Taranto plieno gamykla – aklavietėje
Italijos vyriausybės būstinėje Romoje numatytos derybos dėl Taranto mieste veikiančios Ilva gamyklos ateities. Šis objektas daugelį metų laikytas strategiškai svarbiu ne tik regionui, bet ir visos šalies plieno pramonei.
Pastarųjų mėnesių teismų sprendimai smogė gamyklos žaliavinei grandžiai, kurioje veikia didžiosios aukštakrosnės. Vienai jų nebuvo leista atnaujinti darbo, o kitai tęsti veiklą po spalio 26 dienos trukdo reikalavimai, kuriuos pramonės atstovai vadina praktiškai neįgyvendinamais.
Ar vyriausybė gali apeiti teismą?
Premjerė Giorgia Meloni viešai pabrėžė, kad plieno gamybos pajėgumų išsaugojimas vyriausybei yra nacionalinės svarbos tikslas. Tačiau teisininkai Italijos žiniasklaidai aiškina, kad vien deklaracijų neužteks: teismų sprendimai galioja nedelsiant, o skundai jų vykdymo automatiškai nestabdo.
Teisinėje diskusijoje iškilo ir politiškai jautrus klausimas, ar vyriausybė galėtų priimti specialų nutarimą, kuris faktiškai „perrašytų“ teismų nustatytas ribas. Tokį žingsnį dalis ekspertų vertina kaip galintį prieštarauti konstituciniam valdžių atskyrimo principui, todėl rizika būtų ne tik ekonominė, bet ir institucinė.
Susitikime planuojama aptarti ir socialinę įtampą: prie derybų stalo turėtų sėsti profsąjungos, verslo atstovai ir regiono savivaldybių vadovai. Tuo pat metu Milano teisme laukiama posėdžio dėl prašymo laikinai sustabdyti sprendimą, kuris atvertų kelią gamyklos uždarymui.
Pinigai ir žaliavos senka
Net ir pasiekus laikiną palengvinimą teisme, gamyklos perspektyva išlieka miglota dėl finansų ir žaliavų. Italijos spauda skelbia, kad sukauptų žaliavų atsargos leistų tęsti darbą tik iki rugsėjo 20 dienos, o pastaruoju metu pirkimai buvo pristabdyti.
Europos Komisijai pritarus, įmonei buvo pervesta paskutinė finansavimo dalis – 100 mln. eurų. Vis dėlto, anot italų žiniasklaidos, ši suma gali būti per maža, kad gamykla stabiliai veiktų, kol tęsiamas užsitęsęs investuotojo ar pirkėjo paieškos procesas.
Potencialių pirkėjų, kaip teigiama, yra keli, tačiau po teismų sprendimų dėmesys krypsta nebe į aukštakrosnes, o į valcavimo linijas ir kitus „satelitinius“ padalinius. Tai reiškia, kad žaliavinė dalis, kuri lemia pirminę metalo gamybą, gali likti be realių gelbėtojų.
Smūgis vienam skurdžiausių regionų
Ilva uždarymas būtų rimtas smūgis Taranto regiono ekonomikai ir darbo rinkai. Nors aukso laikais gamykla buvo gerokai didesnė, dabar vis dar kalbama bent apie 8 000 darbuotojų, o tai – reikšmingas skaičius viename skurdžiausių Italijos regionų.
Poveikis nesibaigtų ties tiesioginiais darbuotojais: plieno pramonėje itin svarbios tiekimo ir paslaugų grandinės. Žiniasklaida skelbia, kad dalis tiekėjų jau gavo pranešimus apie sutarčių nutraukimą, o tai galėtų paliesti maždaug 2 500 darbo vietų.
Istoriškai Ilva buvo vienas didžiausių Europos plieno centrų: didžiausio pajėgumo laikotarpiu gamybos apimtys viršijo 17 mln. tonų per metus. Tačiau nuo praėjusio amžiaus pabaigos gamyklą persekiojo taršos, sveikatos ir teisinių ginčų problemos, kurios ilgainiui tapo pagrindiniu veiklos ribojimų varikliu.
Taranto gamyklos istorijoje persipina pramonės strategija ir visuomenės sveikatos interesai. Dėl itin didelės taršos aplinkinėse teritorijose fiksuoti reikšmingai prastesni sveikatos rodikliai, todėl vietos bendruomenės ir teismai ilgainiui griežtino reikalavimus.
Italijos valdžia ne kartą mėgino rasti sprendimą, įtraukdama privačius partnerius ir ieškodama naujų savininkų. Vienu iš etapų į veiklą buvo įsitraukęs ArcelorMittal, tačiau bendrovė vėliau pasitraukė, argumentuodama per didelėmis sąnaudomis ir augančiu reguliavimo spaudimu, ypač dėl ES emisijų ir aplinkosaugos normų.
Dabar, kai teismai riboja technologinę galimybę tęsti darbą senosiomis aukštakrosnėmis, sprendimų langas siaurėja. Derybos Romoje ir artėjantys teismo posėdžiai gali nulemti ne tik vienos gamyklos, bet ir viso regiono ekonominę kryptį artimiausiems metams.