CP v2

Tag: Įkūrėjo efektas

  • DNR atskleidė netikėtą ryšį: kaip havajiečių protėviai įveikė 7 000 km per Ramųjį vandenyną

    DNR atskleidė netikėtą ryšį: kaip havajiečių protėviai įveikė 7 000 km per Ramųjį vandenyną

    Naujas genetinis tyrimas atkuria vieną įspūdingiausių žmonijos migracijų istorijų: rasti ypač artimi ryšiai tarp vietinių Havajų gyventojų ir Rapa Nui, dar vadinamos Velykų sala, bendruomenių. Mokslininkai teigia, kad šie panašumai DNR rodo realius kontaktus ir žmonių judėjimą per milžiniškus Ramiojo vandenyno atstumus.

    Skaičiai įspūdingi: Havajus ir Rapa Nui skiria apie 7 000 kilometrų. Vis dėlto Polinezijos jūrininkai šimtmečius keliavo tarp salų, naudodami dviejų korpusų kanojas, išmanydami vėjus, sroves, žvaigždynus ir tolimų sausumų orientyrus.

    Kaip buvo atliktas tyrimas

    Analizę atlikę Stanfordo universiteto ir partnerių tyrėjai rėmėsi šiuolaikinių Polinezijos gyventojų genetiniais duomenimis. Jie nagrinėjo viso genomo informaciją iš daugiau nei 1 000 asmenų, įtraukdami papildomus duomenis iš Rapa Nui, Havajų, Samoa ir Tongos.

    Taikydami skaičiavimo metodus, leidžiančius aptikti bendrus protėvius pagal DNR panašumus, mokslininkai įvertino, kaip galėjo vykti migracijos bangos. Tiesioginių rašytinių įrodymų apie keliones iš Rapa Nui į Havajus nėra, todėl genetika tapo pagrindiniu šių sąsajų argumentu.

    Užuominos apie tarpinę stotelę

    Tyrime išskiriamas ir galimas svarbus vaidmuo Mangarevai, salai, kurios gyventojų genetiniai panašumai pasirodė reikšmingi aiškinant ryšius tarp dviejų nutolusių populiacijų. Tai leidžia svarstyti, kad migracijos galėjo vykti etapais, o ne vienu nenutrūkstamu reisu.

    Toks scenarijus dera su plačiau žinomu Polinezijos kolonizacijos vaizdu: judėjimu nuo Samoa ir Fidžio per Tongą, Kuko salas bei Draugijos salas, įskaitant Tahitį, iki Rapa Nui. Nauji duomenys rodo, kad istorija galėjo nesibaigti ties rytiniu Polinezijos pakraščiu.

    Kodėl tai svarbu ir šiandien

    Mokslininkai pabrėžia vadinamąjį įkūrėjo efektą, kai naują populiaciją sudaro nedidelė grupė žmonių, atsinešanti tik dalį pradinės genetinės įvairovės. Kartojantis tokiems persikėlimams tarp salų, vieni genetiniai variantai gali išplisti, o kiti išnykti.

    Pasak tyrėjų, įkūrėjo efektai vietinėse rytų Polinezijos populiacijose, įskaitant Havajus, gali būti daugiau nei dešimt kartų stipresni nei nagrinėtose europinės kilmės populiacijose. Tai svarbu ne tik istorijos rekonstrukcijai, bet ir medicinai, nes mažesnė genetinė įvairovė gali didinti kai kurių paveldimų ligų riziką.

    Tyrime minimi genų variantai, susiję su regėjimo sutrikimais ar DNR taisymo mechanizmais, pavyzdžiui, ADAMTSL4, PDE6B ir FAN1. Tyrėjai akcentuoja, kad tokios įžvalgos gali padėti tiksliau vertinti rizikas ir planuoti tolesnius sveikatos tyrimus bendruomenėse, kurių populiacijos istorija buvo pažymėta mažų grupių migracijomis.

    Mokslininkų teigimu, genetiniai duomenys leidžia pamatyti tai, ko nepaliko rašytiniai šaltiniai: keliones, kontaktus ir bendrą protėvių istoriją, susiformavusią Ramiajame vandenyne. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Science.

  • Niujorke paleisti vos 16 naminių žvirblių: per kelis dešimtmečius jie išplito beveik po visą JAV

    Kai rūšies populiacija sumažėja iki kelių dešimčių individų, biologai paprastai kalba apie išnykimo riziką. Tačiau naminio žvirblio istorija Šiaurės Amerikoje parodo priešingą scenarijų: labai maža įvežtų paukščių grupė tapo vienos sėkmingiausių invazijų pagrindu.

    Istoriniai šaltiniai rodo, kad XIX amžiaus viduryje Niujorke, Bruklino apylinkėse, buvo paleista nedidelė naminių žvirblių grupė. Tikslas atrodė praktiškas: tikėtasi, kad paukščiai padės mažinti vabzdžių, ypač vikšrų, daromą žalą miesto želdiniams.

    Vėlesnės mokslininkų atliktos archyvinių dokumentų peržiūros leidžia manyti, kad pirmoji sėkminga introdukcija galėjo būti itin maža ir apimti apie 16 paukščių. Toks skaičius ekologijoje siejamas su vadinamuoju įkūrėjo efektu, kai nauja populiacija susiformuoja iš labai riboto individų skaičiaus.

    Nors toks startas dažnai reiškia genetinės įvairovės sumažėjimą, žvirblių atveju svarbiausiu veiksniu tapo ne genetika, o aplinkos sąlygos. Miestai, ūkiai ir žmogaus sukurta infrastruktūra suteikė gausybę maisto bei lizdaviečių, o pats naminis žvirblis pasižymi dideliu prisitaikymu.

    Šie paukščiai nėra siaurai specializuoti: jie minta ne tik vabzdžiais, bet ir sėklomis, grūdais bei įvairiomis maisto atliekomis. Būtent toks mitybos lankstumas, kartu su gebėjimu perėti pastatuose, po stogų pakraščiais ar kitose žmogaus sukurtose ertmėse, sudarė sąlygas greitam plitimui.

    Jau XIX amžiaus pabaigoje naminių žvirblių arealas sparčiai plėtėsi į vakarus. Iki 1900 metų jie buvo pasiekę Uoliniuosius kalnus, o plitimą kai kur pagreitino ir papildomos žmogaus vykdytos introdukcijos kituose miestuose.

    Šiandien naminis žvirblis paplitęs didžiojoje JAV dalyje, o kai kuriose teritorijose laikomas įprasta urbanistinio kraštovaizdžio dalimi. Išimtimis dažniausiai nurodomos atšiauresnės šiaurinės zonos, kuriose sąlygos šiai rūšiai ne tokios palankios.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokios istorijos atskleidžia, kaip greitai rūšis gali užimti naujas teritorijas, jei randa tinkamą nišą. Žmogaus veikla čia veikia kaip katalizatorius: miestų plėtra, kelių tinklai, grūdų sandėliavimas ir nuolatiniai maisto šaltiniai padeda paukščiams išgyventi visais metų laikais.

    Laikui bėgant ankstesnė „naudos“ idėja virto diskusija apie žalą biologinei įvairovei. Naminiai žvirbliai laikomi itin konkurencingais dėl perėjimo vietų ir gali išstumti vietines rūšis iš inkilų ar natūralių uoksų, ypač urbanizuotose teritorijose.

    Gamtosaugos organizacijos ne kartą atkreipė dėmesį, kad tokia konkurencija kai kuriose vietovėse apsunkina vietinių paukščių apsaugą. Todėl žvirblių istorija dažnai minima kaip pamoka, kodėl rūšių perkėlimas į naujus regionus, net ir turint „gerų ketinimų“, gali sukelti ilgalaikių pasekmių.

    Šiuolaikinėje ekologijoje introdukcijos vertinamos gerokai griežčiau nei XIX amžiuje, kai buvo populiaru „praturtinti“ vietinę fauną europinėmis rūšimis. Naminių žvirblių atvejis parodo, kad net keliolika paleistų individų, patekę į palankią aplinką, gali per palyginti trumpą laiką pakeisti ištisų regionų ekosistemas.