CP v2

Tag: Holokaustas

  • Užmirštas Holokausto dienoraštis: Reni Spiegel istorija, kuri po dešimtmečių prabilo iš skrynios

    Mergina iš Uhrynkoviec

    Reni Spiegel gimė 1924 metų birželio 18 dieną Uhrynkoviecuose – nedideliame miestelyje, kuris šiandien yra Ukrainos teritorijoje. Tėvas Bernardas prižiūrėjo dvarą, o motina Róža rūpinosi namais ir dviem dukromis.

    Reni turėjo jaunesnę seserį Arianą, kuri dar iki karo spėjo išgarsėti kaip vaikų aktorė. Būtent Arianos karjera pamažu tapo šeimos kasdienybės ašimi ir vėliau prisidėjo prie skaudaus šeimos išsiskyrimo.

    Motina vyko su Ariana ten, kur laukė filmavimai ir pasirodymai, o Reni buvo išsiųsta į Przemyślį pas senelius. Ten ji 1939 metais pradėjo mokytis mergaičių gimnazijoje, o ilgesys motinai tapo nuolat pasikartojančiu jos užrašų motyvu.

    Kasdienybė, kurią užgožė teroras

    1939 metų sausio 31 dieną penkiolikmetė Reni atvertė dienoraštį, kurį rašė beveik trejus metus – iki pat paskutinių gyvenimo savaičių. Iš pradžių tai buvo jaunos merginos bandymas susidėlioti mintis, fiksuoti nuotaikas ir svajones.

    Dienoraštyje greta mokyklos, gamtos stebėjimų, poezijos ir pirmosios meilės ėmė rastis vis tamsesni karo ženklai. Przemyšlis išgyveno okupacijų kaitą, o žydų bendruomenės gyvenimo erdvė mieste vis sparčiau siaurėjo.

    Reni įrašai liudija, kaip kasdienybę metodiškai pradėjo valdyti kontrolė ir baimė: patikros, suvaržymai, priverstiniai perkėlimai, areštai ir dingstantys kaimynai. Toks asmeninis pasakojimas svarbus tuo, kad leidžia pamatyti istoriją ne per statistiką, o per vieno žmogaus patirtį.

    Tuo metu Reni suartėjo su Zygmuntu Schwarzeriu, žydų gydytojo sūnumi. Jis tapo jos mylimuoju, o vėliau – ir žmogumi, kuris paskutiniais sakiniais užbaigė dienoraštį, kai Reni jau nebegalėjo rašyti.

    Dienoraštis, išsaugotas banko skrynioje

    1942 metų liepos mėnesį vokiečiai Przemyšlyje įkūrė getą, o pavojus tapo akivaizdus ir nebeišvengiamas. Zygmuntas nusprendė nelaukti: jis išvedė Reni ir savo tėvus iš geto ir paslėpė visus tris palėpėje.

    Trumpą laiką slėptuvė atrodė saugi, tačiau kažkas išdavė jų buvimo vietą. 1942 metų liepos 30 dieną, praėjus vos kelioms savaitėms po aštuonioliktojo gimtadienio, Reni buvo nušauta kartu su Zygmunto tėvais.

    Po tragedijos būtent Zygmuntas dienoraštyje įrašė trumpą žinią apie trijų žmonių mirtį – šie sakiniai tapo paskutiniu dienoraščio puslapiu. Pats Zygmuntas karą išgyveno, taip pat išgyveno Reni motina ir sesuo, vėliau jos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

    Dienoraštis neprapuolė todėl, kad Zygmuntas jį išsaugojo ir perduodamas šeimai laikė saugiai. Ilgus dešimtmečius sąsiuvinis buvo laikomas banko skrynioje Niujorke, o platesnę auditoriją pasiekė tik šiame amžiuje, kai užrašai buvo publikuoti ir sulaukė didelio susidomėjimo.

    Istorikams ir skaitytojams tokie dokumentai vertingi dėl autentiškumo: jie atskleidžia, kaip greitai įprastas paauglės pasaulis gali virsti išgyvenimo kova. Reni Spiegel užrašai šiandien skaitomi kaip vienas ryškiausių asmeninių liudijimų apie Holokausto laikotarpio kasdienybę Rytų Europoje.

  • Paryžiaus žydų suėmimai 1941 metais: po 80 metų rastos 98 nuotraukos pagaliau grąžina veidus

    Paryžiaus žydų suėmimai 1941 metais: po 80 metų rastos 98 nuotraukos pagaliau grąžina veidus

    1941 metų gegužę Paryžiuje tūkstančiai žydų vyrų gavo iš pažiūros nekaltą žalią lapelį su nurodymu atvykti į sporto salę esą patikrinti leidimų gyventi. Tačiau tai tapo pirmąja didesne žydų suėmimų banga okupuotoje Prancūzijoje, kurią inicijavo nacistinė valdžia, o vykdė Prancūzijos policija.

    Tą dieną buvo sulaikyta apie 3 800 žydų vyrų, daugiausia kilusių iš Lenkijos ir Čekoslovakijos. Jie buvo išvežti į Pithiviers ir Beaune-la-Rolande stovyklas, o daliai pavyko pasprukti dar prieš areštus ar jų metu.

    Istorikų vertinimu, apie 700 vyrų sugebėjo išvengti suėmimo. Likusieji, maždaug 3 100, vėliau buvo deportuoti į Aušvicą-Birkenau, kur dauguma buvo nužudyti.

    98 nuotraukos, dingusios dešimtmečiams

    Praėjus daugiau nei 80 metų, šių įvykių liudijimai įgavo naują, ypač asmenišką formą: buvo surastos 98 fotografijos, fiksavusios suimtus vyrus, taip pat suėmimų vykdytojus ir talkininkus. Nuotraukose matyti ne anoniminė minia, o atskiri žmonės su skrybėlėmis, kostiumais, kartais su lagaminais, skirtingomis emocijomis ir žvilgsniais.

    Šias fotografijas padarė Berlyno fotografas Harry Croner, 1940 metais pašauktas į Vermachtą. Jį dokumentuoti suėmimus esą pavedė Paryžiuje veikusio gestapo struktūrų pareigūnas, o patys kadrai vėliau dingo ir ilgą laiką nebuvo prieinami nei artimiesiems, nei tyrėjams.

    Kolekcija iš naujo aptikta 2020 metais, ją įsigijo ir tyrė Paryžiuje veikiantis Mémorial de la Shoah. Parengti aprašai ir istoriniai komentarai nuotraukas įstatė į platesnį kontekstą, o visuomenei jos pirmąkart plačiau parodytos 2026 metų pavasarį.

    Išgyvenusiosios istorija ir atminties kaina

    Parodoje svarbią vietą užima ir asmeniniai liudijimai. 91 metų Holokaustą išgyvenusi Liliane Ryszfeld į parodos atidarymą atvyko iš Paryžiaus į Berlyną, nes būtent šie suėmimai tapo jos šeimos tragedijos pradžia.

    Ji pasakoja, kad tuo metu buvo šešerių ir lydėjo motiną į policijos nuovadą Vincennes, kur jos tėvas Mosjez Stoczyk buvo pakviestas pagal gautą lapelį. Jis nebegrįžo namo: buvo internuotas, deportuotas į Aušvicą-Birkenau ir ten nužudytas.

    „Tas žalias lapelis visam laikui pakeitė mano gyvenimą: tėvas buvo pakviestas ir daugiau nebegrįžo. Surastos nuotraukos man yra sukrečiantis įvykis, nes jos grąžina veidus“, – sakė Liliane Ryszfeld.

    Pasak jos, atmintis kartais grįžta fragmentais net po dešimtmečių, o nuotraukos tampa įrodymu, kurio nebeįmanoma paneigti ar nuvertinti. Susitikimuose su moksleiviais ji pabrėžė, kad jaunų žmonių dėmesys istorijai suteikia vilties, jog panašūs procesai nepasikartos.

    Kodėl paroda aktuali šiandien?

    Parodos atidaryme kalbėta ir apie dabarties rizikas, kai Europoje vėl daugėja antisemitizmo apraiškų, o istorinės atminties iškraipymas tampa politinių kovų įrankiu. Pranešėjai akcentavo, kad archyvai, liudijimai ir nepriklausomi tyrimai yra pagrindas, be kurio visuomenė lengvai pasiduoda dezinformacijai.

    Parodą organizuoja Conference on Jewish Material Claims Against Germany, dažniau vadinama Claims Conference. Ši organizacija nuo 1951 metų derasi dėl kompensacijų Holokaustą išgyvenusiems žmonėms, remia socialinės pagalbos programas ir prisideda prie atminties išsaugojimo projektų.

    Vien 2024 metais Claims Conference išmokėjo daugiau kaip 500 milijonų eurų kompensacijų daugiau nei 200 000 išgyvenusiųjų skirtingose šalyse. Be to, organizacija skyrė apie 800 milijonų eurų socialinės pagalbos programoms, kurios finansuoja slaugą namuose, maistą ir vaistus.

    Berlyne paroda pristatoma kaip europinio bendradarbiavimo projektas, kuriame dalyvauja ir Prancūzijos ambasada Vokietijoje, ir Mémorial de la Shoah, ir kitos institucijos, dirbančios su restitucijos bei atminties temomis. Organizatoriai ragina žmones perduoti šeimų archyvus tyrėjams, nes net vienas dokumentas ar nuotrauka gali atkurti pamirštą istorijos dalį.

    Paroda Berlyne veiks iki 2026 metų liepos 9 dienos. Jos rengėjai tikisi, kad atrastos 98 nuotraukos paskatins ir kitas šeimas ieškoti dokumentų, kurie padėtų tiksliau atkurti okupacijos metų įvykius ir jų aukų istorijas.

  • Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Paryžiaus Les Invalides po 350 metų misijos renovuojamas: kas slepiasi už Napoleono kapo?

    Ikoniškas kupolas ir mažiau matoma misija

    Paryžiaus Les Invalides kasmet pritraukia daugiau nei 1 000 000 lankytojų, tačiau už blizgančio kupolo ir Napoleono kapo slypi ne muziejus, o veikianti globos ir gydymo institucija. Čia jau daugiau kaip tris šimtmečius priimami karo sužeistieji ir kitos smurto bei konfliktų aukos.

    Ši vieta siejama su Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV iniciatyva XVII amžiuje, kai valstybė ėmėsi sistemingai rūpintis sužeistais ir senstančiais kariais. Šiandien tai laikoma vienu ankstyviausių valstybės socialinės atsakomybės pavyzdžių Europoje.

    Renovacija už 100 mln. eurų

    Senstantys Les Invalides pastatai dabar iš esmės atnaujinami, o darbų vertė vertinama apie 100 mln. eurų. Finansavimas skiriamas iš valstybės lėšų, nes institucija išlaiko ne tik reprezentacinę, bet ir praktinę funkciją.

    Renovacija svarbi ir dėl kasdienės veiklos: pastate teikiama ilgalaikė, individualizuota priežiūra žmonėms, kuriems reikia sudėtingos medicininės ir socialinės pagalbos. Tokią infrastruktūrą modernizuoti sudėtinga, nes kartu būtina užtikrinti nuolatinį gyventojų gydymą.

    Kas šiandien gyvena Les Invalides?

    Šiuo metu institucijos teritorijoje gyvena 64 žmonės, tarp jų yra Holokaustą išgyvenusių asmenų ir civilių, nukentėjusių nuo konfliktų ar išpuolių. Tokia sudėtis rodo, kad Les Invalides misija per laiką išsiplėtė, bet iš esmės išliko ta pati: suteikti saugius namus ir slaugą tiems, kurių gyvenimą pakeitė karas ar smurtas.

    Viena žinomiausių gyventojų yra 101 metų Aušvico ir Birkenau stovyklas išgyvenusi Ginette Kolinka. Kitas pasakojimas atskleidžia, kaip 98 metų Esther Senot, į Mauthauseną deportuota dar paauglė, Les Invalides pasirinko ir dėl asmeninės šeimos istorijos bei ryšio su kariuomenėje tarnavusiu broliu.

    „Les Invalides yra unikali vieta dėl dviejų priežasčių: ji turėjo būti didinga kaip valstybės simbolis ir kartu sukurta tiems, kurie nusipelnė viso gyvenimo globos“, – sakė institucijos gubernatorius generolas Christophe de Saint Chamas.

    Nauji karų sužeidimų „parašai“

    Les Invalides veikia ir kaip specializuota gydymo įstaiga, turinti patirties protezavimo, reabilitacijos bei sunkių negalių gydymo srityse. Čia taip pat buvo gydomi kai kurie Paryžiaus „Bataclan“ išpuolių nukentėjusieji, o tai pabrėžia institucijos vaidmenį ne vien kariams.

    Institucijos vadovai pabrėžia, kad kiekvienas karas atneša vis kitokį medicininį iššūkį. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu dominavo sunkios veido ir kūno traumos, vėliau, medicinai pažengus, išgyventi ėmė vis daugiau žmonių su stuburo pažeidimais, o pastarųjų dešimtmečių konfliktuose išryškėjo daugybinės amputacijos.

    „Šiandien ryškiausias konfliktų paliekamas pėdsakas yra psichologinė trauma“, – sakė Nacionalinės Les Invalides institucijos direktorius generolas Sylvain Ausset.

    Kartu su medicininėmis inovacijomis auga ir visuomenės lūkestis, kad pagalba bus visapusiška: nuo fizinės reabilitacijos iki ilgalaikio psichologinio palaikymo bei socialinės integracijos. Les Invalides modelis čia tampa simbolinis, nes rodo valstybės įsipareigojimą ne tik pagerbti, bet ir realiai pasirūpinti nukentėjusiais.

    Institucijos vadovybė akcentuoja, kad ši tradicija svarbi ir šiandienos kariams, vykstantiems į tarnybą: žinojimas, kad valstybė užtikrins ilgalaikę priežiūrą, laikomas moralinės sutarties dalimi. Dėl to Les Invalides Paryžiuje tebėra ne vien istorinis objektas, o gyva sistema, pritaikoma naujoms karo realijoms.

  • Krekenavoje atidengta memorialinė lentelė: įamžintas Holokauste nužudytų litvakų atminimas

    Krekenavoje prie buvusio sinagogos pastato atidengta memorialinė lentelė, skirta 1941 metais per Holokaustą nužudytos miestelio žydų bendruomenės atminimui. Ceremonijoje dalyvavo Panevėžio rajono savivaldybės meras Antanas Pocius, vietos bendruomenės nariai ir iš užsienio atvykę svečiai.

    Ant pastato pritvirtintoje lentelėje įrašas pateiktas lietuvių, hebrajų ir anglų kalbomis. Toks sprendimas pasirinktas siekiant, kad žinia būtų aiški tiek vietos gyventojams, tiek iš Lietuvos kilusių litvakų palikuonims, gyvenantiems skirtingose šalyse.

    Atminimo ženklą inicijavo ir parėmė iš Johanesburgo atvykęs litvakas Bernardas Seeffas. Pasak savivaldybės, šis sugrįžimas į protėvių miestelį tapo asmenine duokle šeimos istorijai ir pastanga įamžinti Krekenavos žydų bendruomenę, kuri iki Antrojo pasaulinio karo buvo svarbi vietos gyvenimo dalis.

    „Šiandien atidengta lentelė liudija, kad gyvenimas net ir toliausiai išblaškytus kraštiečius parveda namo. Tegul šis atminimas mums visiems primena: jokia tragedija nepajėgi ištrinti bendrystės dvasios, kuri čia gyvavo šimtmečius“, – sakė rajono meras Antanas Pocius.

    B. Seeffo šeimos ryšys su Krekenava siekia tėvo Morriso ir dėdės Sydney vaikystę, praleistą šiame miestelyje. Nors šeima į Pietų Afriką emigravo 1929 metais, pasakojimai apie gimtinę, Nevėžio vingius ir vaikystės patirtis, anot svečio, liko šeimos atmintyje kaip stipri tapatybės dalis.

    Svečias taip pat priminė, kad Holokausto tragedija palietė ir jo artimuosius: viena tėvo sesuo su dviem vaikais, negavusi galimybės išvykti, žuvo okupacijos metais. Tokie asmeniniai liudijimai, pasak renginio dalyvių, suteikia atminimo iniciatyvoms papildomos prasmės ir padeda vietos istoriją matyti ne tik per datas, bet ir per konkrečių šeimų likimus.

    Vizito metu pažymėta ir kita šeimos istorijos detalė: B. Seeffo mama, kilusi iš Panevėžio, sulaukė 102 metų ir, pasak artimųjų, iki šiol brangina ryšį su Lietuva. Taip pat pabrėžta, kad ir svečio žmona yra litvakė, kurios šeimos šaknys siekia Kėdainius.

    Panevėžio rajone ir kituose Lietuvos miestuose pastaraisiais metais daugėja iniciatyvų, skirtų žydų paveldui ir Holokausto aukų atminimui: ženklinami buvę sinagogų pastatai, tvarkomos senosios kapinės, rengiami edukaciniai renginiai. Tokie atminimo ženklai padeda tiksliau įvardyti vietos bendruomenių netektis ir stiprina istorinę atsakomybę, kuri svarbi tiek vietos gyventojams, tiek litvakų diasporai.