Tag: Įgūdžiai

  • EBPO indeksas: Švedija ir Prancūzija pirmauja samdymo pagal įgūdžius lenktynėse, Lietuva – per vidurį

    EBPO indeksas: Švedija ir Prancūzija pirmauja samdymo pagal įgūdžius lenktynėse, Lietuva – per vidurį

    Europoje vis dažniau kalbama apie „įgūdžiai pirmiausia“ principą: darbuotojai vertinami pagal tai, ką geba, o ne vien pagal diplomą. Vis dėlto aukštasis išsilavinimas išlieka svarbus, tik darbdaviai vis labiau nori aiškių įrodymų, kad kandidatas turi reikalingų gebėjimų.

    Tokią kryptį apibendrina EBPO (OECD) ataskaita „A Skills‑First Labour Market“ – joje teigiama, kad darbo rinkos „valiuta“ pamažu slenka nuo tradicinių kvalifikacijų link didesnio dėmesio įgūdžiams. Apie šią tendenciją rašo „Euronews Business“.

    „Įgūdžiai pirmiausia“ nereiškia diplomų atsisakymo. EBPO atstovė Glenda Quintini pabrėžia, kad esmė – didesnį svorį suteikti pademonstruotiems įgūdžiams, kad ir kur jie būtų įgyti, taip geriau suderinant talentus su darbo vietomis.

    Šiam pokyčiui įvertinti EBPO sudarė „Skills‑First Readiness and Adoption Index“ – indeksą, rodantį, kiek šalys pasirengusios ir kiek plačiai taiko įgūdžiais grįstą samdymą. Lietuva jame atsiduria ties Europos vidurkiu – 0,58 balo.

    Kaip skaičiuojamas indeksas?

    Indeksas šalims suteikia balą nuo 0 iki 1: kuo jis didesnis, tuo šalis laikoma geriau pasirengusia „įgūdžiai pirmiausia“ praktikai ir tuo plačiau ji taikoma. Vidurkis, apskaičiuotas 23 Europos valstybėms, siekia 0,58.

    Vertinama ne vien švietimo sistema. Indeksas apima, kaip šalys identifikuoja, ugdo, pripažįsta ir „apdovanoja“ įgūdžius: nuo suaugusiųjų mokymosi ir mokymų rėmimo iki to, kaip aktyviai naudojami įgūdžių duomenys ir kiek darbdaviai vertina realiai pademonstruojamus gebėjimus.

    Singapūro Socialinių mokslų universiteto „Centre for Skills-First Practices“ atstovė dr. Soon‑Joo Gog akcentuoja, kad tai nėra „tik įgūdžiai“. Veikiau – principas, kai kvalifikacijos ir įrodyti įgūdžiai vertinami kartu.

    Lyderiai Europoje ir Lietuvos pozicija

    Europos viršuje – Švedija, surinkusi 0,70 balo. Toliau rikiuojasi Prancūzija (0,69), Jungtinė Karalystė (0,65) ir Belgija (0,64).

    Virš Europos vidurkio taip pat įvertintos Suomija (0,63), Čekija (0,61), Norvegija (0,61) ir Latvija (0,61). Tuo metu Lietuva – kartu su Lenkija, Austrija, Italija, Portugalija ir Danija – atsiduria ties 0,58 riba, t. y. arti bendro vidurkio.

    Šiek tiek žemiau vidurkio liko Vokietija ir Šveicarija (po 0,57) bei Nyderlandai (0,56). Mažiausi balai fiksuoti Vengrijoje (0,45) ir Graikijoje (0,46), taip pat žemiau įvertintos Turkija (0,52), Slovakija (0,54) ir Slovėnija (0,54).

    G. Quintini atkreipia dėmesį, kad indeksų apačioje esančios šalys dažniau susiduria su barjerais suaugusiųjų mokymuisi ir platesnės mokymosi ekosistemos vystymui. Kitaip tariant, atotrūkį lemia ne tik formalusis ugdymas, bet ir tai, kaip efektyviai darbo rinkoje atpažįstami bei įvertinami įgūdžiai.

    Diplomai dar svarbūs, bet signalų daugėja

    Ekspertai sutaria: diplomai tebėra svarbus signalas apie žinias ir gebėjimus, tačiau darbdaviai vis dažniau žvalgosi „toliau“ – nori matyti, ką darbuotojai iš tikrųjų moka ir gali įrodyti. Pasak G. Quintini, vienas svarbių pokyčio variklių – įgūdžių trūkumas.

    Nuo 2025 metų daugiau nei 70 proc. darbdavių EBPO šalyse teigė susiduriantys su sunkumais užpildant laisvas vietas dėl kvalifikuotų žmonių stokos. Tuo pat metu maždaug trečdalis darbuotojų nurodo esantys arba per daug kvalifikuoti, arba nepakankamai kvalifikuoti dabartiniam darbui.

    „Indeed“ ekonominių tyrimų vadovas Pawel Adrjan sako, kad diplomo svarba labai priklauso nuo profesijos, o realūs reikalavimai ne visada aiškiai atskleidžiami darbo ieškantiems žmonėms. Jo teigimu, specializuotose ir griežtai reguliuojamose srityse formalūs reikalavimai išlieka itin reikšmingi, tačiau tai nebūtinai vienintelis kelias parodyti tinkamus gebėjimus.

    Suomijos Ekonomikos reikalų ir užimtumo ministerijos atstovė Anna Toni pabrėžia, kad vis dažniau pripažįstama: vertingi įgūdžiai įgyjami ne tik per formalų mokslą, bet ir per darbo patirtį, savanorystę, pomėgius ar kitas gyvenimo patirtis. Todėl kuriami įrankiai, padedantys tokius gebėjimus atpažinti ir patvirtinti.

    EBPO taip pat lygino, kaip atlygiui vidutiniškai atsiliepia papildomas išsilavinimas ir geresni skaičiavimo (numeracy) įgūdžiai: papildomas mokslas siejamas su maždaug 16 proc. didesniais atlyginimais, o geresni skaičiavimo įgūdžiai – su apie 9 proc. didesniais atlyginimais, lyginant panašaus dydžio skirtumus. Vis dėlto pabrėžiama, kad ši dalis remiasi būtent skaičiavimo įgūdžių matu ir neapima kitų – techninių, socialinių ar konkrečiam darbui būdingų – gebėjimų.

  • Darbdaviai skundžiasi darbuotojų stygiumi, bet problemą kuria patys: DI apverčia atrankas

    Darbdaviai skundžiasi darbuotojų stygiumi, bet problemą kuria patys: DI apverčia atrankas

    Paraiškų daugėja, bet talentų „trūksta“

    Darbo rinkoje ryškėja paradoksas: į vieną poziciją kandidatų paraiškų skaičius nuo 2022 metų kai kuriose srityse beveik padvigubėjo, tačiau darbdaviai vis dažniau kartoja, kad neranda tinkamų žmonių. Šį neatitikimą vis labiau aštrina spartus darbo pobūdžio kismas ir DI įrankių plėtra.

    Įdarbinimo specialistai ir vadovai pastebi, kad atrankos procesai sunkiau atskiria realią kompetenciją nuo triukšmo. Kai kandidatuoti tapo paprasčiau, ypač per profesinius tinklus ir automatizuotus įrankius, CV srautai išaugo, bet kokybė, darbdavių akimis, ne visada auga kartu.

    Kas pasikeitė dėl DI

    DI keičia reikalingus įgūdžius ir mažina barjerą kandidatuoti, nes dalį užduočių galima atlikti greičiau, o pasirengimas pokalbiui ar dokumentų paruošimas užima mažiau laiko. Tuo pat metu nemažai organizacijų vis dar vertina kandidatus pagal senus signalus: diplomą, ankstesnį darbdavį ar pažintis.

    Toks požiūris sukuria uždarą ratą, kai įmonės konkuruoja dėl to paties siauro profilio kandidatų, o žmonės, turintys tinkamų praktinių įgūdžių, lieka nepastebėti. Praktikoje tai reiškia, kad atrankoje atmetami net ir tinkami kandidatai vien todėl, kad jų karjeros kelias neatrodo „klasikinis“.

    „DI turi praplėsti žmogaus sprendimą, o ne jį pakeisti“, – sakė „LinkedIn“ vadovė EMEA ir Lotynų Amerikai Sue Duke.

    Ekspertai pabrėžia, kad DI gali padėti matyti kompetencijas, kurios neatsispindi pareigų pavadinime ar studijų eilutėje. Tam reikia aiškiai aprašyti, kokių gebėjimų iš tiesų reikia konkrečiam vaidmeniui, ir atsisakyti perteklinių reikalavimų, pavyzdžiui, nebūtinų diplomų ar dirbtinai užkeltos patirties kartelės.

    Problema ne tik atrankoje

    Net ir pasamdžius tinkamus žmones, rezultatas gali nesikeisti, jei pati organizacija dirba pagal seną logiką. Dažnas scenarijus – DI „prikabinamas“ prie tų pačių procesų, hierarchijų ir sprendimų grandinių, tikintis, kad technologija savaime padarys organizaciją efektyvesnę.

    Tokiu atveju įmonė gauna tik šiek tiek greitesnę senų darbo metodų versiją, o ne naują produktyvumo lygį. Vietoje klausimo, kokias užduotis verta automatizuoti, o kur būtina žmogaus atsakomybė, organizacijos dažnai tiesiog bando daryti tą patį greičiau.

    Vadovams tenka naujas vaidmuo

    Kai DI perima dalį rutininių užduočių, vadovų darbas keičiasi: mažiau tikrinimo ir mikrovadybos, daugiau darbuotojų ugdymo, sprendimų kokybės stiprinimo ir komandos adaptacijos. Tačiau nemaža dalis vadovų pripažįsta dar iki galo nesuprantantys, kaip DI perbraižys jų komandos vaidmenis.

    Ši nežinomybė tampa rizika: darbuotojams sunku prisitaikyti, jei jų lyderiai neturi aiškios krypties ir praktinių įrankių pokyčiui valdyti. Todėl įmonės vis dažniau investuoja į vadovų mokymus, suteikia komandoms laiko praktiškai išbandyti DI sprendimus ir kuria saugesnes taisykles eksperimentams.

    Vienas iš minimų pavyzdžių – UNICEF JK, kur vadovai pasitelkia DI paremtą koučingą sudėtingiems pokalbiams treniruoti, gaudami realistiškus scenarijus ir grįžtamąjį ryšį. Tokie metodai rodo kryptį, kaip organizacijos gali greičiau auginti lyderystės kompetencijas, kurių DI nepakeičia.

    Ką turėtų keisti darbdaviai

    Specialistų vertinimu, sprendimas remiasi trimis susijusiais pokyčiais: įgūdžiais grįsta atranka, realiai atnaujinta organizacijos struktūra ir iš naujo apibrėžtas vadovų vaidmuo. Neįmanoma skelbti, kad svarbiausia gebėjimai, jei viduje vis dar labiausiai vertinami titulai ir „teisingi“ karjeros maršrutai.

    Galiausiai darbdaviai skatinami samdyti ne pagal darbo rinką, kurią prisimena, o pagal įgūdžius, kurių realiai reikia šiandien. DI šiame procese gali tapti ne grėsme, o priemone sumažinti šališkumą ir tiksliau pamatyti kandidatų potencialą.