Jungtinės Valstijos pristatė naują priešlėktuvinės gynybos raketą PAC-3 ACE, skirtą sistemai „Patriot“. Idėja paprasta: išlaikyti suderinamumą su esama infrastruktūra, bet sumažinti vieneto kainą, kad sąjungininkai galėtų sukaupti didesnes amunicijos atsargas.
PAC-3 ACE (Adapted Capability Effector) kūrė „Lockheed Martin“ inžinieriai, o viešesnė raketos demonstracija šią vasarą įvyko Farnboro aviacijos parodoje. Dabar skelbiama daugiau detalių apie tai, kaip JAV mato „Patriot“ atsargų didinimą Europoje, augant grėsmei iš Rusijos.
Kam skirta PAC-3 ACE?
Gamintojo teigimu, ši raketa numatyta naikinti orlaivius, dronus, sparnuotąsias raketas ir trumpo bei labai trumpo nuotolio balistines raketas. Praktikoje tai reiškia galimybę pigesniais šūviais dengti dažnesnius ir paprastesnius taikinius, o brangesnę amuniciją taupyti sudėtingiausioms grėsmėms.
Skelbiama, kad PAC-3 ACE kaina turėtų būti mažesnė nei pusė PAC-3 MSE kainos, kuri siejama su maždaug 3 700 000–4 900 000 eurų už vienetą. Tokia ekonomika ypač svarbi, kai oro gynybai tenka atlaikyti masines atakas, kur dalis taikinių yra palyginti pigūs dronai.
Suderinamumas su „Patriot“ ir IBCS
Vienas svarbiausių akcentų yra tai, kad PAC-3 ACE naudoja tą pačią PAC-3 ugnies valdymo architektūrą ir turėtų būti suderinama su „Patriot“ baterijomis bei integruota vadovavimo sistema IBCS. Tai reiškia mažiau kliūčių diegimui: nereikia atskiros logistikos grandinės ar iš esmės naujų įgūdžių, jei šalis jau eksploatuoja „Patriot“.
„Lockheed Martin“ taip pat signalizuoja apie bendradarbiavimą su pramonės partneriais JAV ir Europoje, siekiant atsparesnės tiekimo grandinės. Europos valstybėms tai aktualu dėl ilgesnių pristatymo terminų ir didžiulės paklausos, kurią pastaraisiais metais sukūrė investicijos į oro gynybą.
Kaip mažinama kaina?
Viešai nurodoma, kad kainą padeda mažinti keli konstrukciniai sprendimai. Vietoje dviejų impulsų kietojo kuro variklio pasirinktas paprastesnis vieno impulso variklis, taip pat atsisakoma kai kurių sprendimų, reikalingų itin preciziškam pataikymui.
Skelbiama, kad vietoje koncepcijos, orientuotos į tiesioginį kinetinį pataikymą, numatoma skeveldrinė sprogstamoji kovinė galvutė, o dalies manevringumą užtikrinančių elementų atsisakoma. Vis dėlto pabrėžiama, kad išlaikoma aktyvi savitaikė galvutė ir suderinamumas su esamais paleidimo įrenginiais.
Dar vienas praktinis aspektas yra užtaisymo lankstumas: vienas paleidimo įrenginys gali gabenti iki 12 raketų, o tam tikromis konfigūracijomis minimas ir didesnis skaičius. Taip pat numatomi mišrūs užtaisai su PAC-3 MSE, kad ta pati baterija galėtų optimizuoti šūvius pagal grėsmės lygį.
„Mūsų kariams ir sąjungininkams reikia sprendimo, kuris būtų patikrintas ir kartu pagrįstas biudžeto požiūriu“, – sakė „Lockheed Martin“ padalinio Missiles and Fire Control vadovas Timas Cahillas.
Pagal viešai pateikiamą grafiką, pirminė serijinė gamyba galėtų prasidėti maždaug per 36 mėnesius, o pirmasis skrydis planuojamas 2028 metų pradžioje. Europai tai signalas, kad artimiausiais metais oro gynybos planavime vis dažniau bus kalbama ne tik apie baterijų skaičių, bet ir apie tvarius amunicijos rezervus.