Hotspotai atsiranda ten, kur nesitikėta
Nauja tarptautinė analizė rodo, kad per pastarąjį šimtmetį pasaulio biologinės įvairovės žemėlapis reikšmingai pasikeitė. Mokslininkai nustatė, jog naujų rūšių atradimai ne tik papildo sąrašus, bet ir perstumia regionus, laikomus svarbiausiais biologinės įvairovės židiniais.
Tokie ypač rūšimis turtingi plotai vadinami biologinės įvairovės hotspotais, o dalis jų išryškėja vietovėse, kurios anksčiau nebuvo laikomos išskirtinėmis. Tyrėjai pabrėžia, kad tai turi tiesioginių pasekmių gamtosaugos prioritetams ir finansavimui.
Dar daug rūšių lieka nežinomos
Mokslas vis dar nėra aprašęs didelės dalies Žemės gyvybės formų. Vertinimai rodo, kad formalioje taksonomijoje gali būti neįtvirtinta apie 80 proc. augalų ir gyvūnų rūšių, o tai reiškia, jog reali įvairovė yra gerokai didesnė nei matome duomenų bazėse.
Kasmet aprašoma daugiau nei 2 000 naujų induočių augalų rūšių, tačiau mokslininkai įtaria, kad dar iki 100 000 augalų rūšių gali būti neatrastos arba neaprašytos. Net žinduolių grupėje, kuri laikoma viena geriausiai ištirtų, atradimų tempas išlieka pastebimas.
Per šimtmetį aprašyta beveik 40 proc. šiandien žinomų rūšių
Publikacijoje, paskelbtoje žurnale „Ecology Letters“, analizuota, kaip 1920–2020 metų laikotarpiu kito sausumos stuburinių rūšių atradimų geografija. Į analizę įtraukta daugiau kaip 9 700 paukščių, 5 200 žinduolių, 8 600 roplių ir 7 200 varliagyvių rūšių.
Tyrėjai padarė išvadą, kad per šimtmetį mokslas atrado ir pavadino beveik 40 proc. visų dabar žinomų sausumos stuburinių rūšių. Daugiausia naujų rūšių aptikta tropikuose, ypač drėgnuose miškuose, kur biologinė įvairovė tradiciškai yra didžiausia.
„Tai nėra vien statistika: kai atsiranda naujų duomenų, keičiasi ir tai, ką laikome svarbiausiais pasaulio biologinės įvairovės centrais“, – teigiama tyrime.
Analizė parodė ir ryškius regioninius skirtumus. Naujosios Gvinėjos kalnų miškuose fiksuotas itin spartus naujų žinduolių rūšių aprašymas, o Australija išsiskyrė roplių įvairove: žinomų roplių rūšių skaičius čia išaugo nuo 376 1920 metais iki 933 2020 metais.
Pasak mokslininkų, nauji atradimai suformavo ir naujus hotspotus, įskaitant Indoneziją, centrinę Andų dalį Pietų Amerikoje bei Madagaskarą. Labiausiai persitvarkė varliagyvių įvairovės žemėlapis: maždaug trečdalis anksčiau išskirtų židinių užleido vietą regionams, kuriuose dabar žinoma dar didesnė įvairovė.
Panaši tendencija matoma ir roplių atveju. Apie 20 proc. anksčiau nurodytų roplių hotspotų buvo pranokti naujų regionų, kuriuose pastaraisiais dešimtmečiais aprašyta daug daugiau rūšių, įskaitant šiaurinės Australijos savanas ir krūmynus.
Kodėl tai svarbu gamtosaugai
Tyrėjai akcentuoja, kad kintanti hotspotų geografija turi didelę reikšmę saugomų teritorijų planavimui. Ypač svarbu tai, kad dalis naujai išryškėjusių židinių yra vėsesnėse ar sunkiau pasiekiamose vietovėse, pavyzdžiui, Andų kalnų ir debesų miškuose, kurie istoriškai buvo prasčiau ištirti.
Šiems regionams didėja rizika dėl klimato kaitos: kylanti temperatūra ir sausėjantys biotopai gali sparčiai mažinti rūšių išlikimo galimybes. Papildomą grėsmę kelia miškų naikinimas ir natūralių teritorijų pavertimas žemės ūkiui ar infrastruktūrai.
Mokslininkai įspėja, kad dalis rūšių gali išnykti dar iki tol, kol bus aprašytos. Dėl to, jų teigimu, gamtosauga turi remtis ne tik gerai žinomų teritorijų apsauga, bet ir kryptingais tyrimais, padedančiais identifikuoti iki šiol neįvertintus biologinės įvairovės židinius.
