CP v2

Tag: Homo sapiens

  • Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mūsų DNR saugo daug senesnę ir painesnę žmonijos istoriją, nei ilgą laiką rodė vadovėliai. Tarptautinė mokslininkų grupė, išanalizavusi šiuolaikinius genomus nauju metodu, aptiko bent dviejų iki šiol neidentifikuotų archajiškų Homo linijų genetinius pėdsakus.

    Dar svarbiau tai, kad šiems signalams aptikti nereikėjo turėti kaulų ar pilnų išnykusių populiacijų genomų. Tyrėjai rėmėsi vien šiuolaikinių žmonių genetine informacija ir iš jos atkūrė, kurios genomo atkarpos galėjo būti paveldėtos iš nežinomų protėvių.

    TRACE metodas keičia paieškas

    Tyrime panaudotas metodas TRACE leidžia sekti archajišką įnašą per genealoginius ryšius, atkuriant genomo fragmentų kilmę. Vietoje tiesioginio palyginimo su iškastine DNR, modeliuojama, kaip per laiką galėjo išsišakoti ir susipinti skirtingų populiacijų genetinės linijos.

    Tokia prieiga ypač svarbi regionams ir laikotarpiams, kur fosilijų beveik nėra arba jų DNR neišliko. Dėl to įmanoma aptikti labai senus genetinius „šešėlius“, net jei patys jų nešiotojai mokslui dar nežinomi.

    Dvi paslaptingos linijos mūsų DNR

    Analizuojant daugiau nei 500 šiuolaikinių genomų, išryškėjo dvi atskiros archajiškos linijos. Pirmoji, mokslininkų vertinimu, sudaro apie 0,5–1 proc. visų šiandien gyvenančių žmonių genomo.

    Toks paplitimas rodo, kad kryžminimasis greičiausiai vyko dar prieš Homo sapiens didžiąją migraciją už Afrikos ribų. Dėl to šios linijos pėdsakų galima rasti praktiškai visų šiuolaikinių žmonių genetinėje mozaikoje.

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad ši nežinoma linija nuo bendro protėvio su neandertaliečiais ir denisoviečiais galėjo atsiskirti maždaug prieš 800 000 metų. Tarp galimų kandidatų minimas Homo heidelbergensis, tačiau tiesioginių įrodymų kol kas nėra.

    Antroji linija pasirodė dar mįslingesnė: jos ištakos gali siekti net apie 1,8 milijono metų. Tai reikštų, kad ji būtų gerokai senesnė už neandertaliečius ir denisoviečius, o teoriškai galėtų sietis su ankstyvaisiais Homo atstovais, pavyzdžiui, Homo erectus.

    Šios itin senos kilmės DNR pėdsakai ryškiausiai matomi denisoviečių genetikoje, o į šiuolaikinių žmonių genomą, kaip manoma, pateko per vėlesnius kryžminimosi epizodus. Didžiausias šių fragmentų signalas aptinkamas Okeanijos regiono gyventojų genomuose, nors jis sudaro tik nedidelę jų DNR dalį.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Rezultatai dar kartą sustiprina vis dažniau moksle akcentuojamą vaizdą: žmogaus evoliucija nebuvo tiesus medis su aiškiomis šakomis. Greičiau tai buvo tinklas, kuriame skirtingos populiacijos ne kartą susitikdavo, kryžmindavosi ir keisdavosi genetine medžiaga.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad dalis paveldėtų archajiškų genomo atkarpų galėjo turėti praktinę reikšmę prisitaikymui. Pirminės analizės leidžia įtarti sąsajas su imuninės sistemos veikla ar medžiagų apykaita, tačiau tikslus šių variantų poveikis dar bus tikslinamas tolesniuose tyrimuose.

    Tokie darbai padeda geriau suprasti, kaip senoviniai kontaktai tarp skirtingų žmonių grupių galėjo formuoti šiuolaikines biologines savybes ir populiacijų skirtumus. Kuo daugiau atrandama „nematomų“ protėvių, tuo aiškiau, kad mūsų genomas yra daugelio seniai išnykusių istorijų rinkinys.

  • Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrusi Qafzeh urvo dabartinio Izraelio teritorijoje radinius, nustatė vieną seniausių aiškių žmogaus patirto smurto požymių. Analizuotas jauno vyro skeletas, žymimas Qafzeh 25, datuojamas maždaug prieš 100 000 metų.

    Pagrindinis įrodymas – gilus, tiesus įpjovimas kairėje apatinio žandikaulio pusėje, perėjęs ir per dantį. Tyrėjai teigia, kad tokį pažeidimą greičiausiai paliko aštrus akmeninis įrankis, o trauma buvo patirta dar žmogui esant gyvam.

    Žaizda sugijo, vyras išgyveno

    Labiausiai tyrėjus nustebino tai, kad kaulas rodė gijimo požymių. Tai reiškia, kad nukentėjęs vyras po smūgio išgyveno ir dar kurį laiką gyveno, o pats sužalojimas, tikėtina, nesukėlė mirtinos infekcijos.

    Tokie duomenys svarbūs ne tik smurto rekonstrukcijai, bet ir ankstyvųjų žmonių socialinių ryšių supratimui. Jei žmogus po sunkios veido traumos galėjo išgyventi, tai gali reikšti, kad bendruomenė jį prižiūrėjo, aprūpino maistu ir padėjo atsigauti.

    Kodėl tai laikoma smurto įrodymu?

    Nors teoriškai sužalojimas galėjo įvykti nelaimingo atsitikimo metu, mokslininkai labiau linksta prie konflikto tarp žmonių versijos. Vienas argumentų – žaizdos vieta kairėje veido pusėje, kuri dažnai siejama su sužalojimais per artimą konfrontaciją, ypač jei smogiantis asmuo buvo dešiniarankis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aiškūs pjautiniai sužalojimai iš vidurinio paleolito laikotarpio archeologinėje medžiagoje yra itin reti. Dėl to Qafzeh 25 atvejis gali būti vienas seniausių patikimai dokumentuotų sužalojimų, padarytų aštriu įrankiu.

    Ką dar atskleidė kaulai?

    Atlikus išsamią analizę, pastebėti ir dantų sveikatos požymiai: kariesas bei emalio pažeidimai. Tyrėjai nurodo, kad panašios problemos aptiktos ir kituose Qafzeh urve palaidotuose žmonėse.

    Mokslininkai vis dar aiškinasi, kodėl šios vietovės gyventojai galėjo dažniau turėti dantų ėduonį nei kai kurios kitos pleistoceno laikotarpio populiacijos, įskaitant neandertaliečius. Tarp galimų paaiškinimų minimi mitybos ypatumai, genetika ir specifinės aplinkos sąlygos.

    Šis atradimas paremtas šiuolaikiniais metodais, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir mikroskopinę analizę. Tokios technologijos leidžia tiksliau atskirti gyvenimo metu patirtas traumas nuo vėliau atsiradusių pažeidimų, kurie galėjo susiformuoti palaidojimo ar kasinėjimų metu.

  • Mokslininkai išsiaiškino, kas pražudė Flores „hobitus“: lemiamas lūžis prieš 61 000 metų

    Mokslininkai išsiaiškino, kas pražudė Flores „hobitus“: lemiamas lūžis prieš 61 000 metų

    Kas buvo Homo floresiensis

    Indonezijos Flores saloje aptiktas Homo floresiensis nuo 2003 metais rastų palaikų tapo vienu mįslingiausių žmonių giminės atstovų. Šie nedidelio ūgio, maždaug 110 centimetrų siekę homininai gyveno izoliuotoje aplinkoje ir, kaip rodo radiniai, naudojo akmeninius įrankius.

    Didžiausi ginčai mokslo bendruomenėje ilgą laiką sukosi apie jų kilmę ir išnykimo priežastis. Naujas tyrimas siūlo aiškesnį scenarijų, siejantį šios populiacijos žlugimą su ilgalaikiais aplinkos pokyčiais saloje.

    Stalagmitas atskleidė kritinę sausrą

    Tyrėjai analizavo netoliese esančios Liang Luar olos stalagmą, kurio cheminė sudėtis fiksuoja senovės klimato signalus. Matuodami deguonies izotopus ir magnio bei kalcio santykį, jie rekonstravo kritulių kaitą Flores saloje per dešimtis tūkstančių metų.

    Duomenys rodo, kad maždaug prieš 61 000 metų prasidėjo ryškus kritulių sumažėjimas, peraugęs į ilgai trukusią sausrą. Pasak tyrimo autorių, būtent šis lūžis galėjo sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai tapo pražūtinga Homo floresiensis.

    Žlugo ekosistema ir maisto šaltiniai

    Klimato pokyčiai smogė visam salos ekosistemų tinklui, ypač gyvūnams, nuo kurių galėjo priklausyti žmonių giminės atstovų išlikimas. Tyrime pabrėžiama stegodonų, nedidelių, senovinių dramblių giminaičių, svarba kaip potencialaus maisto šaltinio.

    Jų fosilinių dantų cheminė analizė parodė ryšį tarp prastėjančių sąlygų ir stegodonų gausos mažėjimo. Mažėjant vandens ištekliams ir džiūstant upėms, gyvūnai galėjo migruoti, o tai būtų privertę sekti paskui ir jų medžiotojus.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad ilgalaikė sausra galėjo sugriauti vietinį ekosistemos stabilumą ir tapti pagrindiniu veiksniu, nulėmusiu šios populiacijos išnykimą“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Autoriai taip pat svarsto, kad pasitraukimas iš Liang Bua apylinkių galėjo padidinti kontakto su tuo metu regione plitusiais Homo sapiens tikimybę. Nors tiesioginių konflikto įrodymų nepateikiama, konkurencija dėl menkstančių maisto ir vandens išteklių galėjo dar labiau susilpninti mažą ir pažeidžiamą populiaciją.

    Tyrimas primena platesnę tendenciją paleoantropologijoje: vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip net santykinai nedideli, bet ilgai trunkantys klimato svyravimai izoliuotose salose gali lemti staigius biologinės įvairovės ir žmonių giminės istorijos lūžius.

  • Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Pietų Turkijos pakrantėje esantis Üçağızlı II urvas pateikė naujų įrodymų, kurie verčia peržiūrėti nusistovėjusį pasakojimą apie neandertaliečių ir Homo sapiens santykius. Ilgą laiką dominavo nuostata, kad šios grupės vystėsi atskirai, o mūsų rūšies plitimas reiškė staigų neandertaliečių kultūros išstūmimą. Naujas tyrimas rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą.

    Archeologų teigimu, urvas buvo naudojamas maždaug prieš 77 000–42 000 metų. Tai ypač svarbus laikotarpis Artimuosiuose Rytuose ir pietvakarių Azijoje, kai, kaip manoma, vyko kontaktai tarp neandertaliečių ir mūsų rūšies atstovų. Skirtingi nuosėdų sluoksniai leido atsekti, kaip keitėsi urvo lankytojai ir jų veiklos pėdsakai per tūkstančius metų.

    Didžiausia staigmena – nepaisant to, kuri žmonių grupė tuo metu naudojosi urvu, kasdienybės pėdsakai buvo stulbinamai panašūs. Abiejų grupių akmens įrankiai gaminti artimais metodais, naudotos tos pačios vietinės žaliavos, o medžioklės taikiniai sutapo. Tarp kaulų liekanų vyrauja elnių, laukinių ožkų ir kitų apylinkėse gyvenusių gyvūnų kaulai.

    Tyrėjai taip pat aptiko dekoratyvių kriauklių iš Viduržemio jūros pakrantės. Tokie radiniai dažnai siejami su simboliniu elgesiu ir galėjo būti naudojami kaip kūno puošmenos ar aprangos detalės. Ypač reikšminga, kad panašios kriauklės pasitaikė ir sluoksniuose, siejamuose su Homo sapiens, ir tuose, kurie priskiriami neandertaliečiams.

    Autorių vertinimu, vien tik prisitaikymas prie tos pačios aplinkos nepaaiškina visų sutapimų. Tyrime keliama prielaida apie kultūrinį tęstinumą, kuris galėjo formuotis per reguliarius kontaktus: stebint vieniems kitus, perimant praktikas ar net dalijantis žiniomis. Tai reikštų, kad žmonių istorija šiame regione galėjo būti ne staigaus pakeitimo, o palaipsnio persidengimo ir sąveikos istorija.

    Šios išvados svarbios ir platesniame kontekste, nes vis daugiau tyrimų pastaraisiais metais pabrėžia, kad skirtingos žmonių grupės Eurazijoje ne tik konkuravo, bet ir kontaktavo. Üçağızlı II urvo seka išsiskiria tuo, kad leidžia nuosekliai palyginti elgesio pėdsakus per ilgą laiką, todėl tampa reikšmingu argumentu diskusijoje, kaip realiai vyko perėjimai tarp skirtingų populiacijų ir jų tradicijų.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences. Mokslininkai pabrėžia, kad panašių vietų galėjo būti daugiau, tačiau ne visur išliko tokia aiški, vientisa nuosėdų seka. Dėl to kiekvienas naujas, gerai dokumentuotas radinys gali pastebimai pakeisti tai, ką laikome žinoma apie ankstyvųjų žmonių gyvenimą ir tarpusavio ryšius.

  • Mokslininkai perrašo žmonijos istoriją: netikėta, kur mūsų protėviai gyveno prieš 150 tūkst. metų

    Mokslininkai perrašo žmonijos istoriją: netikėta, kur mūsų protėviai gyveno prieš 150 tūkst. metų

    Naujas tyrimas rodo, kad ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės tropiniuose lietaus miškuose galėjo gyventi jau prieš maždaug 150 000 metų. Tai daugiau nei du kartus anksčiau, nei ilgą laiką manyta, todėl mokslininkai ragina iš naujo vertinti, kokiose aplinkose formavosi Homo sapiens.

    Įrodymai gauti Dramblio Kaulo Krante, Bété I vietovėje, kur giliai po nuogulomis aptikti akmeniniai įrankiai. Nors apie šią vietą mokslininkai žinojo dar nuo 1980-ųjų, tik šiuolaikinės technologijos leido tiksliai nustatyti radinių amžių ir tuo metu buvusias gamtines sąlygas.

    Kaip nustatytas radinių amžius

    Tyrėjai taikė kelis nepriklausomus datavimo metodus, tarp jų optiškai stimuliuojamos liuminescencijos ir elektronų sukinio rezonanso metodikas. Skirtingi metodai sutapo ir parodė, kad žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje siekia apie 150 000 metų.

    Kad suprastų, kokioje aplinkoje gyventa, mokslininkai analizavo augalų žiedadulkes, cheminius pėdsakus bei mikroskopines augalijos struktūras nuogulose. Rezultatai rodo ne savanos ir pavienių medžių mozaiką, o tankų, drėgną tropinį mišką.

    Kodėl tai keičia evoliucijos pasakojimą

    Iki šiol seniausi patikimi įrodymai apie žmonių buvimą Afrikos lietaus miškuose dažnai buvo siejami su maždaug 18 000 metų laikotarpiu, o Pietryčių Azijoje – su maždaug 70 000 metų. Nauji duomenys dramatiškai praplečia laiko skalę ir rodo, kad prisitaikymas prie sudėtingų ekosistemų galėjo atsirasti gerokai anksčiau.

    Tyrimas taip pat stiprina vadinamąjį daugiacentrišką Afrikos scenarijų, pagal kurį Homo sapiens istorija nėra vienos vietos ir vieno klimato pasakojimas. Vis daugiau duomenų leidžia manyti, kad skirtingos populiacijos Afrikoje vystėsi įvairiose aplinkose – nuo pakrančių iki sausringų regionų ir miškų – ir vėliau ilgą laiką tarpusavyje maišėsi.

    Ankstyvas prisitaikymas – didelis pranašumas

    Mokslininkai pabrėžia, kad tropiniai lietaus miškai yra sudėtinga terpė išgyvenimui dėl didelės drėgmės, sezoninių išteklių svyravimų ir riboto matomumo medžioklei. Jei žmonės ten gyveno taip anksti, tai reiškia pažangesnes elgsenos strategijas: lankstesnę mitybą, geresnį judėjimo planavimą ir gebėjimą efektyviai naudoti vietinius išteklius.

    „Šie duomenys rodo, kad mūsų rūšis labai anksti išmoko prisitaikyti prie itin skirtingų aplinkų, o tai galėjo būti vienas svarbiausių Homo sapiens pranašumų“, – sakė tyrime cituojama geoantropologė Eleanor Scerri.

    Tyrėjai pabrėžia, kad atradimas nereiškia, jog visi ankstyvieji žmonės gyveno miškuose, tačiau jis aiškiai parodo, kad lietaus miškai nebuvo nepereinamas barjeras. Tai gali keisti ir migracijų bei technologinės raidos aiškinimus, ypač vertinant, kaip ankstyvosios bendruomenės prisitaikė prie klimato kaitos ir skirtingų Afrikos regionų.

  • Neandertaliečių kūdikiai augo šokiruojančiai kitaip: radinys Izraelyje sujaukė mokslininkų planus

    Neandertaliečių kūdikiai augo šokiruojančiai kitaip: radinys Izraelyje sujaukė mokslininkų planus

    Neandertaliečių vaikystė galėjo būti gerokai kitokia, nei iki šiol manyta. Tai rodo nauja analizė, atlikta tiriant kūdikio skeletą, rastą Amudo oloje Izraelyje ir mokslinėje literatūroje žinomą kaip Amud 7.

    Mokslininkai šiuolaikiniais metodais palygino dantų ir kaulų brendimą. Dantys leido spręsti, kad kūdikiui buvo apie 6 mėnesiai, tačiau kaulų išsivystymas priminė šiuolaikinio daugiau nei metų amžiaus vaiko rodiklius.

    Tokia ryški neatitiktis leidžia manyti, kad neandertaliečių kūnas ankstyvame amžiuje galėjo augti spartesniu tempu nei Homo sapiens. Tyrėjai pabrėžia, kad tai panašiau į dėsningumą, o ne vienetinę anomaliją, nors vaikų skeletų iš šios rūšies turima itin mažai.

    Vienas svarbiausių šio darbo akcentų yra tai, kada galėjo įvykti augimo pagreitėjimas. Autoriai kelia prielaidą, kad gimus neandertaliečių naujagimiai dydžiu ir pradine raida galėjo būti panašūs į šiuolaikinius, o didesnis skirtumas išryškėdavo jau po gimimo, pirmaisiais mėnesiais.

    Jei ši hipotezė pasitvirtintų, ji keistų supratimą apie neandertaliečių gyvenimo strategiją. Spartesnis somatinis augimas galėjo padėti greičiau pasiekti didesnę kūno masę, kuri šaltame klimate geriau sulaiko šilumą, o kartu potencialiai didina išgyvenimo tikimybę, kai resursai riboti.

    Ką tai reiškia žmogaus evoliucijai?

    Toks raidos modelis leistų kalbėti ne tik apie išvaizdos ar kūno sandaros skirtumus, bet ir apie skirtingą energijos paskirstymą augant. Homo sapiens evoliucijoje ryškus ilgesnės vaikystės etapas, siejamas su ilgesniu smegenų brendimu, socialiniu mokymusi ir lėtesne fizine branda.

    Nauji duomenys rodo sudėtingesnį vaizdą, nei ankstesnė nuostata, kad neandertaliečių augimo tempas buvo panašus į mūsiškį. Tyrėjai neatmeta, kad raida galėjo vykti etapais, kai vienu laikotarpiu ji priartėja prie Homo sapiens, o kitu ryškiai pagreitėja.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvadoms didelę įtaką daro radinių stoka. Kiekvienas naujas neandertaliečių vaiko skeletas gali smarkiai pakoreguoti interpretacijas, todėl ateities tyrimai, ypač derinant kaulų mikrostruktūros ir dantų vystymosi analizę, čia bus lemiami.

  • Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Mokslininkai atskleidė, kas mus išgelbėjo nuo neandertaliečių likimo: lemtingas skirtumas

    Maždaug prieš 40 000 metų Europoje gyveno dvi žmonių giminės: šiuolaikinių žmonių protėviai Homo sapiens ir neandertaliečiai. Ilgainiui išliko tik viena, o klausimas, kodėl taip nutiko, daugiau nei šimtmetį išlieka vienu didžiausių priešistorės galvosūkių.

    Anksčiau neandertaliečiai neretai buvo vaizduojami kaip primityvūs, tačiau archeologiniai ir genetiniai tyrimai rodo kitokį paveikslą. Yra duomenų, kad jie mokėjo valdyti ugnį, gamino įrankius, kūrė simbolinius dirbinius ir prisitaikė prie sudėtingų aplinkos sąlygų.

    Naujausiame modeliavimu paremtame tyrime Monrealio universiteto ir Kembridžo universiteto mokslininkai siūlo svarbią užuominą: Homo sapiens galėjo išlikti ne dėl pranašesnio kūno ar smegenų, o dėl geriau tarpusavyje susietų bendruomenių tinklų.

    Ryšiai kaip išgyvenimo draudimas

    Tyrėjai, remdamiesi metodais, naudojamais gamtosaugos biologijoje, atkūrė tinkamiausias gyvenamas teritorijas abiem žmonių grupėms. Į modelius buvo įtraukti geografiniai regionai, klimato kintamumas ir archeologinių radimviečių duomenys.

    Rezultatai parodė, kad neandertaliečiams palankios teritorijos Europoje, tikėtina, buvo labiau išskaidytos ir prasčiau sujungtos tarpusavyje nei teritorijos, kuriose įsitvirtino Homo sapiens. Tai reiškia, kad krizės metu vienoms grupėms galėjo būti sunkiau pasiekti kitas ar gauti pagalbą.

    „Tokie tinklai veikia kaip saugumo tinklas: jie leidžia keistis informacija apie išteklius, gyvūnų migraciją, sudaryti partnerystes ir laikinai pasinaudoti kitomis teritorijomis krizės metu“, – sakė tyrimo vadovė antropologė Ariane Burke.

    Mažesnės populiacijos, didesnė rizika

    Tyrime pabrėžiama, kad genetiniai duomenys taip pat leidžia manyti, jog neandertaliečių populiacijos Europoje buvo mažesnės nei Homo sapiens. Mažesnės ir labiau išsibarsčiusios grupės paprastai yra pažeidžiamesnės, ypač staigiai kintant klimatui ar sumažėjus maisto ištekliams.

    Laikotarpis prieš maždaug 60 000–35 000 metų sutapo su ryškiais klimato svyravimais Europoje ir Homo sapiens migracijos bangomis iš Afrikos. Tokios permainos galėjo sustiprinti skirtumus tarp geriau susietų ir labiau izoliuotų bendruomenių, net jei jos tiesiogiai nekonkuravo dėl tų pačių teritorijų.

    Tyrėjai teigia, kad abiejų grupių gyvenamos sritys dažnai menkai persidengė, o tai silpnina paprastą paaiškinimą, esą viską nulėmė tiesioginė konkurencija. Vis dėlto net nedidelis sutapimas galėjo turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant genetinį susiliejimą.

    Neandertaliečiai niekur visiškai nedingo

    Mokslas jau seniai rodo, kad neandertaliečiai nebuvo vien tik pralaimėtojai: dalis jų genetinio palikimo išliko šiandieniniuose žmonėse. Daugelis ne Afrikos kilmės žmonių paveldėjo maždaug 1–4 proc. DNR iš neandertaliečių, o tai reiškia, kad istorija baigėsi ne vien išnykimu, bet ir susimaišymu.

    Tyrėjai pripažįsta, kad neandertaliečių išnykimo priežastys skirtinguose Europos regionuose galėjo skirtis, o modelius riboja nevienodas fosilijų ir radinių pasiskirstymas. Vis dėlto išvada apie ryšių svarbą papildo bendrą vaizdą: išgyvenimą galėjo nulemti ne vien technologijos ar jėga, bet ir socialinis atsparumas.