Tag: INAH

  • Meksikoje aptikto majų miesto vardas iššifruotas iš įrašų: atsivėrė ir senas konfliktas

    Meksikoje aptikto majų miesto vardas iššifruotas iš įrašų: atsivėrė ir senas konfliktas

    Archeologai iššifravo tikėtiną neseniai Meksikoje identifikuoto majų miesto pavadinimą – senovėje jis, panašu, vadintas Sakil. Tokia išvada padaryta išlikus akmeniniuose paminkluose užfiksuotiems hieroglifiniams įrašams.

    Kaip nurodoma Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto (INAH) pranešime, pats archeologinis objektas buvo atpažintas gegužę, o tyrimų komandai vadovavo archeologas Ivanas Šprajcas. Dėl itin sudėtingo priėjimo per tankų atogrąžų mišką vietovei suteiktas darbinis vardas Minanbé, jukatekų majų kalba reiškiantis „nėra kelio“.

    Visgi epigrafikas Octavio Esparza Olguínas iš Meksikos nacionalinio autonominio universiteto, išanalizavęs išlikusias inskripcijas ir palyginęs jas su radiniais iš kito majų centro Ocomtún, teigia, kad vietos gyventojai savo miestą greičiausiai vadino Sakil. Šis pavadinimas siejamas su baltumo arba šviesumo sąvoka.

    Įdomu tai, kad įrašai leidžia kalbėti ne tik apie miesto vardą – inskripcijose aptikta užuominų ir apie seną konfliktą regione. Tyrėjų vertinimu, tai galėjo vykti vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu, maždaug 600–900 metais.

    Stela su valdovo vardu

    Vienu svarbiausių radinių tapo vadinamoji Stela 7 – akmeninis monumentas su hieroglifais ir figūrų atvaizdais. Nors dabar jis išlikęs tik trimis dalimis, fragmentai suteikė daug informacijos apie vietos valdžią.

    Tyrėjai joje atpažino valdovo vardą Suutz’ (reiškiantį „šikšnosparnis“). Ši figūra pavaizduota su puošniu ceremoniniu apdaru – galvos apdangalu, krūtine dengiančiu papuošalu, sijonu ir sandalais, o greta esantys ženklai leido valdovą sieti su pavadinimu Sakil.

    Papildomu patvirtinimu laikomas ir rastas altorius, kuriame vėl minimas Suutz’ vardas. Šalia pateiktas titulas kalo’mte’, dažniausiai sietas su įtakingais valdovais, kurių galia peržengdavo vieno miesto ribas.

    Tai iš dalies stebina, nes pats Sakil, sprendžiant iš turimų duomenų, užėmė palyginti nedidelę teritoriją – apie 15 hektarų. Vis dėlto titulas leidžia manyti, kad jo valdovas galėjo siekti svarbesnio vaidmens regiono politinėje sistemoje.

    Įrašai užsimena apie karo belaisvį

    Dar netikėtesnių įžvalgų suteikė palyginimas su Ocomtúne rastomis inskripcijomis. Tyrėjai kelia prielaidą, kad šio centro senasis pavadinimas galėjo būti Maatz’.

    Viename iš ten aptiktų monumentų pavaizduotas belaisvis, gulintis veidu į žemę surištomis rankomis. Greta esantis įrašas leidžia spėti, jog šis žmogus buvo kilęs iš Sakil, o tai gali rodyti priešiškus abiejų centrų santykius.

    Vis dėlto, kas tiksliai nulėmė konfrontaciją ir kuo ji baigėsi, kol kas neaišku. Situaciją apsunkina tai, kad didelė dalis įrašų iki mūsų dienų neišliko.

    Skaičiuojama, kad iš maždaug 20 identifikuotų monumentų aiškesnių užrašų ar atvaizdų pėdsakų matyti bent penkiuose. Dalis objektų, kaip manoma, buvo tyčia apgadinti dar majų laikais, o likusį darbą atliko laikas.

    Kaip padėjo fotogrametrija

    Norėdami perskaityti vos įžiūrimus ženklus, archeologai pasitelkė fotogrametriją ir sukūrė detalius trimačius akmeninių paviršių modelius. Tai leido inskripcijas analizuoti keičiant virtualų apšvietimą ir pastebėti tai, kas plika akimi gali pasirodyti nematoma.

    Tyrėjų teigimu, iššifruotas pavadinimas Sakil, identifikuotas valdovas Suutz’ ir galimos sąsajos su konfliktu su Maatz’ padeda naujai įvertinti šio objekto reikšmę. Tolimesni kasinėjimai turėtų parodyti, kiek plačiai šis centras buvo įsitraukęs į regiono istoriją.

  • Meksike aptiko 2 500 metų kompleksą: paaiškėjo, kad tai senovinė saulės observatorija

    Meksike aptiko 2 500 metų kompleksą: paaiškėjo, kad tai senovinė saulės observatorija

    Meksikoje, Sierra Norte kalnų regione, archeologai patikslino 2 500 metų senumo komplekso paskirtį: jis greičiausiai veikė kaip saulės observatorija. Tyrėjai teigia, kad tai vienas seniausių žinomų tokio tipo objektų Mezoamerikoje.

    Apie išvadas pranešė Meksikos nacionalinis antropologijos ir istorijos institutas. Tyrimų vieta yra Teteles de Ávila Castillo apylinkėse, o kompleksas, siejamas su Tetelihtic vardu, datuojamas viduriniuoju ikiklasikiniu laikotarpiu, maždaug 1 000–600 metais prieš mūsų erą.

    Kaip atrodė kompleksas

    Reikšmingiausia dalis yra architektūrinis ansamblis į rytus nuo pagrindinės ceremoninės aikštės. Jį sudaro keturkampis kiemas ir dvi platformos priešingose pusėse, suformuojančios aiškią stebėjimų ašį.

    Didesnioji rytinė platforma siekia apie 90 metrų ilgį ir 40 metrų plotį. Vakarų pusėje esanti mažesnė platforma, apie 46 x 27 metrų, tyrėjų vertinimu galėjo būti naudojama kaip stebėjimo taškas.

    Pasak archeologų, pastatų orientacija ir jų santykis su aplinkiniais kalnų kontūrais rodo apgalvotą planavimą. Tokia architektūra leido fiksuoti Saulės tekėjimo padėtį skirtingais metų laikais, įskaitant lygiadienius ir saulėgrįžas.

    Ryšys su majų E grupės struktūromis

    Tyrėjai pabrėžia komplekso panašumą į vadinamąsias E grupės struktūras, geriausiai žinomas iš majų centrų. Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra Uaxactún kompleksas dabartinėje Gvatemaloje, siejamas su kalendoriniais stebėjimais.

    INAH vertinimu, tai gali būti pirmasis patvirtintas tokio tipo observatorijos pavyzdys, identifikuotas už majų regiono ribų. Jei šią interpretaciją patvirtins tolesni tyrimai, tai praplės supratimą apie astronominių žinių sklaidą ankstyvojoje Mezoamerikoje.

    Kodėl tai svarbu kasdieniam gyvenimui

    Vienas svarbiausių aiškinimų siejamas su žemdirbystės kalendoriumi. Ilgoji platforma, kaip spėjama, padėjo nustatyti reikšmingus metų taškus, tarp jų laikotarpį, susijusį su sezono pradžia ir derliaus nuėmimu.

    Tokie stebėjimai, anot mokslininkų, turėjo praktinę vertę: leido tiksliau derinti sėją, derliaus darbus ir bendruomenines apeigas su sezoniniais pokyčiais. Tai dar kartą primena, kad dangaus kūnų stebėjimas senovėje buvo ne vien religijos sritis, bet ir socialinės organizacijos įrankis.

    Archeologai taip pat svarsto, ar šis kompleksas gali atskleisti daugiau apie kultūrinius ryšius tarp regiono bendruomenių ir majų pasaulio. Tarp hipotezių minimos ankstyvos įtakos kryptys bei galimi ryšiai su vėliau regione iškilusiomis tautomis, tačiau šiems teiginiams dar reikės papildomų duomenų.

  • Archeologai Meksike aptiko paslaptį: dvi bendruomenės dešimtmečiais atsilaikė prieš ispanus

    Archeologai Meksike aptiko paslaptį: dvi bendruomenės dešimtmečiais atsilaikė prieš ispanus

    Meksikoje, Guerrero valstijoje, archeologai aptiko du itin vertingus objektus, kurie keičia požiūrį į vietinių bendruomenių likimą po ispanų užkariavimo. Nacionalinis antropologijos ir istorijos institutas (INAH) pranešė, kad gyvenvietės Camutla ir Sacualpan išliko apgyvendintos dar kelis dešimtmečius po konkvistadorų atėjimo.

    Tyrimai pradėti dėl planuojamos kelio plėtros Costa Grande regione, kai specialistai tikrino, ar darbai nepažeis nežinomų archeologinių vietų. Apžiūrose derinti tradiciniai paviršiniai tyrimai ir dokumentavimas dronais, o rezultatai, pasak INAH, pranoko pirminius lūkesčius.

    Camutla: gyvenvietė ant kalvos

    Pirmasis objektas, vadinamas Camutla, aptiktas netoli El Chico gyvenvietės, ant kalvos virš La Unión upės, netoli jos žiočių į Ramųjį vandenyną. Maždaug 8 hektarų teritorijoje užfiksuotos 39 struktūros: terasos, atraminės sienos, ceremoninės aikštės, gyvenamųjų pastatų pėdsakai ir nedidelės akmeninės stelos.

    Preliminari analizė rodo, kad vietovė buvo gyvenama maždaug nuo 1200 metų iki XVI amžiaus pabaigos. Tyrėjams ypač svarbu tai, kad Camutla pavadinimas aptinkamas ir XVI amžiaus istoriniuose šaltiniuose, todėl archeologiniai duomenys gali būti siejami su kolonijinės epochos aprašymais ir žemėlapiais.

    Sacualpan: monumentali platforma

    Antrasis objektas anksčiau buvo žinomas kaip Los Ticuiches, tačiau nauji duomenys leidžia jį tapatinti su istorine Sacualpan gyvenviete. Ryškiausias komplekso elementas yra monumentali platforma, kurios matmenys siekia apie 160 x 110 metrų, o greta fiksuota ir pailga platforma, suformuojanti L raidės planą.

    Aplink ceremoninį centrą rasta gyvenamųjų kauburių bei dideli kiekiai stipriai paveiktos raudonos keramikos fragmentų. Tokie radiniai paprastai liudija ne vien trumpalaikį apsistojimą, o ilgiau veikusią bendruomenę su nusistovėjusia kasdiene ir ritualine praktika.

    Ką keičia šie radiniai?

    Pasak tyrėjų, abu objektai rodo, kad ne visos vietinės gyvenvietės po užkariavimo buvo greitai sunaikintos ar apleistos. Dalis bendruomenių, tikėtina, kurį laiką prisitaikė prie politinių ir socialinių pokyčių, išsaugodamos gyvenimą savo teritorijose dar iki XVI amžiaus pabaigos.

    INAH šiuos pokyčius sieja ir su vėlesne kolonijinės administracijos pertvarka, kai Naujosios Ispanijos valdžia ėmė reorganizuoti gyvenviečių tinklą, stiprino administracinę kontrolę ir mokesčių sistemą. Tokios reformos daug kur paskatino gyventojų perkėlimus ir tradicinių gyvenviečių nykimą, todėl išlikimo įrodymai Guerrero regione tampa ypač reikšmingi.

  • Meksikos džiunglėse aptiko unikalią platformą ir stelą: ikonografija neturi analogų regione

    Meksikos džiunglėse aptiko unikalią platformą ir stelą: ikonografija neturi analogų regione

    Meksikoje, Verakruso valstijoje, archeologai per gelbėjamuosius kasinėjimus atidengė iki šiol mažai žinomo senovinio centro liekanas. Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto (INAH) komanda pranešė radusi monumentalią ceremoninę platformą ir akmeninę stelą su išskirtine ritualo scena.

    Pasak INAH, objektai aptikti San Lukaso vietovėje, o kompleksas datuojamas maždaug 200–600 metais. Tai ankstyvojo klasikinio laikotarpio etapas, kai Mezoamerikoje stiprėjo regioniniai centrai, o idėjos ir simboliai keliavo tarp tolimų bendruomenių.

    Kuo išskirtinė monumentali platforma?

    Daugiausia dėmesio sulaukė apie 30 metrų ilgio ir maždaug 12 metrų pločio akmeninė platforma. Ji sumūryta iš balto kalkakmenio, kurio paviršius, tyrėjų vertinimu, galėjo būti specialiai apdorotas kaitinant, todėl įgavo neįprastą, kreidinę tekstūrą.

    Platformos šonus puošia geometriniai motyvai, primenantys kvadratus, o abiejose konstrukcijos pusėse matyti dideli apvalūs akmeniniai elementai. INAH pabrėžia, kad tokios formos ir dekoras šioje centrinio Verakruso dalyje yra retas ir kol kas neturi aiškių analogų.

    Stela atskleidė paslaptingą ritualą

    Kitas radinys – beveik 190 centimetrų aukščio stela su reljefu, vaizduojančiu sudėtingą ritualinę sceną. Joje matomos dvi puošniai apsirengusios, viena priešais kitą sėdinčios figūros, tarp jų – indas, į kurį teka skystis.

    Virš scenos pavaizduota dievybė ar antgamtinė būtybė, tarsi perduodanti šį veiksmą dalyviams. Archeologai kelia hipotezę, kad scena galėjo būti susijusi su vandens, vaisingumo apeigomis arba religinės valdžios įteisinimu.

    INAH taip pat atkreipia dėmesį į vieno personažo stilistines detales, kurios primena majų meną. Tai sustiprina prielaidą, kad centrinio Verakruso bendruomenės palaikė kultūrinius ryšius su kitais Mezoamerikos regionais, o religiniai simboliai ir elitų tradicijos galėjo plisti per mainus ir piligrimystę.

    Ritualų pėdsakai ir paveldo apsauga

    Šalia architektūrinių radinių rasta ir aiškių apeiginių veiksmų pėdsakų: suanglėjusių kukurūzų grūdų, palaidotų keraminių indų bei žalio akmens karoliuko fragmentų, sąmoningai suskaldytų į keturias dalis. Tokie radiniai dažnai siejami su aukojimo ir pasižadėjimų praktikomis, paplitusiomis įvairiose Mezoamerikos tradicijose.

    INAH skelbia, kad stela jau apdorota konservavimo priemonėmis, o pati platforma dar reikalauja papildomo sutvirtinimo ir restauravimo. Tikimasi, kad tolesni tyrimai leis tiksliau nustatyti, kokią funkciją atliko šis ceremoninis administracinis centras ir kaip jis įsiterpia į platesnį Verakruso priešistorės žemėlapį.

  • Meksike aptiko paslaptingas majų laikų griuvėsių struktūras: mokslininkai sutrikę

    Meksike aptiko paslaptingas majų laikų griuvėsių struktūras: mokslininkai sutrikę

    Meksikos Verakruso valstijoje, netoli Coatepeco, archeologai aptiko iki šiol regione nematytą senovinį kompleksą. Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto specialistai nurodo, kad statiniai datuojami maždaug 200–600 metais, ankstyvuoju majų civilizacijos klasikos laikotarpiu.

    Didžiausią dėmesį iškart patraukė apvali akmeninė platforma iš kalkakmenio. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios formos ir konstrukcijos objektų šioje Meksikos dalyje iki šiol nebuvo užfiksuota, o platforma, panašu, buvo integruota į didesnį architektūrinį ansamblį.

    Pasak archeologų, ne mažiau mįslingos ir komplekso puošybos detalės. Geometriniai raštai ir beveik kvadratiniai dekoratyviniai motyvai, būdingi šiam radiniui, neatitinka tipinių Verakruso regiono archeologinių vietovių stilistikos, todėl kyla klausimų apie vietos bendruomenių ryšius ir įtakų kryptis.

    Stela su ritualo scena

    Kita išskirtinė detalė – monumentali stela, beveik 2 metrų aukščio akmens monolitas su reljefu. Jame matoma scena, kuri, mokslininkų vertinimu, greičiausiai vaizduoja religinio pobūdžio ritualą, kuriame dalyvauja kelios figūros.

    Reljefo interpretacija kol kas atsargi, tačiau archeologai neatmeta versijos, kad dvi figūros laiko indą ir iš dieviškos būtybės gauna skystį. Tyrėjų manymu, tai galėjo būti vanduo, Mezoamerikos kultūrose dažnai sietas su gyvybe ir vaisingumu.

    Majų bruožai neįprastoje vietoje

    Daug diskusijų sukėlė vienos steloje vaizduojamos figūros bruožai ir aprangos elementai, primenantys majų dailės tradicijas. Kadangi radimvietė yra už pagrindinių teritorijų, kurios įprastai siejamos su majais, tokios detalės gali rodyti glaudesnius kultūrinius kontaktus, nei manyta anksčiau.

    Specialistai pabrėžia, kad tai gali būti papildomas įrodymas apie plačius idėjų, tikėjimų ir technologijų mainų tinklus senovės Mezoamerikoje. Verakruso regionas istoriniu požiūriu laikomas svarbia jungtimi tarp pakrantės ir vidaus teritorijų, todėl tokie radiniai gali keisti supratimą apie skirtingų centrų sąveiką.

    Ką reiškia šis atradimas?

    Vienas projekto koordinatorių archeologas Lino Espinoza García radinį apibūdino kaip unikalų ir precedento neturintį. Tyrėjai kol kas nesieja komplekso su jokiu aiškiu, gerai dokumentuotu analogišku objektu, todėl jo funkcija ir reikšmė lieka atvira.

    Kaip viena iš hipotezių įvardijama galimybė, kad steloje matomas ritualas susijęs su ypač stipria sausra. Senovės Mezoamerikos visuomenėse vandens trūkumas dažnai sukeldavo ekonomines ir socialines krizes, o prašymo lietaus apeigos tapdavo itin svarbia bendruomeninio gyvenimo dalimi.

    Jeigu ši versija pasitvirtintų, reljefas galėtų būti vienas ankstyviausių regiono liudijimų, atspindinčių religines reakcijas į klimato sukrėtimus. INAH komanda tęsia kasinėjimus ir dokumentavimą, o išsamesni atsakymai turėtų paaiškėti atlikus ikonografinę ir medžiagų analizę.

  • Keistas Teotihuakano muralas vėl kiršina mokslininkus: nauja teorija griauna senąją versiją

    Keistas Teotihuakano muralas vėl kiršina mokslininkus: nauja teorija griauna senąją versiją

    Vienas garsiausių Teotihuakano sieninės tapybos kūrinių, žinomas kaip Tepantitlos muralas, ir vėl atsidūrė diskusijų centre. Nors jis aptiktas dar 1942 metais netoli Saulės piramidės, iki šiol nėra vieningo atsakymo, ką tiksliai vaizduoja ši sudėtinga scena.

    Muralo kompozicijoje dominuoja didelė centrinė figūra, aplink ją matyti vandens, augalijos, žmonių ir simbolinių gamtos motyvų. Ilgą laiką plačiausiai cituota interpretacija siejo vaizdą su Tlalokanu, mitine palaimintųjų erdve, tradiciškai siejama su lietaus dievu Tlaloku.

    Nauja versija apie šventę

    Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto tyrėjas Jaime Delgado Rubio siūlo kitokį paaiškinimą: jo teigimu, muralas gali vaizduoti ne pomirtinį pasaulį, o religinę šventę Etzalcualiztli. Ši ceremonija buvo skirta vandeniui, lietui ir derliui, todėl turėjo tiesioginę sąsają su žemdirbystės ciklu.

    Pasak tyrėjo, muralo ikonografija labiau primena ritualinių apeigų sceną nei abstrakčią rojaus viziją. Dėmesį esą verta sutelkti į šokančias figūras, augalų, sėklų bei su vandeniu siejamus ženklus, kurie dažnai sutinkami derlingumo kultuose.

    Ką gali reikšti centrinė figūra?

    Vienas didžiausių klausimų išlieka centrinės figūros tapatybė. Dalies mokslininkų akimis, tai galėtų būti ne Tlalokas, o vadinamoji Didžioji Teotihuakano deivė, siejama su vandeniu, vaisingumu ir kosmine tvarka.

    Naujojoje interpretacijoje centrinė figūra suvokiama kaip gausos ir atsinaujinančios gamtos simbolis, o pats muralas galėjo atlikti ne tik religinę, bet ir visuomeninę funkciją. Tokie vaizdiniai, tikėtina, stiprino bendruomenės tapatybę ir priminė, kad ritualai yra esminė miesto gyvenimo dalis.

    Miesto paslaptis niekur nedingo

    Teotihuakanas laikomas viena didžiausių Amerikų archeologijos mįslių. Klestėjimo laikotarpiu mieste galėjo gyventi daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, tačiau iki šiol neaišku, kokia kalba jie kalbėjo ir kaip buvo organizuota valdžia.

    Dėl šios priežasties kiekvienas naujas bandymas iš naujo perskaityti ryškiausius Teotihuakano simbolius sulaukia didelio dėmesio. Kol kas mokslininkai sutaria dėl vieno: Tepantitlos muralas greičiau rodo sudėtingą religijos, gamtos ir politikos ryšį, o galutinis atsakymas, ką tiksliai norėta pasakyti, dar nėra rastas.