Nors Amerikoje netrūko aukso ir sidabro, daugeliui ikikolumbinių civilizacijų jie nebuvo pinigai. Inkai, majai ir actekai mainams, mokesčiams bei atlygiui dažnai rinkosi visai kitus dalykus – nuo kakavos pupelių iki druskos.
Apie tai rašo istorijos portalas „The Collector“, apžvelgdamas, kaip iki europiečių atvykimo veikė skirtingi ekonominiai modeliai dabartinės Meksikos bei Centrinės ir Pietų Amerikos teritorijose. Vietoj monetų ar banknotų čia įsitvirtino vadinamieji „prekiniai pinigai“ – daiktai, kurių vertė kilo iš jų praktinės naudos.
Tokie „pinigai“ skyrėsi nuo paprastų mainų tuo, kad buvo plačiau priimami: žmogus galėjo už juos gauti prekių ar paslaugų net ir tada, kai tiesioginis barteris nepavykdavo. Tam tiko tai, kas buvo paklausu, išmatuojama, lengvai laikoma ir negreitai gendantis.
Auksas Amerikoje vis tiek turėjo didelę reikšmę, tik ne kaip atsiskaitymo priemonė. Jis dažniau virsdavo ritualiniais daiktais, šventyklų puošyba ar valdžios simboliais – o ekonominį „kraujo apytakos“ vaidmenį atliko kitos, kasdieniškesnės gėrybės.
Auksas – ne valiuta, o šventenybė ir prabanga
Tekste pabrėžiama, kad auksas vietos visuomenėms buvo vertingas ne dėl retumo, o dėl savybių: blizgesio, patvarumo ir lengvo apdirbimo. Dėl to jis tiko kaukėms, figūrėlėms, papuošalams, šventyklų atributikai ir įkapėms.
Inkų pasaulėvaizdyje auksas buvo siejamas su saulės dievu Inti, todėl dažnai pasitarnaudavo religiniuose ritualuose. Tuo metu actekai taip pat naudojo auksą ceremonijoms ir valdovų bei didikų puošybai, siekdami pabrėžti statusą ir ryšį su dievybėmis.
Didelė dalis šių dirbinių neišliko – kolonizacijos laikotarpiu jie buvo grobiami ir perlydomi. Tekste minimas vertinimas, kad per pirmuosius 50 užkariavimų metų ispanai iš Amerikos išgabeno apie 100 tonų aukso, o tai, kaip teigiama, prisidėjo prie kainų šuolio Europoje.
Inkų ūkis: mokesčiai darbu ir audiniai vietoj pinigų
Inkų imperijoje ekonomika veikė kitaip nei rinkos visuomenėse: mokesčiai buvo mokami darbu ir dalimi derliaus, o valdžia mainais organizuodavo aprūpinimą būtiniausiais dalykais. Todėl įprastų atlyginimų ir plataus masto turgų, kuriuose reikėtų pinigų, praktiškai nereikėjo.
Prekės po imperiją judėjo per valdžios valdomą paskirstymo sistemą. Tačiau kai kurios gėrybės tapdavo savotišku atlygiu ar duokle – ir iš jų ypač išsiskyrė tekstilė.
Pasakojama, kad atvykėlius inkai pasitikdavo ne aukso luitais, o įmantriai išaustais audiniais. Audiniai buvo saugomi sandėliuose, jais apdovanodavo už tarnybą ir lojalumą, jais „suminkštindavo“ santykius su kaimynais, o religinėms apeigoms tekstilė taip pat buvo naudojama kaip auka.
Įdomi detalė: dalį audinių inkai patys sudegindavo, kad jie neatitektų priešams. Tai parodo, kiek daug vertės ši gėrybė turėjo visuomenėje, kur pinigų vaidmenį dažnai atlikdavo ne metalas, o darbas ir sunkiai pagaminami daiktai.
Majų ir actekų turgūs be monetų: druska ir kakavos pupelės
Majų visuomenėje, ypač vėlesniu laikotarpiu, greičiausiai veikė labiau į rinką panaši sistema: archeologiniai duomenys siejami su prekybos tinklais ir judriais turgumis. Vis dėlto, kaip akcentuojama tekste, standartinės valiutos majai neturėjo – vyko barteris, o kai kurios prekės tapdavo plačiau priimama atsiskaitymo priemone.
Tarp tokių priemonių minima kakava, audiniai, o naujesni tyrimai leidžia svarstyti ir druskos vaidmenį. Druska buvo vertinga ne tik kaip prieskonis – ji padėjo išsaugoti mėsą, žuvį ir žaliavas, todėl palengvino sandėliavimą ir prekybą. Taip pat pateikiami pavyzdžiai, kad druska buvo gaminama didesniais kiekiais nei reikėtų vien namų ūkiui.
Actekų imperijoje turgūs buvo itin svarbūs, egzistavo net atskira pirklių klasė – profesionalūs prekeiviai. Tačiau ir čia ilgą laiką neatsirado įprastų monetų, o ypatingą vaidmenį įgijo kakavos pupelės.
Tekste cituojamas 1545 metų kainų sąrašas, pagal kurį viena kakavos pupelė galėjo „nupirkti“ pomidorą, trys – avokadą, o trisdešimt – triušį. Paminima ir problema, pažįstama net šių laikų finansams: klastojimas, kai žmonės bandydavo imituoti pupeles ar jas užpildyti kitomis medžiagomis.
Galiausiai primenama, kad archeologai kai kuriose Amerikos vietovėse rado ir metalinių dirbinių, kurie galėjo būti naudojami kaip atsiskaitymo priemonė. Vis dėlto pabrėžiama, kad aiškių įrodymų apie jų naudojimą kaip pinigų ankstesniais laikotarpiais trūksta, o patikimesni duomenys siejami tik su ankstyvuoju 16 amžiumi.