II pasaulinio karo laivų vrakai dažnai laikomi uždelsto veikimo ekologinėmis bombomis, nes korozijai ardomi korpusai ilgainiui ima leisti degalus ir kitus teršalus. Tačiau nauji tyrimai rodo paradoksą: net ir tokiame toksiškame „maisto“ šaltinyje gali susiformuoti gausios mikroorganizmų bendrijos.
Mokslininkai tyrė Mikronezijos Chuuko lagūną vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, kur 1944 metais per JAV operaciją „Hailstone“ buvo sunaikinta daug Japonijos karinių laivų. Dalis jų nuskendo ir iki šiol guli dugne, o kai kurie tebepraleidžia į vandenį naftos produktus.
Analizės centre atsidūrė du vrakai: tanklaivis „Shinkoku Maru“ ir kariniams tikslams pritaikytas keleivinis krovininis laivas „Kiyosumi Maru“. Skirtumas svarbus, nes viename aptikta vidutinio sunkumo krosnių alyva, o kitame – sunkesnės naftos liekanos, kurios paprastai yra atsparesnės natūraliam irimui.
Komanda paėmė kuro mėginius iš abiejų laivų, taip pat mėginius iš ribos, kur „Shinkoku Maru“ atveju susitinka alyva ir jūros vanduo. Tuomet buvo vertinama mėginių cheminė sudėtis ir tiriama mikroorganizmų DNR, siekiant suprasti, kas iš tiesų gyvena šioje itin nepalankioje terpėje.
Rezultatai parodė didžiulę įvairovę: identifikuotos bakterijos, priskiriamos 1 505 klasifikacijoms rūšies lygiu, apimančioms 432 šeimas ir 107 klases. Tarp dominuojančių grupių buvo Proteobacteria, o tai atitinka ir kitų su naftos tarša siejamų jūrinių buveinių stebėjimus.
Ypatingo dėmesio sulaukė bakterijos, priskiriamos Ralstonia, Sphingomonas ir Corynebacterium gentims. Literatūroje aprašyta, kad dalis šių genčių rūšių gali naudoti angliavandenilius kaip anglies ir energijos šaltinį, todėl teoriškai jos galėtų prisidėti prie natūralaus naftos junginių skaidymo.
Tyrimas išryškino ir tai, kad skiriasi bendrijos pačiame kure ir ties alyvos bei vandens sandūra. Tokia riba jūrinėje aplinkoje dažnai laikoma itin aktyvia zona, nes čia mikroorganizmams lengviau pasiekti ir deguonį, ir organinius junginius, o sąlygos būna įvairesnės nei vienalytėje terpėje.
Ar tai gali padėti mažinti taršą?
Šie duomenys svarbūs kalbant apie bioremediaciją, kai taršai mažinti pasitelkiami organizmai ar jų procesai. Jei dalis vrakuose aptiktų mikroorganizmų iš tiesų aktyviai skaido naftos angliavandenilius, ateityje tai galėtų papildyti strategijas, skirtas mažinti lėtinių nuotėkių žalą.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribotumą: vien DNR aptikimas nereiškia, kad bakterijos realiai intensyviai ardo kurą būtent tomis sąlygomis, kurios vyrauja jūros dugne. Tam reikėtų papildomų tyrimų, rodančių mikroorganizmų aktyvumą, metabolinius kelius ir faktinius skaidymo tempus.
Ilgalaikė vrakų problema niekur nedingsta
Net jei dalis taršos ilgainiui skaidoma natūraliai, seni nuskendę laivai išlieka rizikos šaltiniu, nes korozija tęsiasi dešimtmečius. Be cheminių teršalų, aplinkai pavojų gali kelti ir sprogmenų likučiai, taip pat sunkieji metalai bei kitos medžiagos, galinčios patekti į maisto grandines.
Chuuko lagūna yra viena žinomiausių tokių vietų pasaulyje, todėl mokslininkų dėmesys jai nestebina. Šio regiono pavyzdys primena, kad istorinė karinė veikla iki šiol formuoja jūrų ekosistemas, o sprendimai turi derinti ekologiją, saugumą ir realias technines galimybes tvarkyti giliai nuskendusius objektus.