CP v2

Tag: Importas

  • Lenkija perspėja dėl anglies: po importo šuolio 168 proc. šalčiams atėjus atsargų gali nepakakti

    Lenkijos šilumos ir elektros sektorius įspėja, kad artėjant žiemos pikui šalyje gali pritrūkti anglies. „Orlen Termika“ vadovas Andrzejus Gajewskis teigė, jog didžiausią reikšmę turės artimiausi mėnesiai, ypač gruodis ir sausis.

    Pasak jo, pernai šaltas sezonas šilumos ūkyje smarkiai padidino anglies suvartojimą, o vėliau energijos gamintojai dar labiau atsigręžė į šį kurą, kai brango dujos. Dėl to išaugo paklausa ir spaudimas atsargoms, nors dalis gamintojų deklaruoja pirmiausia naudojantys vietos kasyklų produkciją.

    „Jei žiema bus šalta, anglies gali pritrūkti. Visi atsidursime ties riba“, – sakė A. Gajewskis.

    „Orlen Termika“, tiekianti šilumą ir Varšuvai, skelbia sukaupusi apie 1 500 000 tonų anglies. Bendrovė tikina, kad toks kiekis turėtų leisti užtikrinti tiekimą iki žiemos pabaigos, tačiau bendra rinkos padėtis priklausys nuo temperatūrų ir logistikos.

    Importas šoktelėjo 168 proc.

    Lenkijos statistika rodo ryškų priklausomybės nuo importo didėjimą. Pirmąjį 2026 metų pusmetį į Lenkiją įvežta 3 060 000 tonų energetinės anglies, tai yra 168 proc. daugiau nei per tą patį 2025 metų laikotarpį.

    Skaičiuojama, kad iki 2026 metų liepos mėnesio Lenkija buvo importavusi beveik tiek pat anglies, kiek per visus 2024 metus. Didžiausia importo dalis teko Kazachstanui, taip pat reikšmingi kiekiai atgabenti iš Kolumbijos.

    Remiantis pramonės duomenimis, didžiausi anglies vartotojai yra energetikos bendrovės, turinčios anglimi kūrenamas elektrines. Tuo metu nepriklausomos šilumos įmonės, dažnai priklausančios savivaldybėms, paprastai taip pat remiasi vietine anglimi, o importą dažniausiai vykdo tarpininkai ir nepriklausomi importuotojai.

    Kodėl rizika didėja?

    Riziką didina keli veiksniai: šaltis staigiai kelia šilumos poreikį, o elektros gamintojai, brangstant dujoms, gali greičiau didinti anglies dalį gamyboje. Tokiais laikotarpiais lemia ne tik atsargų dydis, bet ir tiekimo grandinių pralaidumas, uostų bei geležinkelių pajėgumai.

    Rinkos dalyviai pabrėžia, kad kritinis scenarijus labiausiai tikėtinas, jei sutaps keli veiksniai vienu metu: ilgesnis šalčių periodas, intensyvesnis anglies vartojimas energetikoje ir importo srautų trikdžiai. Todėl žiemos pradžios rodikliai ir atsargų dinamika artimiausiais mėnesiais bus pagrindinis indikatorius, ar Lenkijai pavyks išvengti deficito.

  • Krytyinės skalenių žaliavos ES: Lenkija turi 139 mln tonų, bet išgauna vos kelis tūkstančius

    Milijonai tonų po žeme

    Lenkija turi beveik 139 mln tonų patvirtintų skalenių žaliavų išteklių, kuriuos Europos Sąjunga priskiria kritinėms žaliavoms. Tačiau reali gavyba išlieka simbolinė: 2025 metais šalyje išgauta apie 7 000 tonų, tai yra maždaug 30 proc. mažiau nei metais anksčiau.

    Remiantis Lenkijos geologijos tarnybos duomenimis, didžioji dalis telkinių nėra naudojami. Eksploatuojamų telkinių dalis sudaro tik apie 4,12 proc. visų išteklių, o daugiau kaip 88 proc. yra neįsisavintuose telkiniuose.

    Pramoniniai ištekliai, siejami su telkiniais, kurie jau parengti eksploatacijai, sudaro apie 5,72 mln tonų. Vis dėlto tai nereiškia, kad šis kiekis automatiškai pasieks rinką, nes lemiami tampa ekonominiai ir aplinkosauginiai veiksniai.

    Gavyba sutelkta į vieną telkinį

    Šiuo metu skalenių žaliava realiai kasama tik Pagórki Wschodnie telkinyje netoli Sobótka. Kitose vietose veikla sustabdyta arba nevykdoma: anksčiau eksploatuotas Stary Łom telkinys 2024 metais dar veikė, tačiau vėliau gavyba vėl nutrūko.

    Karpniki telkinio atveju koncesija formaliai galioja, tačiau gavyba nevykdoma. Tokia situacija atspindi platesnę tendenciją: vien išteklių „ant popieriaus“ nepakanka, jei projektai stringa dėl leidimų, finansavimo, infrastruktūros ar vietos bendruomenių ir aplinkosaugos reikalavimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad skalenių atveju svarbi ne tik telkinio apimtis, bet ir žaliavos kokybė. Keramikos ir stiklo pramonei būtinas stabilus cheminės sudėties ir grynumo standartas, kurio ne visi telkiniai gali užtikrinti be papildomo apdorojimo.

    Pramonė skalenius importuoja

    Menka vidaus gavyba nereiškia menko poreikio. 2024 metais Lenkijoje vadinamasis regimasis skalenių, skalenių ir kvarco mišinių bei nefelininio sienito vartojimas siekė apie 773 100 tonų.

    Tais pačiais metais vien skalenių importas sudarė apie 420 300 tonų, vadinasi, reikšminga dalis poreikio padengiama iš užsienio. Apie 90 proc. šalies vartojamų skalenių atitenka keraminių plytelių gamybai, o likusi dalis naudojama stiklo, sanitarinės keramikos ir porceliano pramonėje.

    Skaleniai yra viena iš žaliavų, kurios svarba Europos ekonomikai pastaraisiais metais išaugo dėl tiekimo rizikų ir strateginio savarankiškumo tikslų. ES kritinių žaliavų politika vis dažniau apima ne tik retuosius metalus, bet ir pramonėje plačiai naudojamas mineralines žaliavas, kurių tiekimas gali tapti pažeidžiamas dėl geopolitinių ar logistikos veiksnių.

  • Vokietijos eksportas smuko pirmąkart per 5 mėnesius: ženklai, kad atsigavimas stringa

    Vokietijos eksportas smuko pirmąkart per 5 mėnesius: ženklai, kad atsigavimas stringa

    Vokietijos ekonomikos atsigavimo tvarumas vėl kelia klausimų: naujausi oficialūs duomenys rodo, kad prekių eksportas liepą sumažėjo pirmą kartą per penkis mėnesius. Tai sustiprino rinkų nerimą, jog didžiausios Europos ekonomikos augimas gali prarasti pagreitį.

    Federalinė statistikos tarnyba Destatis skelbia, kad eksportas, palyginti su birželiu, krito 0,8 proc. ir siekė 138,2 mlrd. eurų. Analitikai tikėjosi kiek mažesnio smukimo, todėl rodiklis buvo įvertintas kaip prastesnis, nei rinkos buvo įkainojusios.

    Smūgis iš Kinijos ir euro zonos

    Didžiausią neigiamą įtaką turėjo silpnesnė paklausa svarbiose Vokietijos rinkose. Siuntos į Kiniją susitraukė 9,5 proc., o eksportas į kitas euro zonos valstybes sumažėjo 2,8 proc.

    Toks vaizdas ypač jautrus Vokietijai, kurios pramonė ir aukštos pridėtinės vertės gamyba tradiciškai remiasi užsienio paklausa. Kai pagrindiniai partneriai stabdo užsakymus, spaudimas persimeta ir į gamybos apimtis, investicijas bei užimtumą.

    JAV rinka siunčia kitokį signalą

    Vis dėlto ne visos kryptys buvo vienodai silpnos. Eksportas į JAV, didžiausią Vokietijos prekių realizavimo rinką, per mėnesį šoktelėjo daugiau nei 19 proc., tęsiantis atsigavimui po anksčiau prekybą paveikusių tarifų sugriežtinimų.

    Skirtumas tarp JAV ir kitų regionų dinamikos rodo, kad Vokietijos eksportuotojams vis svarbiau diversifikuoti rinkas, tačiau trumpuoju laikotarpiu euro zonos ir Kinijos lėtėjimas gali užgožti atskirų krypčių pagerėjimą.

    Importas smuko, perteklius išaugo

    Destatis duomenimis, importas liepą sumažėjo 5,7 proc. ir sudarė 116,9 mlrd. eurų. Dėl to prekybos perteklius išaugo iki 21,3 mlrd. eurų.

    Didėjantis prekybos perteklius nebūtinai reiškia stiprėjančią ekonomiką, nes jis gali augti ir tada, kai vidaus paklausa silpsta, o įmonės bei gyventojai mažina importuojamų prekių pirkimą. Šią riziką sustiprina ir tai, kad pastarosiomis dienomis pramonės gamybos rodikliai taip pat nuvylė.

    Metų pradžioje dalis indikatorių atrodė geresni, o kai kurie analitikos centrai buvo pakėlę 2026 metų augimo prognozes iki 1,2–1,4 proc. Vis dėlto naujausi prekybos duomenys rodo, kad optimizmui gali tekti atlaikyti rimtesnį testą, ypač jei išorės paklausa ir geopolitinė įtampa toliau spaustų Europos pramonę.

  • Vokietijos ekonomika nustebino: BVP augo sparčiau, o eksportas vėl traukia šalį į priekį

    Vokietijos ekonomika nustebino: BVP augo sparčiau, o eksportas vėl traukia šalį į priekį

    Vokietijos ekonomika antrąjį 2026 metų ketvirtį augo sparčiau, nei iš pradžių buvo manyta. Patikslinti Federalinės statistikos tarnybos duomenys rodo, kad bendrasis vidaus produktas balandžio–birželio laikotarpiu, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, padidėjo 0,3 proc., nors pirminis įvertis siekė 0,2 proc.

    Metinis augimas taip pat pakoreguotas į viršų: BVP per metus padidėjo 1,0 proc., kai anksčiau buvo skelbta 0,9 proc. Tai geresnis rezultatas nei pirmajame ketvirtyje, kai metinis augimas siekė 0,8 proc.

    Patikslinimas sustiprina signalą, kad didžiausia Europos ekonomika kol kas atsilaiko prieš energijos kainų šoką ir logistikos sutrikimus, siejamus su karu Irane bei Hormūzo sąsiaurio uždarymu. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad rizikos išlieka, nes vidaus paklausa dar nerodo tvaraus atsigavimo.

    „Vokietijos ekonomika išlaiko metų pradžioje įgytą augimo pagreitį“, – sakė Federalinės statistikos tarnybos prezidentė Ruth Brand.

    „Kaip ir pirmąjį ketvirtį, augimą pirmiausia lėmė teigiama eksporto raida“, – pridūrė ji.

    Eksportas, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, ūgtelėjo 2,0 proc., o importas padidėjo 1,5 proc. Tuo pat metu tiek namų ūkių vartojimas, tiek valdžios sektoriaus vartojimas augo vangiai ir padidėjo tik po 0,1 proc., o tai rodo, kad vidaus paklausa vis dar silpna.

    Pramonės gamyba padidėjo 0,9 proc., prie to labiausiai prisidėjo chemijos ir elektros įrangos sektoriai. Daugelyje paslaugų sričių taip pat fiksuotas augimas, o statybų sektoriaus aktyvumas iš esmės nepasikeitė.

    Išsiskyrė finansų ir draudimo paslaugos, kurių apimtys sumažėjo 0,7 proc. Investicijos kiek smuktelėjo: išlaidos mašinoms ir įrenginiams sumažėjo 1,4 proc., o tai leidžia manyti, kad dalis įmonių vis dar atsargiai vertina ateities paklausą ir sąnaudų spaudimą.

    Ekonominę nuotaiką papildomai pagerino Ifo verslo klimato indeksas, rugpjūtį pakilęs iki 88,8 punkto nuo 86,7 punkto liepą. Rodiklis pranoko rinkos lūkesčius, o tai signalizuoja platesnį optimizmo atsigavimą pagrindiniuose sektoriuose.

    Vis dėlto Vokietijos augimo paveikslas išlieka nevienalytis. Eksportas tampa pagrindiniu varikliu, tačiau vartojimas ir investicijos rodo, kad namų ūkių ir įmonių elgsena tebėra atsargi, ypač esant brangiai energijai ir didesniam geopolitiniam neapibrėžtumui.

    Pastaraisiais metais Vokietijos ekonomikai spaudimą darė išaugusios energijos sąnaudos, konkurencijos stiprėjimas iš Kinijos ir JAV taikomi tarifai. 2026 metais vilčių suteikė planai didinti išlaidas gynybai ir infrastruktūrai, tačiau energijos kainų šuoliai dėl karo Irane aptemdė prognozes.

    Dėl šių priežasčių Vyriausybė šiuo metu tikisi, kad 2026 metais Vokietijos ekonomika augs 0,5 proc., nors anksčiau buvo prognozuojamas 1,0 proc. augimas. Rinkoms tai reiškia, kad bet koks atsigavimas greičiausiai bus labiau priklausomas nuo išorės paklausos ir energijos kainų stabilizacijos.

  • Į Europą atkeliauja Kinijoje surinkti „Audi“ elektromobiliai: pigesni už vietinius, bet yra kabliukas

    Į Europą atkeliauja Kinijoje surinkti „Audi“ elektromobiliai: pigesni už vietinius, bet yra kabliukas

    Į Europos rinką netikėtai skinasi kelią Kinijai skirti „Audi“ elektromobiliai, kurių gamintojas oficialiai neplanavo pardavinėti Senajame žemyne. Vis dėlto nepriklausomas importuotojas Vokietijoje juos atgabena, suderina su europiniais reikalavimais ir registruoja, o galutinė kaina, kaip teigiama, išlieka mažesnė nei panašių Europoje gaminamų modelių.

    Kalbama apie du Kinijos rinkai nuo nulio kurtus modelius: „Audi“ E5 Sportback ir E7X SUV, kurie sukurti bendradarbiaujant su partneriu SAIC. Jie remiasi aukštos įtampos architektūra, o salonuose akcentuojama skaitmenizacija, dideli ekranai ir pažangios pagalbos vairuotojui sistemos, įskaitant lidarą.

    Kaina mažesnė, galia didelė

    Importuotojo skelbiamais duomenimis, E5 Sportback gali būti komplektuojamas dviejų variklių pavara, išvystančia iki 776 arklio galių, ir 100 kilovatvalandžių baterija. Toks derinys leidžia siūlyti įspūdingas charakteristikas, o kaina, net įvertinus logistiką ir homologaciją, esą tampa konkurencinga prieš analogiško dydžio europinius elektrinius modelius.

    Elektrinių SUV segmente skirtumas dar labiau krinta į akis: E7X siūlomas maždaug nuo 86 800 eurų su pridėtinės vertės mokesčiu, kai panašaus tipo europiniai modeliai Vokietijoje startuoja brangiau. Importuotojas pirkėjams prideda įkrovimo adapterį ir žada dvejų metų garantiją per nepriklausomą remonto partnerių tinklą.

    Kur slypi rizika?

    Nors pirmieji tokie automobiliai jau pastebimi Vokietijos keliuose, ekspertai perspėja dėl praktinių niuansų. Didžiausi klausimai kyla dėl atsarginių dalių tiekimo, remonto procedūrų ir to, ar specializuotos dirbtuvės turės pakankamai žinių dirbti su Kinijos specifikacijos modeliais.

    „Šie modeliai sukurti partnerystėje su SAIC ir yra giliai integruoti į Kinijos skaitmeninę ekosistemą“, – sakė „Audi“ atstovas.

    Prie rizikų pridedamas ir programinės įrangos bei pagalbos vairuotojui sistemų suderinamumas. Pažangūs jutikliai ir asistavimo funkcijos dažnai kalibruojami konkrečios rinkos keliams ir ženklinimui, todėl Europoje jų veikimas gali skirtis, o kai kurios funkcijos gali būti ribotos.

    Precedentai rodo, kad viskas gali sustoti

    Dar vienas jautrus aspektas yra teisinė ir komercinė ateitis: jei gamintojas nuspręstų stabdyti tokių automobilių patekimą į Europą, savininkai gali susidurti su ilgalaikiais aptarnavimo ir vertės išlaikymo iššūkiais. Rinkoje jau būta atvejų, kai į Europą importuoti Kinijai skirti modeliai tapo ginčų objektu, o prekyba buvo sustabdyta.

    Tokie sandoriai pirkėjams gali atrodyti patrauklūs dėl kainos ir įrangos, tačiau prieš perkant vertėtų įvertinti visą eksploatacijos ciklą: garantijos realų veikimą, dalių tiekimo terminus, programinės įrangos atnaujinimus ir draudimo sąlygas. Elektromobilių konkurencijai aštrėjant, tokie importo kanalai gali stiprėti, bet rizikų jie kol kas nemažina.

  • ES plieno gamyba smuko iki rekordo, o importas šoktelėjo: CBAM lūkesčiai keičia rinką

    Europos plieno pramonės asociacija Eurofer fiksuoja pirmuosius atsigavimo signalus Europos Sąjungos plieno rinkoje, tačiau bendra gamyba ir toliau traukiasi. Pasak asociacijos, vartojimas augo, bet reikšmingą šio augimo dalį „susirinko“ importuotojai, o ne ES gamintojai.

    Eurofer duomenimis, žaliavinio plieno gamyba ES sumažėjo 2,9 proc. iki 125,8 mln. tonų ir pasiekė žemiausią lygį istorijoje. Asociacija pažymi, kad gamyba buvo beveik 20 mln. tonų mažesnė nei prieš pandemiją ir maždaug 60 mln. tonų mažesnė nei prieš 2008 metų finansų krizę.

    Vartojimo augimas, kaip nurodo Eurofer, siekė 4,4 proc., tačiau jį iš dalies paskatino paspartintas importas. Importuotojai ypač suaktyvėjo metų antroje pusėje, siekdami apsirūpinti plienu prieš įsigaliojant su anglies dioksido korekciniu mechanizmu pasienyje (CBAM) susijusiems reikalavimams.

    Importas išaugo 14 proc. ir priartėjo prie 40 mln. tonų, o importuotas plienas užėmė rekordinę, apie 30 proc. rinkos dalį, palyginti su 27 proc. metais anksčiau. Eurofer teigimu, vien ketvirtąjį ketvirtį importas pašoko 53 proc., o tai asociacija sieja su pirkimų „sprintu“ prieš CBAM.

    Dėl tokios dinamikos ES suvartojo daugiau plieno, nei pagamino, o prekybos balanso minusas didėjo. Eurofer skaičiavimu, bendras plieno produktų prekybos deficitas pasiekė 24 mln. tonų, o gatavų plieno gaminių deficitas sudarė 15 mln. tonų.

    „Iš esmės iš atsigavimo šiuo metu daugiausia laimi importuotojai, o ne Europos plieno gamintojai“, – teigiama Eurofer vertinime.

    Paklausos struktūroje Eurofer išskiria statybų sektorių, kuris Europoje suvartoja didžiausią plieno dalį, apie 37 proc. Vis dėlto automobilių gamyba, antras pagal plieno imlumą sektorius, fiksavo trečius iš eilės metinius nuosmukio metus, o ryškesnio atsigavimo tikimasi tik vėliau.

    Asociacija prognozuoja, kad plieno vartojimas artimiausiu laikotarpiu gali augti nuosaikiai, tačiau pabrėžia riziką, kad šį augimą ir toliau „nuims“ importas. Eurofer akcentuoja, kad pagrindinis iššūkis bus užtikrinti, jog didėjanti paklausa stiprintų Europos gamybą, o ne didintų priklausomybę nuo įvežtinio plieno.

  • Kinija pateikė netikėtą staigmeną: eksportas šoktelėjo 27 proc. ir viskas sukasi apie DI

    Kinija pateikė netikėtą staigmeną: eksportas šoktelėjo 27 proc. ir viskas sukasi apie DI

    Eksportas šoktelėjo labiau nei laukta

    Kinijos eksporto apimtys birželį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, išaugo 27 proc., pranešė šalies muitinės institucijos. Šuolis buvo gerokai didesnis, nei prognozavo ekonomistai, ir paspartėjo nuo gegužę fiksuoto 19,4 proc. augimo.

    Analitikai dalį šio pagreičio sieja su dirbtinio intelekto bumu, kuris didina pasaulinę paklausą puslaidininkiams ir kitai elektronikai. Kartu tai rodo, kad užsienio rinkose Kinijos produkcija išlieka konkurencinga, nepaisant geopolitinės įtampos ir prekybos ribojimų.

    Importas augo, bet perteklius didėjo

    Birželį Kinijos importas taip pat stipriai augo ir, lyginant metai iš metų, pašoko 36 proc., kai gegužę didėjo 27,4 proc. Dalis augimo aiškinama brangesnėmis įvežamomis žaliavomis bei energijos ištekliais, kurių kainas paveikė karas Irane ir platesnis nestabilumas regione.

    Nepaisant sparčiai augusio importo, prekybos perteklius didėjo. Birželį jis siekė apie 116 milijardų eurų, kai mėnesiu anksčiau buvo apie 97 milijardus eurų.

    „Prekybos vertės birželį vėl stipriai šoktelėjo. Tai daugiausia atspindi pastaruoju metu brangusius puslaidininkius dėl DI bumo, tačiau net ir be to užsienio paklausa Kinijos prekėms išlieka tvirta“, – teigė Capital Economics ekonomistas Julianas Evansas-Pritchardas.

    DI ir elektromobiliai tampa varikliu

    Eksporto struktūroje vis ryškesnė technologijų kryptis: augimą kelia transporto priemonės, ypač elektromobiliai, taip pat telekomunikacijų ir kompiuterinė įranga. DI plėtra pasaulyje didina poreikį serveriams, spartintuvams, atminties lustams ir kitoms grandinės dalims, o tai kelia tiek apimtis, tiek kainas.

    Šis eksporto pagyvėjimas taip pat padeda kompensuoti užsitęsusias vidaus ekonomikos problemas, ypač silpnesnį vartojimą ir investicijas, kurios siejamos su nekilnojamojo turto sektoriaus nuosmukiu. Dėl to Kinija vis labiau remiasi išorės paklausa kaip vienu iš augimo ramščių.

    Europa ir JAV spaudžia, bet srautai auga

    Pirmąjį pusmetį Kinijos eksportas, palyginti su praėjusiais metais, didėjo 17,6 proc., o importas – 26,6 proc. Tuo pat metu JAV ir Europa vis dažniau kalba apie didėjančius prekybos disbalansus bei rizikas, susijusias su subsidijuojama pramone ir gamybos pertekliumi.

    Birželį eksportas į Pietryčių Aziją ūgtelėjo beveik 35 proc., į Europos Sąjungą – daugiau nei 18 proc., o į Lotynų Ameriką – per 28 proc. Tiekimas į JAV didėjo beveik 14 proc.; pastaraisiais mėnesiais srautai atsigavo ir dėl palankesnės bazės, nes prieš metus eksportas buvo prislopęs po sugriežtintos tarifų politikos.

    Rinkos taip pat laukia naujausių Kinijos bendrojo vidaus produkto duomenų už antrąjį metų ketvirtį. Šalies vadovybė šiems metams yra nustačiusi 4,5–5 proc. augimo tikslą, o Tarptautinis valiutos fondas neseniai pakėlė prognozę iki 4,6 proc., kartu perspėdamas, kad vidutiniu laikotarpiu augimo tempas gali lėtėti.

    Vidaus paklausai skatinti Kinijoje toliau taikomos įvairios priemonės, įskaitant automobilių ir buitinės technikos keitimo subsidijas. Vis dėlto dalis gyventojų, susidurdami su lėtesne ekonomika, atsargiau vertina didesnius pirkinius, todėl eksporto dinamika išlieka itin svarbi bendrai perspektyvai.

  • Marokas šimteriopai didina alyvuogių aliejaus eksportą į Ispaniją: ką rodo skaičiai?

    Marokas šimteriopai didina alyvuogių aliejaus eksportą į Ispaniją: ką rodo skaičiai?

    Šuolis skaičiuose: kas pasikeitė

    Per metus Maroko alyvuogių aliejaus pardavimai Ispanijai išaugo beveik šimteriopai, rodo Ispanijos Ekonomikos, prekybos ir įmonių ministerijai pavaldaus duomenų portalo DataComex statistika. 2025 metų sausio–balandžio mėnesiais Ispanija iš kaimyninės šalies įsigijo 103 tonas, o 2026 metais tuo pačiu laikotarpiu – 10 384,7 tonos.

    Procentinis šuolis atrodo įspūdingai – 9 979 proc., tačiau jis kyla iš labai žemos bazės. Kai pradiniai kiekiai maži, net ir santykinai nedidelis absoliutus padidėjimas procentais virsta penkiaženkliu augimu.

    Kodėl 9 979 proc. nereiškia rinkos perėmimo

    Vertės išraiška augimas taip pat ryškus: nuo maždaug 340 000 eurų iki 32 760 000 eurų, arba 9 535 proc. Vis dėlto šie skaičiai dar nereiškia, kad Marokas perima Ispanijos alyvuogių aliejaus rinką.

    Pagal importo struktūrą Maroko dalis Ispanijos alyvuogių aliejaus įvežime padidėjo, tačiau išlieka palyginti nedidelė. Duomenys iki 2026 metų vasario rodo, kad Marokas sudarė apie 7,48 proc. Ispanijos alyvuogių aliejaus importo, kai prieš metus ši dalis siekė apie 2,01 proc.

    Kontekstui svarbu ir tai, kad Ispanija išlieka viena didžiausių alyvuogių aliejaus gamintojų pasaulyje. 2025–2026 metų sezonui nurodoma maždaug 1 295 000 tonų gamyba, todėl kelių pirmųjų metų mėnesių importas iš Maroko yra mažas, palyginti su vidaus pasiūla.

    Atsivertė ir prekybos kryptis

    Kartu keitėsi ir Ispanijos eksportas į Maroką. 2025 metų sausio–balandžio mėnesiais Ispanija pardavė Marokui 2 721 toną alyvuogių aliejaus, o 2026 metais tuo pačiu laikotarpiu – 673,72 tonos, arba 75,2 proc. mažiau.

    Vertės išraiška kritimas dar ryškesnis: nuo maždaug 11 110 000 eurų iki 2 440 000 eurų, tai yra beveik 78 proc. mažiau. Dėl to prekybos balansas apsivertė: jei 2025 metais Ispanija Marokui parduodavo daugiau nei pirkdavo, 2026 metais situacija tapo priešinga.

    Kas stumia Maroko augimą

    Maroko proveržį aiškina keli veiksniai. Vienas jų – itin sėkminga Maroko derliaus kampanija: Maroko tarpprofesinė alyvuogių federacija 2025–2026 metų sezonui yra minėjusi beveik 200 000 tonų gamybą, daugiau nei dukart didesnę nei ankstesniais metais, kai derlių slopino sausros.

    Kitas veiksnys – kainos ir prekybos sąlygos. Europos Sąjunga Marokui taiko palankesnes prekybos sąlygas nei daugeliui kitų trečiųjų šalių, o tai gali didinti konkurencingumą, ypač kai rinkoje trūksta vietinės produkcijos.

    Europos Komisijos ataskaitose matyti, kad visoje ES įvežimas iš Maroko 2025 metų spalio–2026 metų kovo laikotarpiu buvo smarkiai išaugęs. Tačiau pagrindinis ne ES tiekėjas ir toliau išlieka Tunisas, kuris sudaro didžiąją dalį trečiųjų šalių alyvuogių aliejaus importo į Bendriją.

    Kas dar tiekia aliejų Ispanijai

    Marokas nėra vienintelis reikšmingas tiekėjas. Pavyzdžiui, 2026 metų pirmus du mėnesius Ispanija iš viso importavo 39 624,61 tonos alyvuogių aliejaus, o pagal kiekius daugiausia tiekė Tunisas, Portugalija ir Italija.

    Marokas tuo laikotarpiu tarp tiekėjų rikiavosi ketvirtas, o Tuniso apimtys buvo kelis kartus didesnės. Tai rodo, kad Maroko įtaka didėja, bet kol kas ji labiau panaši į greitai augančią nišą nei į rinkos dominavimą.

    Ką tai reiškia vartotojams ir rinkai

    Ispanijos rinka pastaraisiais metais jautriai reagavo į klimatines rizikas, derliaus svyravimus ir kainų šuolius, todėl importo vaidmuo didėja, kai vietinė pasiūla silpnesnė. Ispanijos Žemės ūkio ministerija yra prognozavusi apie 9 proc. gamybos mažėjimą, o tai paprastai skatina ieškoti papildomų šaltinių užsienyje.

    Vis dėlto vien procentiniai šuoliai gali klaidinti: jie neatskleidžia nei bendro rinkos dydžio, nei importo dalies, nei alternatyvių tiekėjų. Tikėtina, kad Maroko aliejus Ispanijoje ir toliau stiprins pozicijas, tačiau kol kas anksti kalbėti apie Maroko aliejaus išstūmimą ar Ispanijos produkcijos pakeitimą.

  • Naujas ES mokestis pigioms siuntoms iš Kinijos: nuo 2026 metų papildoma rinkliava už prekių kategorijas

    Nuo 2026 metų liepos 1 dienos Europos Sąjungoje startuos pereinamasis laikotarpis, kuris keis pigių siuntų iš trečiųjų šalių apmokestinimą. Pagal naują tvarką planuojama taikyti fiksuotą muitinę rinkliavą mažos vertės siuntoms, dažniausiai atkeliaujančioms iš Kinijos ir kitų Azijos rinkų.

    Svarbiausia detalė vartotojams yra tai, kad mokestis būtų siejamas ne su pačia siunta kaip pakuote, o su joje esančių prekių rūšių skaičiumi. Kitaip tariant, mokėtumėte už skirtingas prekių kategorijas, todėl vienoje siuntoje sudėjus daugiau skirtingų daiktų galutinė suma gali išaugti.

    Pagal aptariamą modelį pereinamuoju laikotarpiu nuo 2026 metų liepos 1 dienos iki 2028 metų liepos 1 dienos būtų taikoma 3 eurų rinkliava už kiekvieną prekių poziciją pagal muitinės klasifikaciją. Jei siuntoje būtų vienos rūšies prekės, rinkliava būtų viena, tačiau skirtingų kategorijų atveju ji daugėtų.

    Europos Komisija šį pokytį sieja su sparčiai augančiais mažos vertės siuntų srautais ir administracine našta muitinėms. Pastaraisiais metais į ES kasmet patenka milijardai tokių siuntų, o didelę jų dalį sudaro drabužiai, telefonų priedai, smulki elektronika ir įvairios buities prekės.

    Formaliai muitinės skolininku dažniausiai būtų laikomas pardavėjas arba prekybos platforma, tačiau praktikoje kaštai paprastai persikelia į galutinę kainą. Tai reiškia, kad dalis iki šiol „impulsinių“ pirkinių, kai prekė kainuoja kelis eurus, o pristatymas būna minimalus, gali tapti mažiau patrauklūs.

    Taip pat svarbu, kad ši rinkliava nepakeistų pridėtinės vertės mokesčio taisyklių: PVM ir toliau būtų taikomas pagal galiojančią tvarką. Vartotojams tai reikštų, kad galutinę kainą gali sudaryti keli komponentai, o skaidrumas priklausys nuo to, kaip platformos pateiks mokesčius pirkimo metu.

    Pokyčiai labiausiai paliestų platformas, kurios dažnai siunčia prekes tiesiai iš sandėlių už ES ribų, tarp jų „AliExpress“, „Temu“, „Shein“, „Banggood“ ir „Alibaba“. Norint sumažinti galimas papildomas išlaidas, pirkėjams vis svarbesnis taps siuntimo pasirinkimas iš ES sandėlių, jei tokia alternatyva siūloma.

  • Lenkiškas sūris stumia ukrainietišką: tikroji priežastis – ne tik kaina ir akcijos

    Ukrainos parduotuvių lentynose vis dažniau dominuoja lenkiški brandinti sūriai, jogurtai ir kiti rūgštaus pieno produktai, o vietos gamintojams darosi vis sunkiau konkuruoti. Ekspertai pabrėžia, kad kainos skirtumas yra tik matoma problemos dalis, o esminės priežastys slypi gamybos mastuose, finansavimo sąlygose ir rinkos struktūroje.

    Ukrainos pieno produktų importo struktūroje Lenkijos dalis per pastaruosius dešimtmečius išaugo nuo pavienių procentų iki beveik pusės. 2026 metų pradžioje fiksuotas ir tolesnis įvežamo sūrio augimas, o pieno sektoriaus prekybos balansas išliko neigiamas, rodydamas, kad šalis daugiau įsiveža nei parduoda užsieniui.

    Kodėl lenkiškas sūris pigesnis

    Viena pagrindinių priežasčių – nevienodos modernizacijos galimybės. Lenkijos perdirbimo įmonės per kelerius metus plačiai atnaujino įrangą ir technologijas, pasinaudodamos Europos Sąjungos parama, o Ukrainos gamintojai dažniau rėmėsi brangiais kreditais, todėl savikaina augo.

    Modernizacija reiškia ir masto ekonomiją: didesnės gamyklos gali perdirbti kelis kartus daugiau žaliavos per parą, taip sumažindamos vieneto kaštus. Be to, nuoseklios investicijos leidžia užtikrinti stabilesnę kokybę ir mažiau svyruojančias produkto savybes, kas mažmeninėje prekyboje tampa svarbiu argumentu.

    Kas vyksta Ukrainos pieno rinkoje

    Rinkos spaudimą sustiprino ir demografiniai bei karo padariniai: šalis neteko milijonų vartotojų, o likę pirkėjai tapo ypač jautrūs kainai. Tuo pat metu mažėjo ganyklų plotai ir galvijų bandos, todėl didėjo žaliavos trūkumo rizika, o perdirbėjams tapo sunkiau planuoti ilgalaikę gamybą.

    Prie to prisideda ir rinkos sandorių struktūra: kai didelė dalis žaliavinio pieno nuperkama trumpalaikiais sandoriais, kainos ir tiekimas labiau svyruoja. Tokia aplinka apsunkina ilgalaikius kontraktus, investicijų grąžos planavimą ir konkurenciją su rinkomis, kuriose stabilūs susitarimai užima didesnę dalį.

    „Kova dėl lentynos seniai nebėra vien prekės ženklų varžybos. Vis dažniau tai rungtynės tarp skirtingų valstybių verslo rėmimo modelių“, – sakė Ukrainos pieno pramonės atstovas Arsenas Diduras.

    Kodėl vien kaina nepaaiškina visko

    Prekybininkai atkreipia dėmesį, kad importuojama produkcija dažnai atkeliauja su aiškiai prognozuojamomis charakteristikomis, ypač brandintų sūrių segmente. Pirkėjui žemesnė kaina kartu su įprasta, stabilia kokybe tampa lemiamu pasirinkimo kriterijumi, net jei vietinis produktas objektyviai nenusileidžia.

    Dar viena sisteminė problema – pridėtinės vertės grandinė. Ukraina dažniau eksportuoja santykinai pigesnes žaliavas ir paprastesnės perdirbimo produkciją, o importuoja brangesnius, gilesnės perdirbtos produktus. Lenkijos gamintojai aktyviau vysto aukštesnės vertės segmentus, pavyzdžiui, išrūgų baltymų koncentratus, kurie paklausūs sporto ir vaikų mityboje.

    Rinkos dalyviai sako, kad išeitis siejama ne su vienkartinėmis priemonėmis, o su ilgalaikiu perėjimu prie stabilaus kontraktavimo, investicijų į gilią perdirbą ir efektyvesnio eksporto kanalų atvėrimo. Nuo to priklausys, ar Ukrainos gamintojai ateityje galės konkuruoti ne tik kaina, bet ir didesne pridėtine verte bei mastu.