, rausvų ar tamsiai bordo atspalvių, o augalas gerai jaučiasi pusiau pavėsyje.
Žieminis jazminas žiemą, ypač atodrėkio metu, pasipuošia daugybe smulkių ryškiai geltonų žiedų. Jis žydi dar prieš pasirodant lapams, todėl iš tolo gali priminti „žieminę forzitiją“.
Tokį augalą patogu sodinti prie pergolių, tvorų ar sienelių – jos gali suteikti bent minimalų užuovėją nuo šalto vėjo.
Kvapai, spalvoti ūgliai ir uogos: žiemos dekoras be pastangų
Šilauoginė kalina pradeda skleistis dar vėlyvą rudenį ir, su pertraukomis, gali žydėti per visą žiemą. Ant plikų šakų pasirodantys smulkūs rausvi žiedai vertinami ir dėl intensyvesnio, salstelėjusio kvapo.
Viržiai (viržis) nors ir panašūs į rudeninius viržius, žydi žiemos viduryje ir neretai išsilaiko iki balandžio. Jie suformuoja tankius kilimus rožinių, violetinių ar baltų atspalvių, tinka pakraščiams, viržynams ar vazonams.
Yra ir augalų, kurie žiemą išsiskiria ne žiedais, o stiebų spalva: baltosios sedulos ryškiai raudoni ūgliai ypač matomi nukritus lapams. Intensyviausiai nusidažo jaunos šakelės, todėl toks krūmas dažnai stipriau genimas anksti pavasarį.
Dar vienas ryškus akcentas – holis (lapus metantis), kuris žiemą atidengia šakas su rubino spalvos uogomis. Jos ilgai laikosi ant krūmo ir kartu gali tapti lesalu žiemojantiems paukščiams.
Iš pačių ankstyviausių svogūninių augalų išskiriamas žieminis eranthis (žiemos žiburėlis): pirmieji geltoni žiedai kartais pasirodo jau sausio pabaigoje, prasimušdami pro sušalusią žemę ar sniegą.