Ichtiologai sako, kad Dniepro telkiniuose daugėja nevietinių rūšių, o procesą stabdyti darosi vis sunkiau.
Dniepro vandens telkiniuose daugėja invazinių žuvų, o tarp ryškiausiai plintančių minimos saulinis ešerys ir žuvis-adatėlė. Specialistai pabrėžia, kad tai ne vien pavieniai radiniai: kai rūšis suformuoja stabilią populiaciją, jos išnaikinti praktiškai nebeįmanoma.
Pasak mokslininkų, Dniepro ekosistemos pokyčius lėmė keli veiksniai, susidėję į vieną grandinę. Didelę upės dalį pakeitęs užtvankų ir tvenkinių kaskadas sukūrė lėtos tėkmės, šylančio vandens ir gausios augalijos sąlygas, kurios daugeliui nevietinių rūšių tapo palankios.
Kodėl Dniepre daugėja invazinių rūšių
Vienas svarbiausių mechanizmų – sąmoningas žuvų įveisimas ir su tuo susiję atsitiktiniai „priedai“. Įveisiant komerciškai vertingas rūšis, kartu neretai patenka smulkesnės, greitai besidauginančios žuvys, kurios prisitaiko geriau nei planuotai įleistos.
Kitas kelias – natūrali migracija iš žemupio, limanų ar jūros baseino. Kai istorinės kliūtys upėje išnyksta arba susilpnėja, dalis rūšių gauna naują koridorių kilti aukštyn ir įsitvirtinti gėlesniuose vandens telkiniuose.
Prie plitimo prisideda ir žmogaus elgsena: akvariumų žuvų paleidimas į gamtą, žuvų perkėlimas iš vieno telkinio į kitą ar „įdomių“ egzempliorių išleidimas. Dalis tropinių rūšių neišgyvena žiemos, tačiau šiltesniuose vandenyse prie elektrinių ar pramoninių objektų gali susiformuoti vietinės populiacijos.
Kas daro šias žuvis sėkmingas
Saulinis ešerys ir žuvis-adatėlė laikomos biologiškai „patogiomis“ invazijai: greitai subręsta, neršia kelis kartus per sezoną, pakankamai gerai toleruoja temperatūros ir deguonies svyravimus. Toks plastiškumas suteikia pranašumą telkiniuose, kuriuose vandens režimas ir buveinės jau pakitusios.
Mokslinėje literatūroje plitimas dažnai apibūdinamas kilometrais per metus, tačiau tai labiau statistinis vidurkis tarp stebėjimo taškų, o ne pastovus kasmetinis „žingsnis“. Vis dėlto tendencija aiški: rūšys randamos vis naujose vietose, o jų gausa kai kuriose įlankose ir seklumose didėja.
Saulinis ešerys neršto metu formuoja lizdus seklumose ir gali saugoti ikrus, o tai didina išgyvenamumą. Žuvis-adatėlė dažnai laikosi augalijos sąžalynuose, kur mažiau pastebima plėšrūnams ir lengviau randa maisto.
Kuo tai gresia vietinėms rūšims
Didžiausia rizika siejama su konkurencija dėl maisto ir nerštaviečių bei poveikiu žuvų jaunikliams. Saulinis ešerys yra visaėdis: minta ikrais, lervomis, mailiumi, bestuburiais, o kartu konkuruoja su vietinių rūšių jaunikliais, kuriems pakrančių seklumos yra svarbiausios augimo zonos.
Žuvis-adatėlė dažniau minta zooplanktonu ir smulkiais vėžiagyviais, todėl didelės jos sankaupos pakrantėse gali keisti maisto bazę kitų rūšių mailiui. Tuo pačiu specialistai pabrėžia, kad poveikis ne visur vienodas ir priklauso nuo konkretaus telkinio: jei maisto bazė pakankama, staigaus vietinių žuvų žlugimo gali ir nebūti.
Kitas praktinis pavojus – ligų ir parazitų pernešimas, ypač tuomet, kai žuvys perkeliamos tarp telkinių. Net jei invazinė rūšis neatsineša „unikalių“ ligų, ji gali platinti vietinius parazitus į naujas vietas.
Ką pakeitė Kachovkos hidroelektrinės griūtis
2023 metais birželį sugriauta Kachovkos hidroelektrinė sukėlė staigų ir didelio masto smūgį buvusiai Kachovkos tvenkinio žuvų bendrijai. Per trumpą laiką prarastos didelės šėrimosi ir neršto teritorijos, o buvusi plati akvatorija daug kur virto upės vaga ir atskirų seklumų bei užutekų sistema.
Ilgesnėje perspektyvoje, anot mokslininkų, vyksta savotiškas natūralus eksperimentas: tvenkinio vietoje formuojasi labiau upinė, potvyninė ekosistema su kitokiu srovės režimu ir buveinėmis. Tai gali mažinti dalies nevietinių, lėtos tėkmės ir šiltų užžėlusių plotų mėgėjų galimybes, bet kartu sudaryti palankesnes sąlygas rūšims, prisitaikiusioms prie srovės.
Vis dėlto invazijų procesas neišnyksta: naujai susidarančios potvyninės buveinės gali tapti „inkubatoriais“ plastiškoms rūšims, o nuolatinis vandens koridorius palengvina judėjimą. Dėl to svarbiausiu tikslu laikomas ne bandymas išnaikinti invazines žuvis, o jų gausos valdymas ir vietinių buveinių atkūrimas.
Kokios priemonės realiai veikia
Specialistai išskiria ankstyvą naujų rūšių aptikimą, griežtesnę kontrolę įveisiant žuvis ir ribojant perkėlimą tarp telkinių. Taip pat pabrėžiama, kad vietinių plėšrūnų populiacijos ir natūralių nerštaviečių būklė yra kritiškai svarbios: kuo geresnės sąlygos vietinėms rūšims daugintis, tuo daugiau „natūralaus atsako“ prieš invazinių žuvų augimą.
Praktikoje tai reiškia ir vandens lygio režimo stabilumą neršto metu, ir nerštaviečių atkūrimą, ir atsakingą žvejybos reguliavimą. Mokslininkai akcentuoja, kad bet koks įžuvinimas turi būti planuojamas su ekspertų priežiūra, nes klaidos dažniausiai kainuoja dešimtmečius.
„Kai nevietinė žuvis sukuria gausią populiaciją, jos išrauti beveik neįmanoma, todėl svarbiausia yra prevencija ir nuoseklus gausos valdymas“, – sakė biologijos mokslų atstovai, vertinantys Dniepro pokyčius.