CP v2

Tag: Importas

  • ES plieno gamyba smuko iki rekordo, o importas šoktelėjo: CBAM lūkesčiai keičia rinką

    Europos plieno pramonės asociacija Eurofer fiksuoja pirmuosius atsigavimo signalus Europos Sąjungos plieno rinkoje, tačiau bendra gamyba ir toliau traukiasi. Pasak asociacijos, vartojimas augo, bet reikšmingą šio augimo dalį „susirinko“ importuotojai, o ne ES gamintojai.

    Eurofer duomenimis, žaliavinio plieno gamyba ES sumažėjo 2,9 proc. iki 125,8 mln. tonų ir pasiekė žemiausią lygį istorijoje. Asociacija pažymi, kad gamyba buvo beveik 20 mln. tonų mažesnė nei prieš pandemiją ir maždaug 60 mln. tonų mažesnė nei prieš 2008 metų finansų krizę.

    Vartojimo augimas, kaip nurodo Eurofer, siekė 4,4 proc., tačiau jį iš dalies paskatino paspartintas importas. Importuotojai ypač suaktyvėjo metų antroje pusėje, siekdami apsirūpinti plienu prieš įsigaliojant su anglies dioksido korekciniu mechanizmu pasienyje (CBAM) susijusiems reikalavimams.

    Importas išaugo 14 proc. ir priartėjo prie 40 mln. tonų, o importuotas plienas užėmė rekordinę, apie 30 proc. rinkos dalį, palyginti su 27 proc. metais anksčiau. Eurofer teigimu, vien ketvirtąjį ketvirtį importas pašoko 53 proc., o tai asociacija sieja su pirkimų „sprintu“ prieš CBAM.

    Dėl tokios dinamikos ES suvartojo daugiau plieno, nei pagamino, o prekybos balanso minusas didėjo. Eurofer skaičiavimu, bendras plieno produktų prekybos deficitas pasiekė 24 mln. tonų, o gatavų plieno gaminių deficitas sudarė 15 mln. tonų.

    „Iš esmės iš atsigavimo šiuo metu daugiausia laimi importuotojai, o ne Europos plieno gamintojai“, – teigiama Eurofer vertinime.

    Paklausos struktūroje Eurofer išskiria statybų sektorių, kuris Europoje suvartoja didžiausią plieno dalį, apie 37 proc. Vis dėlto automobilių gamyba, antras pagal plieno imlumą sektorius, fiksavo trečius iš eilės metinius nuosmukio metus, o ryškesnio atsigavimo tikimasi tik vėliau.

    Asociacija prognozuoja, kad plieno vartojimas artimiausiu laikotarpiu gali augti nuosaikiai, tačiau pabrėžia riziką, kad šį augimą ir toliau „nuims“ importas. Eurofer akcentuoja, kad pagrindinis iššūkis bus užtikrinti, jog didėjanti paklausa stiprintų Europos gamybą, o ne didintų priklausomybę nuo įvežtinio plieno.

  • Kinija pateikė netikėtą staigmeną: eksportas šoktelėjo 27 proc. ir viskas sukasi apie DI

    Kinija pateikė netikėtą staigmeną: eksportas šoktelėjo 27 proc. ir viskas sukasi apie DI

    Eksportas šoktelėjo labiau nei laukta

    Kinijos eksporto apimtys birželį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, išaugo 27 proc., pranešė šalies muitinės institucijos. Šuolis buvo gerokai didesnis, nei prognozavo ekonomistai, ir paspartėjo nuo gegužę fiksuoto 19,4 proc. augimo.

    Analitikai dalį šio pagreičio sieja su dirbtinio intelekto bumu, kuris didina pasaulinę paklausą puslaidininkiams ir kitai elektronikai. Kartu tai rodo, kad užsienio rinkose Kinijos produkcija išlieka konkurencinga, nepaisant geopolitinės įtampos ir prekybos ribojimų.

    Importas augo, bet perteklius didėjo

    Birželį Kinijos importas taip pat stipriai augo ir, lyginant metai iš metų, pašoko 36 proc., kai gegužę didėjo 27,4 proc. Dalis augimo aiškinama brangesnėmis įvežamomis žaliavomis bei energijos ištekliais, kurių kainas paveikė karas Irane ir platesnis nestabilumas regione.

    Nepaisant sparčiai augusio importo, prekybos perteklius didėjo. Birželį jis siekė apie 116 milijardų eurų, kai mėnesiu anksčiau buvo apie 97 milijardus eurų.

    „Prekybos vertės birželį vėl stipriai šoktelėjo. Tai daugiausia atspindi pastaruoju metu brangusius puslaidininkius dėl DI bumo, tačiau net ir be to užsienio paklausa Kinijos prekėms išlieka tvirta“, – teigė Capital Economics ekonomistas Julianas Evansas-Pritchardas.

    DI ir elektromobiliai tampa varikliu

    Eksporto struktūroje vis ryškesnė technologijų kryptis: augimą kelia transporto priemonės, ypač elektromobiliai, taip pat telekomunikacijų ir kompiuterinė įranga. DI plėtra pasaulyje didina poreikį serveriams, spartintuvams, atminties lustams ir kitoms grandinės dalims, o tai kelia tiek apimtis, tiek kainas.

    Šis eksporto pagyvėjimas taip pat padeda kompensuoti užsitęsusias vidaus ekonomikos problemas, ypač silpnesnį vartojimą ir investicijas, kurios siejamos su nekilnojamojo turto sektoriaus nuosmukiu. Dėl to Kinija vis labiau remiasi išorės paklausa kaip vienu iš augimo ramščių.

    Europa ir JAV spaudžia, bet srautai auga

    Pirmąjį pusmetį Kinijos eksportas, palyginti su praėjusiais metais, didėjo 17,6 proc., o importas – 26,6 proc. Tuo pat metu JAV ir Europa vis dažniau kalba apie didėjančius prekybos disbalansus bei rizikas, susijusias su subsidijuojama pramone ir gamybos pertekliumi.

    Birželį eksportas į Pietryčių Aziją ūgtelėjo beveik 35 proc., į Europos Sąjungą – daugiau nei 18 proc., o į Lotynų Ameriką – per 28 proc. Tiekimas į JAV didėjo beveik 14 proc.; pastaraisiais mėnesiais srautai atsigavo ir dėl palankesnės bazės, nes prieš metus eksportas buvo prislopęs po sugriežtintos tarifų politikos.

    Rinkos taip pat laukia naujausių Kinijos bendrojo vidaus produkto duomenų už antrąjį metų ketvirtį. Šalies vadovybė šiems metams yra nustačiusi 4,5–5 proc. augimo tikslą, o Tarptautinis valiutos fondas neseniai pakėlė prognozę iki 4,6 proc., kartu perspėdamas, kad vidutiniu laikotarpiu augimo tempas gali lėtėti.

    Vidaus paklausai skatinti Kinijoje toliau taikomos įvairios priemonės, įskaitant automobilių ir buitinės technikos keitimo subsidijas. Vis dėlto dalis gyventojų, susidurdami su lėtesne ekonomika, atsargiau vertina didesnius pirkinius, todėl eksporto dinamika išlieka itin svarbi bendrai perspektyvai.

  • Marokas šimteriopai didina alyvuogių aliejaus eksportą į Ispaniją: ką rodo skaičiai?

    Marokas šimteriopai didina alyvuogių aliejaus eksportą į Ispaniją: ką rodo skaičiai?

    Šuolis skaičiuose: kas pasikeitė

    Per metus Maroko alyvuogių aliejaus pardavimai Ispanijai išaugo beveik šimteriopai, rodo Ispanijos Ekonomikos, prekybos ir įmonių ministerijai pavaldaus duomenų portalo DataComex statistika. 2025 metų sausio–balandžio mėnesiais Ispanija iš kaimyninės šalies įsigijo 103 tonas, o 2026 metais tuo pačiu laikotarpiu – 10 384,7 tonos.

    Procentinis šuolis atrodo įspūdingai – 9 979 proc., tačiau jis kyla iš labai žemos bazės. Kai pradiniai kiekiai maži, net ir santykinai nedidelis absoliutus padidėjimas procentais virsta penkiaženkliu augimu.

    Kodėl 9 979 proc. nereiškia rinkos perėmimo

    Vertės išraiška augimas taip pat ryškus: nuo maždaug 340 000 eurų iki 32 760 000 eurų, arba 9 535 proc. Vis dėlto šie skaičiai dar nereiškia, kad Marokas perima Ispanijos alyvuogių aliejaus rinką.

    Pagal importo struktūrą Maroko dalis Ispanijos alyvuogių aliejaus įvežime padidėjo, tačiau išlieka palyginti nedidelė. Duomenys iki 2026 metų vasario rodo, kad Marokas sudarė apie 7,48 proc. Ispanijos alyvuogių aliejaus importo, kai prieš metus ši dalis siekė apie 2,01 proc.

    Kontekstui svarbu ir tai, kad Ispanija išlieka viena didžiausių alyvuogių aliejaus gamintojų pasaulyje. 2025–2026 metų sezonui nurodoma maždaug 1 295 000 tonų gamyba, todėl kelių pirmųjų metų mėnesių importas iš Maroko yra mažas, palyginti su vidaus pasiūla.

    Atsivertė ir prekybos kryptis

    Kartu keitėsi ir Ispanijos eksportas į Maroką. 2025 metų sausio–balandžio mėnesiais Ispanija pardavė Marokui 2 721 toną alyvuogių aliejaus, o 2026 metais tuo pačiu laikotarpiu – 673,72 tonos, arba 75,2 proc. mažiau.

    Vertės išraiška kritimas dar ryškesnis: nuo maždaug 11 110 000 eurų iki 2 440 000 eurų, tai yra beveik 78 proc. mažiau. Dėl to prekybos balansas apsivertė: jei 2025 metais Ispanija Marokui parduodavo daugiau nei pirkdavo, 2026 metais situacija tapo priešinga.

    Kas stumia Maroko augimą

    Maroko proveržį aiškina keli veiksniai. Vienas jų – itin sėkminga Maroko derliaus kampanija: Maroko tarpprofesinė alyvuogių federacija 2025–2026 metų sezonui yra minėjusi beveik 200 000 tonų gamybą, daugiau nei dukart didesnę nei ankstesniais metais, kai derlių slopino sausros.

    Kitas veiksnys – kainos ir prekybos sąlygos. Europos Sąjunga Marokui taiko palankesnes prekybos sąlygas nei daugeliui kitų trečiųjų šalių, o tai gali didinti konkurencingumą, ypač kai rinkoje trūksta vietinės produkcijos.

    Europos Komisijos ataskaitose matyti, kad visoje ES įvežimas iš Maroko 2025 metų spalio–2026 metų kovo laikotarpiu buvo smarkiai išaugęs. Tačiau pagrindinis ne ES tiekėjas ir toliau išlieka Tunisas, kuris sudaro didžiąją dalį trečiųjų šalių alyvuogių aliejaus importo į Bendriją.

    Kas dar tiekia aliejų Ispanijai

    Marokas nėra vienintelis reikšmingas tiekėjas. Pavyzdžiui, 2026 metų pirmus du mėnesius Ispanija iš viso importavo 39 624,61 tonos alyvuogių aliejaus, o pagal kiekius daugiausia tiekė Tunisas, Portugalija ir Italija.

    Marokas tuo laikotarpiu tarp tiekėjų rikiavosi ketvirtas, o Tuniso apimtys buvo kelis kartus didesnės. Tai rodo, kad Maroko įtaka didėja, bet kol kas ji labiau panaši į greitai augančią nišą nei į rinkos dominavimą.

    Ką tai reiškia vartotojams ir rinkai

    Ispanijos rinka pastaraisiais metais jautriai reagavo į klimatines rizikas, derliaus svyravimus ir kainų šuolius, todėl importo vaidmuo didėja, kai vietinė pasiūla silpnesnė. Ispanijos Žemės ūkio ministerija yra prognozavusi apie 9 proc. gamybos mažėjimą, o tai paprastai skatina ieškoti papildomų šaltinių užsienyje.

    Vis dėlto vien procentiniai šuoliai gali klaidinti: jie neatskleidžia nei bendro rinkos dydžio, nei importo dalies, nei alternatyvių tiekėjų. Tikėtina, kad Maroko aliejus Ispanijoje ir toliau stiprins pozicijas, tačiau kol kas anksti kalbėti apie Maroko aliejaus išstūmimą ar Ispanijos produkcijos pakeitimą.

  • Naujas ES mokestis pigioms siuntoms iš Kinijos: nuo 2026 metų papildoma rinkliava už prekių kategorijas

    Nuo 2026 metų liepos 1 dienos Europos Sąjungoje startuos pereinamasis laikotarpis, kuris keis pigių siuntų iš trečiųjų šalių apmokestinimą. Pagal naują tvarką planuojama taikyti fiksuotą muitinę rinkliavą mažos vertės siuntoms, dažniausiai atkeliaujančioms iš Kinijos ir kitų Azijos rinkų.

    Svarbiausia detalė vartotojams yra tai, kad mokestis būtų siejamas ne su pačia siunta kaip pakuote, o su joje esančių prekių rūšių skaičiumi. Kitaip tariant, mokėtumėte už skirtingas prekių kategorijas, todėl vienoje siuntoje sudėjus daugiau skirtingų daiktų galutinė suma gali išaugti.

    Pagal aptariamą modelį pereinamuoju laikotarpiu nuo 2026 metų liepos 1 dienos iki 2028 metų liepos 1 dienos būtų taikoma 3 eurų rinkliava už kiekvieną prekių poziciją pagal muitinės klasifikaciją. Jei siuntoje būtų vienos rūšies prekės, rinkliava būtų viena, tačiau skirtingų kategorijų atveju ji daugėtų.

    Europos Komisija šį pokytį sieja su sparčiai augančiais mažos vertės siuntų srautais ir administracine našta muitinėms. Pastaraisiais metais į ES kasmet patenka milijardai tokių siuntų, o didelę jų dalį sudaro drabužiai, telefonų priedai, smulki elektronika ir įvairios buities prekės.

    Formaliai muitinės skolininku dažniausiai būtų laikomas pardavėjas arba prekybos platforma, tačiau praktikoje kaštai paprastai persikelia į galutinę kainą. Tai reiškia, kad dalis iki šiol „impulsinių“ pirkinių, kai prekė kainuoja kelis eurus, o pristatymas būna minimalus, gali tapti mažiau patrauklūs.

    Taip pat svarbu, kad ši rinkliava nepakeistų pridėtinės vertės mokesčio taisyklių: PVM ir toliau būtų taikomas pagal galiojančią tvarką. Vartotojams tai reikštų, kad galutinę kainą gali sudaryti keli komponentai, o skaidrumas priklausys nuo to, kaip platformos pateiks mokesčius pirkimo metu.

    Pokyčiai labiausiai paliestų platformas, kurios dažnai siunčia prekes tiesiai iš sandėlių už ES ribų, tarp jų „AliExpress“, „Temu“, „Shein“, „Banggood“ ir „Alibaba“. Norint sumažinti galimas papildomas išlaidas, pirkėjams vis svarbesnis taps siuntimo pasirinkimas iš ES sandėlių, jei tokia alternatyva siūloma.

  • Lenkiškas sūris stumia ukrainietišką: tikroji priežastis – ne tik kaina ir akcijos

    Ukrainos parduotuvių lentynose vis dažniau dominuoja lenkiški brandinti sūriai, jogurtai ir kiti rūgštaus pieno produktai, o vietos gamintojams darosi vis sunkiau konkuruoti. Ekspertai pabrėžia, kad kainos skirtumas yra tik matoma problemos dalis, o esminės priežastys slypi gamybos mastuose, finansavimo sąlygose ir rinkos struktūroje.

    Ukrainos pieno produktų importo struktūroje Lenkijos dalis per pastaruosius dešimtmečius išaugo nuo pavienių procentų iki beveik pusės. 2026 metų pradžioje fiksuotas ir tolesnis įvežamo sūrio augimas, o pieno sektoriaus prekybos balansas išliko neigiamas, rodydamas, kad šalis daugiau įsiveža nei parduoda užsieniui.

    Kodėl lenkiškas sūris pigesnis

    Viena pagrindinių priežasčių – nevienodos modernizacijos galimybės. Lenkijos perdirbimo įmonės per kelerius metus plačiai atnaujino įrangą ir technologijas, pasinaudodamos Europos Sąjungos parama, o Ukrainos gamintojai dažniau rėmėsi brangiais kreditais, todėl savikaina augo.

    Modernizacija reiškia ir masto ekonomiją: didesnės gamyklos gali perdirbti kelis kartus daugiau žaliavos per parą, taip sumažindamos vieneto kaštus. Be to, nuoseklios investicijos leidžia užtikrinti stabilesnę kokybę ir mažiau svyruojančias produkto savybes, kas mažmeninėje prekyboje tampa svarbiu argumentu.

    Kas vyksta Ukrainos pieno rinkoje

    Rinkos spaudimą sustiprino ir demografiniai bei karo padariniai: šalis neteko milijonų vartotojų, o likę pirkėjai tapo ypač jautrūs kainai. Tuo pat metu mažėjo ganyklų plotai ir galvijų bandos, todėl didėjo žaliavos trūkumo rizika, o perdirbėjams tapo sunkiau planuoti ilgalaikę gamybą.

    Prie to prisideda ir rinkos sandorių struktūra: kai didelė dalis žaliavinio pieno nuperkama trumpalaikiais sandoriais, kainos ir tiekimas labiau svyruoja. Tokia aplinka apsunkina ilgalaikius kontraktus, investicijų grąžos planavimą ir konkurenciją su rinkomis, kuriose stabilūs susitarimai užima didesnę dalį.

    „Kova dėl lentynos seniai nebėra vien prekės ženklų varžybos. Vis dažniau tai rungtynės tarp skirtingų valstybių verslo rėmimo modelių“, – sakė Ukrainos pieno pramonės atstovas Arsenas Diduras.

    Kodėl vien kaina nepaaiškina visko

    Prekybininkai atkreipia dėmesį, kad importuojama produkcija dažnai atkeliauja su aiškiai prognozuojamomis charakteristikomis, ypač brandintų sūrių segmente. Pirkėjui žemesnė kaina kartu su įprasta, stabilia kokybe tampa lemiamu pasirinkimo kriterijumi, net jei vietinis produktas objektyviai nenusileidžia.

    Dar viena sisteminė problema – pridėtinės vertės grandinė. Ukraina dažniau eksportuoja santykinai pigesnes žaliavas ir paprastesnės perdirbimo produkciją, o importuoja brangesnius, gilesnės perdirbtos produktus. Lenkijos gamintojai aktyviau vysto aukštesnės vertės segmentus, pavyzdžiui, išrūgų baltymų koncentratus, kurie paklausūs sporto ir vaikų mityboje.

    Rinkos dalyviai sako, kad išeitis siejama ne su vienkartinėmis priemonėmis, o su ilgalaikiu perėjimu prie stabilaus kontraktavimo, investicijų į gilią perdirbą ir efektyvesnio eksporto kanalų atvėrimo. Nuo to priklausys, ar Ukrainos gamintojai ateityje galės konkuruoti ne tik kaina, bet ir didesne pridėtine verte bei mastu.

  • Kalifornijos persikų augintojai pjauna 9 metus puoselėtus sodus: žlugo perdirbimas ir sutartys

    Kalifornijos persikų augintojai atsidūrė paradoksalioje situacijoje: sodai sveiki, derlius gausus, tačiau vaisių realizuoti beveik nėra kur. Po didelio perdirbimo verslo griūties daliai ūkių neliko nei supirkimo sutarčių, nei veikiančių gamyklų, todėl kai kurie jau pradeda rauti medžius.

    Problemos epicentre atsidūrė pramoniniams tikslams auginami persikai, skirti konservavimui ir kitam perdirbimui. Tai ne tie minkšti, kvapnūs vaisiai, kurie paprastai keliauja į šviežių produktų skyrių, todėl paprastas sprendimas juos „išvežti į turgų“ dažnai neveikia.

    Kas nutiko perdirbimo grandinei

    Žemdirbių bėdos siejamos su stambaus perdirbimo verslo restruktūrizavimu ir gamyklų uždarymu, kai nauji savininkai perėmė prekių ženklus, bet nesitęsė įsipareigojimų supirkti žaliavą. Regionuose, kuriuose vienas perdirbimo centras aptarnaudavo didelę dalį ūkių, sutriko visa grandinė nuo sodo iki lentynos.

    Dalis augintojų buvo pasirašę ilgametes sutartis, pagal kurias sodai ir buvo planuojami: investuojama į konkrečias veisles, tankį, laistymą, techniką, darbuotojus. Kai sutartys nutrūko, tas pats sodas, kuris turėjo tapti stabilia pajamų baze, virto finansine našta.

    Kodėl persikų neįmanoma tiesiog išdalinti

    Šiuose ūkiuose dažnai auginami vadinamieji pramoniniai, konservavimui skirti persikai, kurių struktūra pritaikyta mechaniniam kauliukų šalinimui ir terminėms procedūroms. Jie kietesni, tankesni, o dalies veislių kauliukas neatsiskiria taip, kaip įprasta stalo persikuose.

    Dėl to tokie vaisiai turi ribotą paklausą šviežioje rinkoje, o logistikos ir atrankos kaštai gali viršyti galimą naudą. Be perdirbimo gamyklų šie persikai tampa preke be pirkėjo, net jei jų kiekis didžiulis.

    Pagalba skirta ne derliui, o išlaidoms mažinti

    JAV valdžios institucijos numatė skubią paramą, tačiau jos tikslas nėra „išgelbėti“ derlių. Lėšos nukreipiamos į tai, kad ūkininkai galėtų sumažinti būsimus nuostolius ir suvaldyti rinkos perkrovą, įskaitant sodų iškirtimą, kad į rinką nepatektų perteklinė produkcija.

    Viešai skelbta, kad bendra paramos suma siekia apie 8,3 milijono eurų, o potencialių nuostolių mažinimo efektas vertinamas maždaug 27,7 milijono eurų. Skaičiai rodo, kad tai krizės valdymas, o ne sprendimas, leidžiantis ūkiams tęsti veiklą įprastomis sąlygomis.

    „Eiti daugiau nėra kur“, – sakė vienas iš augintojų, paaiškindamas, kad ilgalaikiai planai sugriuvo per vieną sezoną.

    Importas auga, o vietinis perdirbimas traukiasi

    Padėtį aštrina ir tai, kad konservuotų persikų pasiūla vis labiau remiasi importu, o vietinis perdirbimas JAV kai kuriose kategorijose mažėja. Tai sukuria keistą kontrastą: regionai, galintys užauginti didelį kiekį žaliavos, praranda kelią iki vartotojo, nes trūksta gamybos pajėgumų.

    JAV žemės ūkio statistika rodo, kad Kalifornija išlieka dominuojantis persikų regionas, o pramoninių persikų segmentas yra ypač priklausomas nuo perdirbimo infrastruktūros. Kai ši infrastruktūra traukiasi, sodai tampa mažiau vertingi, nes juos sunku greitai pritaikyti kitai rinkai.

    Ką darys ūkininkai

    Dalies ūkių planas yra siekti trumpalaikių sutarčių su likusiais perdirbėjais, net jei kainos ir apimtys mažesnės nei anksčiau. Kiti svarsto pereiti prie kitų kultūrų, tačiau tai reiškia naujas investicijas, laukimo laiką ir papildomas rizikas.

    Persikų sodas nėra vienų metų projektas, todėl sprendimas jį iškirsti prilygsta investicijos nurašymui. Ši istorija dar kartą primena, kad maisto sistema priklauso ne tik nuo to, kas užauga lauke, bet ir nuo perdirbimo, logistikos bei ilgalaikių įsipareigojimų stabilumo.

  • CBAM turėjo stabdyti cemento importą į ES: kodėl tik 2027 metais paaiškės, ar priemonė veikia

    Lenkijos cemento pramonė 2026 metais prognozuoja beveik neaugsianti: gamyba, tikėtina, išliks panaši kaip 2025 metais ir sieks apie 17,1 mln. tonų. Tokį vertinimą pateikė Lenkijos cemento gamintojų asociacijos vadovas Krzysztofas Kieresas, pabrėždamas, kad rinka neatsigavo taip, kaip tikėtasi dar 2025 metų rudenį.

    Tuomet buvo laukiama, kad po silpnesnių 2025 metų gamyba 2026 metais paaugs maždaug 5 proc. ir pasieks apie 17,8 mln. tonų. Tačiau metų pradžia parodė, kad optimistinis scenarijus blėsta, o pramonė susiduria su keliais vienu metu veikiančiais spaudimais.

    Kas sustabdė rinkos atsigavimą

    Viena pagrindinių priežasčių – neįprastai šalta 2026 metų žiema. Sausio ir vasario mėnesiais statybų sektorius daug kur praktiškai stojo, o tokio prastovos laikotarpio per kelis mėnesius kompensuoti neįmanoma net ir pagerėjus orams.

    Kita priežastis – vangus viešųjų investicijų tempas. Pramonės atstovai nurodo, kad savivaldybių ir valstybės užsakymų lygis išlieka ribotas, o lėšų iš nacionalinių atsigavimo planų poveikis rinkoje kol kas juntamas silpnai.

    Be vidaus paklausos, didelę įtaką daro importas iš ne ES valstybių. 2025 metais cemento importas į Lenkiją, pasak sektoriaus atstovų, siekė apie 1,7 mln. tonų, o reikšminga dalis buvo atvežta iš Ukrainos, kuriai netaikomi ES masto reikalavimai dėl taršos leidimų ir su tuo susijusių kaštų.

    CBAM startavo, bet atsakymas bus vėliau

    Europos Sąjungos anglies dioksido korekcinis mechanizmas pasienyje (CBAM) pradėtas taikyti 2026 metų sausio 1 dieną, tačiau jo poveikį įvertinti sudėtinga. Šiuo etapu importuotojai pirmiausia turi deklaruoti importo apimtis ir su gamyba susijusias CO2 emisijas, o realūs mokėjimai numatyti vėlesniame etape.

    Pramonė akcentuoja riziką, kad deklaracijų tikslumas ir vienodas jų taikymas taps esminiu veiksniu, nuo kurio priklausys, ar CBAM iš tiesų sumažins nelygią konkurenciją. Dėl to, sektoriaus vertinimu, aiškesnis atsakymas, ar priemonė efektyvi, išryškės tik 2027 metais, kai prasidės mokėjimų vykdymas ir bus matomas realus kainų bei srautų pokytis.

    Kol kas, pasak pramonės atstovų, 2026 metų pradžios statistika galėjo klaidinti, nes importo dinamika sutapo su bendru statybų sulėtėjimu dėl oro sąlygų. Sektorius teigia matantis požymių, kad atšilus orams importas vėl pradėjo augti.

    Didelė sąnaudų dalis – elektra

    Cemento pramonė išlieka viena iš energijai imliausių šakų, todėl elektros kainos tiesiogiai veikia savikainą ir konkurencingumą. Pasak sektoriaus, elektros energija sudaro apie 30 proc. cemento gamybos sąnaudų, tad bet koks kainų šuolis ar rinkos neapibrėžtumas greitai persikelia į galutinę produkto kainą.

    Dėl šios priežasties pramonės atstovai siekia valstybės pagalbos ir europinių instrumentų pritaikymo energijai imlioms įmonėms, tačiau tam dažnai reikalingi suderinimai ir nacionaliniai sprendimai. Sektorius tikisi, kad diskusijos su valdžios institucijomis padės rasti mechanizmus, kurie sumažintų energijos kaštų spaudimą ir leistų vietos gamintojams išlaikyti konkurencingumą.

  • Nepasigaukite ant triuko: kaip parduotuvėje per minutę atskirti lenkiškas braškes nuo importinių

    Šylant orams parduotuvėse ir turguose vis dažniau pasirodo braškės, tačiau etiketės ir pardavėjų žodžiai ne visada padeda suprasti, iš kur jos atkeliavo. Ankstyvuoju sezonu daugiausia siūlomos po priedangomis užaugintos uogos, o dalis asortimento būna importuota ir gali keistis net kasdien.

    Pirmas signalas – braškių išvaizda ir kvapas. Vietoje užaugintos dažniausiai būna ryškiai raudonos, bet ne tamsiai bordo atspalvio, dažnai mažesnės ir kvapnesnės. Importuojamos uogos neretai būna labai vienodos, didelės, o aromatas silpnesnis, nes transportavimas užtrunka.

    Įsižiūrėkite į vietą prie kotelio: jei aplink žaliąją dalį matyti aiškiai šviesesnė, beveik balkšva zona, tai gali reikšti, kad uogos skintos dar nevisiškai sunokusios. Tokios braškės dažniau būna kietesnės, bet mažiau saldžios, o skonis – vandeningesnis.

    Jei perkate turguje, verta paprašyti paragauti arba nusipirkti mažesnį kiekį. Vietinės braškės dažniau būna standesnės, su vientisu minkštimu, o perpjovus vidus neatrodo tuščiaviduris. Importuotos kartais atrodo įspūdingai, tačiau viduje pasitaiko daugiau oro tarpų.

    Kainą šiame etape reikėtų vertinti atsargiai, nes ji ne visada išduoda kilmę. Ankstyvos braškės, užaugintos šiltnamiuose ar tuneliuose, kainuoja brangiau dėl šildymo, papildomos apsaugos ir didesnių darbo sąnaudų. Tuo pat metu dideli importo kiekiai rinkoje gali laikinai numušti kainą, todėl pigiau nebūtinai reiškia prastesnę kokybę.

    Didesnio lauko braškių kiekio paprastai tikimasi antroje gegužės pusėje, o kainos žemiausią tašką dažniausiai pasiekia birželį. Vis dėlto sezoną smarkiai koreguoja gegužės orai: šalnos gali sumažinti derlių ir pakelti kainas, o šiltesnė ir sausesnė pradžia leidžia tikėtis didesnės pasiūlos.

    Renkantis braškes verta prisiminti ir saugumo pusę: uogas būtina kruopščiai nuplauti, ypač jei jos ankstyvos ir atkeliavusios iš intensyvesnių ūkių. Plaunant svarbu ne tik nuvalyti matomus nešvarumus, bet ir sumažinti galimų augalų apsaugos produktų likučių kiekį.