Radęs monetą, sustoti nebegalėjo
Vokietijos Reino krašte gyvenantis metalo ieškiklio entuziastas 2025 metų rudenį netoli Veselingo, į pietus nuo Kelno, trumpam užsuko patikrinti lauko. Prietaisui suveikus, jis iškasė vieną romėnų sidabrinę monetą, o netrukus jų pasipylė daugiau.
Vyras vėliau pasakojo supratęs, kad tai ne atsitiktinis radinys, kai signalas kartojosi vėl ir vėl. Apie radinį buvo informuoti archeologai, o vietą perėmė profesionalūs tyrėjai.
934 denarai ir 3,1 kilogramo sidabro
Archeologai iš viso iškėlė 934 romėnų sidabrinius denarus, kurių bendras svoris siekia 3,1 kilogramo. Reino krašto regioninė institucija LVR nurodė, kad tai didžiausias šiuo metu Vokietijos teritorijoje žinomas lobis iš imperatoriaus Adriano valdymo laikotarpio.
Skelbiama, kad pasauliniu mastu iš to paties laikotarpio žinomi tik keli didesni panašūs lobiai. Radinys aptiktas regione, kuris Romos imperijos laikais buvo strategiškai svarbus Reino pasienio ruožas.
Monetos sukauptos per šimtmečius
Ypatinga lobyje esančių monetų chronologija: seniausia moneta datuojama 148 metais prieš mūsų erą, Romos Respublikos laikais. Naujausia nukaldinta 124 arba 125 metais mūsų eroje, tad laikotarpį skiria daugiau nei 270 metų.
Tai rodo, kad net labai senos monetos Romos pinigų sistemoje galėjo išlikti apyvartoje ir būti priimamos kaip atsiskaitymo priemonė. Tyrėjai spėja, kad lobis galėjo būti kaupiamas ilgą laiką, galbūt net perduodamas per kelias kartas.
Kodėl lobis taip ir nebuvo paimtas?
Acheologų vertinimu, monetos greičiausiai buvo sąmoningai užkastos saugiai paslėpti. Viena svarbiausių versijų ta, kad jas paslėpęs žmogus mirė arba dėl kitų priežasčių nebegalėjo atskleisti slėptuvės vietos.
Radinio tyrimai suteikė papildomų užuominų: dalis monetų į LVR-Landesmuseum Bono restauravimo dirbtuves atgabentos kaip vientisas žemės luitas. Rentgeno nuotraukose užfiksuoti keraminio indo fragmentai ir šiaudų liekanos, leidžiančios manyti, kad monetos buvo laikytos inde, paminkštintame šiaudais.
Įvertinti lobio vertę šiandienos pinigais sudėtinga, tačiau kontekstą suteikia Romos kariuomenės atlyginimai. Istoriniai skaičiavimai rodo, kad eilinis legionierius anuomet per metus gaudavo apie 300 denarų, o dalis sumos būdavo išskaičiuojama maistui ir ekipuotei.
Sidabrinės monetos dabar priklauso Šiaurės Reino-Vestfalijos žemei, o radėjui žadamas atlygis. Dalis radinio jau pristatyta visuomenei Bonoje, o nuo 2027 metų kovo lobį planuojama eksponuoti nuolatinėje LVR-Landesmuseum archeologinėje ekspozicijoje.