CP v2

Tag: INAH

  • Meksikos džiunglėse aptiko unikalią platformą ir stelą: ikonografija neturi analogų regione

    Meksikos džiunglėse aptiko unikalią platformą ir stelą: ikonografija neturi analogų regione

    Meksikoje, Verakruso valstijoje, archeologai per gelbėjamuosius kasinėjimus atidengė iki šiol mažai žinomo senovinio centro liekanas. Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto (INAH) komanda pranešė radusi monumentalią ceremoninę platformą ir akmeninę stelą su išskirtine ritualo scena.

    Pasak INAH, objektai aptikti San Lukaso vietovėje, o kompleksas datuojamas maždaug 200–600 metais. Tai ankstyvojo klasikinio laikotarpio etapas, kai Mezoamerikoje stiprėjo regioniniai centrai, o idėjos ir simboliai keliavo tarp tolimų bendruomenių.

    Kuo išskirtinė monumentali platforma?

    Daugiausia dėmesio sulaukė apie 30 metrų ilgio ir maždaug 12 metrų pločio akmeninė platforma. Ji sumūryta iš balto kalkakmenio, kurio paviršius, tyrėjų vertinimu, galėjo būti specialiai apdorotas kaitinant, todėl įgavo neįprastą, kreidinę tekstūrą.

    Platformos šonus puošia geometriniai motyvai, primenantys kvadratus, o abiejose konstrukcijos pusėse matyti dideli apvalūs akmeniniai elementai. INAH pabrėžia, kad tokios formos ir dekoras šioje centrinio Verakruso dalyje yra retas ir kol kas neturi aiškių analogų.

    Stela atskleidė paslaptingą ritualą

    Kitas radinys – beveik 190 centimetrų aukščio stela su reljefu, vaizduojančiu sudėtingą ritualinę sceną. Joje matomos dvi puošniai apsirengusios, viena priešais kitą sėdinčios figūros, tarp jų – indas, į kurį teka skystis.

    Virš scenos pavaizduota dievybė ar antgamtinė būtybė, tarsi perduodanti šį veiksmą dalyviams. Archeologai kelia hipotezę, kad scena galėjo būti susijusi su vandens, vaisingumo apeigomis arba religinės valdžios įteisinimu.

    INAH taip pat atkreipia dėmesį į vieno personažo stilistines detales, kurios primena majų meną. Tai sustiprina prielaidą, kad centrinio Verakruso bendruomenės palaikė kultūrinius ryšius su kitais Mezoamerikos regionais, o religiniai simboliai ir elitų tradicijos galėjo plisti per mainus ir piligrimystę.

    Ritualų pėdsakai ir paveldo apsauga

    Šalia architektūrinių radinių rasta ir aiškių apeiginių veiksmų pėdsakų: suanglėjusių kukurūzų grūdų, palaidotų keraminių indų bei žalio akmens karoliuko fragmentų, sąmoningai suskaldytų į keturias dalis. Tokie radiniai dažnai siejami su aukojimo ir pasižadėjimų praktikomis, paplitusiomis įvairiose Mezoamerikos tradicijose.

    INAH skelbia, kad stela jau apdorota konservavimo priemonėmis, o pati platforma dar reikalauja papildomo sutvirtinimo ir restauravimo. Tikimasi, kad tolesni tyrimai leis tiksliau nustatyti, kokią funkciją atliko šis ceremoninis administracinis centras ir kaip jis įsiterpia į platesnį Verakruso priešistorės žemėlapį.

  • Meksike aptiko paslaptingas majų laikų griuvėsių struktūras: mokslininkai sutrikę

    Meksike aptiko paslaptingas majų laikų griuvėsių struktūras: mokslininkai sutrikę

    Meksikos Verakruso valstijoje, netoli Coatepeco, archeologai aptiko iki šiol regione nematytą senovinį kompleksą. Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto specialistai nurodo, kad statiniai datuojami maždaug 200–600 metais, ankstyvuoju majų civilizacijos klasikos laikotarpiu.

    Didžiausią dėmesį iškart patraukė apvali akmeninė platforma iš kalkakmenio. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios formos ir konstrukcijos objektų šioje Meksikos dalyje iki šiol nebuvo užfiksuota, o platforma, panašu, buvo integruota į didesnį architektūrinį ansamblį.

    Pasak archeologų, ne mažiau mįslingos ir komplekso puošybos detalės. Geometriniai raštai ir beveik kvadratiniai dekoratyviniai motyvai, būdingi šiam radiniui, neatitinka tipinių Verakruso regiono archeologinių vietovių stilistikos, todėl kyla klausimų apie vietos bendruomenių ryšius ir įtakų kryptis.

    Stela su ritualo scena

    Kita išskirtinė detalė – monumentali stela, beveik 2 metrų aukščio akmens monolitas su reljefu. Jame matoma scena, kuri, mokslininkų vertinimu, greičiausiai vaizduoja religinio pobūdžio ritualą, kuriame dalyvauja kelios figūros.

    Reljefo interpretacija kol kas atsargi, tačiau archeologai neatmeta versijos, kad dvi figūros laiko indą ir iš dieviškos būtybės gauna skystį. Tyrėjų manymu, tai galėjo būti vanduo, Mezoamerikos kultūrose dažnai sietas su gyvybe ir vaisingumu.

    Majų bruožai neįprastoje vietoje

    Daug diskusijų sukėlė vienos steloje vaizduojamos figūros bruožai ir aprangos elementai, primenantys majų dailės tradicijas. Kadangi radimvietė yra už pagrindinių teritorijų, kurios įprastai siejamos su majais, tokios detalės gali rodyti glaudesnius kultūrinius kontaktus, nei manyta anksčiau.

    Specialistai pabrėžia, kad tai gali būti papildomas įrodymas apie plačius idėjų, tikėjimų ir technologijų mainų tinklus senovės Mezoamerikoje. Verakruso regionas istoriniu požiūriu laikomas svarbia jungtimi tarp pakrantės ir vidaus teritorijų, todėl tokie radiniai gali keisti supratimą apie skirtingų centrų sąveiką.

    Ką reiškia šis atradimas?

    Vienas projekto koordinatorių archeologas Lino Espinoza García radinį apibūdino kaip unikalų ir precedento neturintį. Tyrėjai kol kas nesieja komplekso su jokiu aiškiu, gerai dokumentuotu analogišku objektu, todėl jo funkcija ir reikšmė lieka atvira.

    Kaip viena iš hipotezių įvardijama galimybė, kad steloje matomas ritualas susijęs su ypač stipria sausra. Senovės Mezoamerikos visuomenėse vandens trūkumas dažnai sukeldavo ekonomines ir socialines krizes, o prašymo lietaus apeigos tapdavo itin svarbia bendruomeninio gyvenimo dalimi.

    Jeigu ši versija pasitvirtintų, reljefas galėtų būti vienas ankstyviausių regiono liudijimų, atspindinčių religines reakcijas į klimato sukrėtimus. INAH komanda tęsia kasinėjimus ir dokumentavimą, o išsamesni atsakymai turėtų paaiškėti atlikus ikonografinę ir medžiagų analizę.

  • Keistas Teotihuakano muralas vėl kiršina mokslininkus: nauja teorija griauna senąją versiją

    Keistas Teotihuakano muralas vėl kiršina mokslininkus: nauja teorija griauna senąją versiją

    Vienas garsiausių Teotihuakano sieninės tapybos kūrinių, žinomas kaip Tepantitlos muralas, ir vėl atsidūrė diskusijų centre. Nors jis aptiktas dar 1942 metais netoli Saulės piramidės, iki šiol nėra vieningo atsakymo, ką tiksliai vaizduoja ši sudėtinga scena.

    Muralo kompozicijoje dominuoja didelė centrinė figūra, aplink ją matyti vandens, augalijos, žmonių ir simbolinių gamtos motyvų. Ilgą laiką plačiausiai cituota interpretacija siejo vaizdą su Tlalokanu, mitine palaimintųjų erdve, tradiciškai siejama su lietaus dievu Tlaloku.

    Nauja versija apie šventę

    Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto tyrėjas Jaime Delgado Rubio siūlo kitokį paaiškinimą: jo teigimu, muralas gali vaizduoti ne pomirtinį pasaulį, o religinę šventę Etzalcualiztli. Ši ceremonija buvo skirta vandeniui, lietui ir derliui, todėl turėjo tiesioginę sąsają su žemdirbystės ciklu.

    Pasak tyrėjo, muralo ikonografija labiau primena ritualinių apeigų sceną nei abstrakčią rojaus viziją. Dėmesį esą verta sutelkti į šokančias figūras, augalų, sėklų bei su vandeniu siejamus ženklus, kurie dažnai sutinkami derlingumo kultuose.

    Ką gali reikšti centrinė figūra?

    Vienas didžiausių klausimų išlieka centrinės figūros tapatybė. Dalies mokslininkų akimis, tai galėtų būti ne Tlalokas, o vadinamoji Didžioji Teotihuakano deivė, siejama su vandeniu, vaisingumu ir kosmine tvarka.

    Naujojoje interpretacijoje centrinė figūra suvokiama kaip gausos ir atsinaujinančios gamtos simbolis, o pats muralas galėjo atlikti ne tik religinę, bet ir visuomeninę funkciją. Tokie vaizdiniai, tikėtina, stiprino bendruomenės tapatybę ir priminė, kad ritualai yra esminė miesto gyvenimo dalis.

    Miesto paslaptis niekur nedingo

    Teotihuakanas laikomas viena didžiausių Amerikų archeologijos mįslių. Klestėjimo laikotarpiu mieste galėjo gyventi daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, tačiau iki šiol neaišku, kokia kalba jie kalbėjo ir kaip buvo organizuota valdžia.

    Dėl šios priežasties kiekvienas naujas bandymas iš naujo perskaityti ryškiausius Teotihuakano simbolius sulaukia didelio dėmesio. Kol kas mokslininkai sutaria dėl vieno: Tepantitlos muralas greičiau rodo sudėtingą religijos, gamtos ir politikos ryšį, o galutinis atsakymas, ką tiksliai norėta pasakyti, dar nėra rastas.