Dar 2002 metų rugsėjį Paukščių Tako centre užfiksuotas keistas reiškinys astronomams paliko daugiau klausimų nei atsakymų: nežinomas šaltinis „iššovė“ penkis galingus radijo bangų pliūpsnius, o tada staiga nutilo.
Signalai kartojosi itin tiksliai – kas 77 minutes, tačiau po trumpo aktyvumo periodo objektas nebebuvo aptiktas. Astronomas Scottas Hymanas iš Sweet Briar College daugelį metų bandė rasti daugiau panašių atvejų, bet ilgą laiką be rezultatų.
Praėjus maždaug dviem dešimtmečiams, naršant archyvinius duomenis, mįslė pasikartojo: tas pats šaltinis vėl pradėjo siųsti radijo pliūpsnius, tik jau kas 62,2 minutes. Ir vėl – po kurio laiko stojo tyla.
Naujausias aptikimas sustiprino susidomėjimą vadinamaisiais ilgaperiodžiais radijo šaltiniais (angl. long-period transients, LPT) – palyginti neseniai išskirta reiškinių klase, kai ryškūs radijo blyksniai kartojasi su ilgomis pauzėmis.
Kas yra ilgaperiodžiai radijo šaltiniai
LPT – tai dar neidentifikuoti kosminiai objektai, periodiškai skleidžiantys ryškius radijo impulsus, tačiau jų „taktas“ neįprastai lėtas: tarp blyksnių gali praeiti ne sekundės ar minutės, o net valandos.
Ši kategorija tapo aiškesnė tik pastaraisiais metais. Nuo 2018 metais stebėto, o 2022 metais plačiai pristatyto objekto GLEAM-X J1627-5235, radijo dangaus apžvalgose Paukščių Take aptikta apie tuziną panašių „mįslingų pulsatorių“, tarp jų – ir anksčiau užfiksuotas GCRT J1745-3009 atvejis.
Vis dėlto paaiškinti, kas tiksliai sukelia tokius signalus, kol kas sudėtinga. Žinomos „mirusių“ žvaigždžių liekanos gali pulsuoti periodiškai, tačiau nė viena klasė kol kas patogiai nepaaiškina visų LPT elgsenos požymių.
Pagrindiniai „kandidatai“: neutroninės žvaigždės ir baltosios nykštukės
Tarp svarbiausių hipotezių minimi trys variantai: pulsarai ir magnetarai (tai neutroninės žvaigždės, kurių radijo spinduliuotę lemia skirtingi mechanizmai), taip pat baltosios nykštukės, galinčios generuoti radijo signalus sąveikaudamos su porininke.
Pulsarai paprastai sukasi labai greitai ir tarsi „švyturio“ spinduliu šluoja erdvę radijo spinduliuotės pluoštu. Magnetarai – itin stiprų magnetinį lauką turintys giminaičiai, galintys sukelti galingus spinduliuotės proveržius.
Tačiau LPT atveju tempas atrodo per lėtas neutroninių žvaigždžių standartais: esant tokiam „lėtam“ periodui, įprasti pulsarai teoriškai turėtų sunkiau sukurti sąlygas radijo spinduliuotei apskritai atsirasti.
Baltosios nykštukės šiuo požiūriu atrodo patrauklesnės, nes gali suktis lėčiau, o sąveika su porininke kartais siejama su stipriais radijo signalais. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi LPT yra baltosios nykštukės – jų periodai, poliarizacija ir impulsų raštai gali rodyti skirtingus fizinius mechanizmus.
2022-ųjų signalas: du impulsai ir skirtinga poliarizacija
2022 metais, analizuojant MeerKAT radioteleskopo archyvinius stebėjimus, aptiktas kandidatas, turėjęs pulsarui būdingų bruožų, tačiau „pulsai“ kartojosi kas daug minučių ir, panašu, reguliariai.
Ieškodami patvirtinimo, tyrėjai rado, kad tą pačią dangaus sritį tą pačią dieną 10 valandų stebėjo ir ASKAP radioteleskopas. Šie duomenys patvirtino maždaug 62 minučių periodą ir leido suprasti, kad tai – LPT objektas, pavadintas LPT J1555−5631, rašo „ScienceAlert“.
Dar įdomiau tai, kad per kiekvieną 62,2 minutės ciklą objektas skleidė ne vieną, o du aiškius impulsus – vienas buvo ilgesnis, kitas trumpesnis, tačiau abu pasiekė panašų ryškumo piką.
Du impulsai taip pat pasižymėjo priešinga apskritimine poliarizacija: vienu atveju radijo bangų „sukimasis“ buvo viena kryptimi, kitu – priešinga. Tyrėjų teigimu, tai leidžia manyti, kad spinduliuotė kyla iš sričių prie abiejų magnetinių polių, o objekto sukimasis ir magnetinė ašis gali būti beveik statmenos.
Vis dėlto impulsai nėra tobulai „simetriški“: vietoj tikėtinos 180 laipsnių atskirties jie pasirodė esantys maždaug 165,4 laipsnio atstumu. Tai, pasak S. Hymano, gali būti užuomina apie sudėtingesnę magnetinio lauko struktūrą nei paprastas dipolinis modelis.
Kita didelė mįslė lieka ne mažiau intriguojanti: kodėl LPT gali „dirbti“ tarsi laikrodis ir staiga pereiti į tylą, o vėliau – kartais – vėl atsinaujinti. LPT J1555−5631 kol kas pakartotinai neužfiksuotas, tačiau GCRT J1745-3009 yra rodęs pasikartojantį aktyvumą, kaip ir dar du panašūs šaltiniai.
Tyrimas publikuotas žurnale „The Astrophysical Journal“.
