Naujas tyrimas rodo, kad ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės tropiniuose lietaus miškuose galėjo gyventi jau prieš maždaug 150 000 metų. Tai daugiau nei du kartus anksčiau, nei ilgą laiką manyta, todėl mokslininkai ragina iš naujo vertinti, kokiose aplinkose formavosi Homo sapiens.
Įrodymai gauti Dramblio Kaulo Krante, Bété I vietovėje, kur giliai po nuogulomis aptikti akmeniniai įrankiai. Nors apie šią vietą mokslininkai žinojo dar nuo 1980-ųjų, tik šiuolaikinės technologijos leido tiksliai nustatyti radinių amžių ir tuo metu buvusias gamtines sąlygas.
Kaip nustatytas radinių amžius
Tyrėjai taikė kelis nepriklausomus datavimo metodus, tarp jų optiškai stimuliuojamos liuminescencijos ir elektronų sukinio rezonanso metodikas. Skirtingi metodai sutapo ir parodė, kad žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje siekia apie 150 000 metų.
Kad suprastų, kokioje aplinkoje gyventa, mokslininkai analizavo augalų žiedadulkes, cheminius pėdsakus bei mikroskopines augalijos struktūras nuogulose. Rezultatai rodo ne savanos ir pavienių medžių mozaiką, o tankų, drėgną tropinį mišką.
Kodėl tai keičia evoliucijos pasakojimą
Iki šiol seniausi patikimi įrodymai apie žmonių buvimą Afrikos lietaus miškuose dažnai buvo siejami su maždaug 18 000 metų laikotarpiu, o Pietryčių Azijoje – su maždaug 70 000 metų. Nauji duomenys dramatiškai praplečia laiko skalę ir rodo, kad prisitaikymas prie sudėtingų ekosistemų galėjo atsirasti gerokai anksčiau.
Tyrimas taip pat stiprina vadinamąjį daugiacentrišką Afrikos scenarijų, pagal kurį Homo sapiens istorija nėra vienos vietos ir vieno klimato pasakojimas. Vis daugiau duomenų leidžia manyti, kad skirtingos populiacijos Afrikoje vystėsi įvairiose aplinkose – nuo pakrančių iki sausringų regionų ir miškų – ir vėliau ilgą laiką tarpusavyje maišėsi.
Ankstyvas prisitaikymas – didelis pranašumas
Mokslininkai pabrėžia, kad tropiniai lietaus miškai yra sudėtinga terpė išgyvenimui dėl didelės drėgmės, sezoninių išteklių svyravimų ir riboto matomumo medžioklei. Jei žmonės ten gyveno taip anksti, tai reiškia pažangesnes elgsenos strategijas: lankstesnę mitybą, geresnį judėjimo planavimą ir gebėjimą efektyviai naudoti vietinius išteklius.
„Šie duomenys rodo, kad mūsų rūšis labai anksti išmoko prisitaikyti prie itin skirtingų aplinkų, o tai galėjo būti vienas svarbiausių Homo sapiens pranašumų“, – sakė tyrime cituojama geoantropologė Eleanor Scerri.
Tyrėjai pabrėžia, kad atradimas nereiškia, jog visi ankstyvieji žmonės gyveno miškuose, tačiau jis aiškiai parodo, kad lietaus miškai nebuvo nepereinamas barjeras. Tai gali keisti ir migracijų bei technologinės raidos aiškinimus, ypač vertinant, kaip ankstyvosios bendruomenės prisitaikė prie klimato kaitos ir skirtingų Afrikos regionų.
