CP v2

Tag: Indijos vandenynas

  • Mokslininkai pietų Indijos vandenyne pirmąkart tiesiogiai užfiksavo naujo vandenyno dugno formavimąsi

    Vandenyninė pluta dengia didžiąją Žemės paviršiaus dalį ir nuolat atsinaujina vidurio vandenynų kalnagūbriuose, kur tektoninės plokštės skiriasi. Paprastai šį procesą mokslininkai vertina netiesiogiai, remdamiesi geologiniais pėdsakais ir pavieniais seismologiniais signalais.

    Šį kartą situacija buvo kitokia: 2024 metų vasarį Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro komanda įrengė povandeninę observatoriją OHA-GEODAMS. Ji apėmė atkarpą povandeniniame kalnagūbryje netoli atokių Amsterdamo ir Sen Polo salų.

    2024 metų balandžio 26 dieną toje zonoje prasidėjo žemės drebėjimų „spiečius“, tapęs signalu, kad dugnas ima skilti ir plėstis. Tyrėjams pasisekė, nes netoliese išsiliejusi lava nepalaidojo prietaisų: ji pasiekė maždaug už 2 kilometrų, todėl stebėjimai nebuvo nutraukti.

    Vidurio vandenynų kalnagūbriuose plokštės skiriasi, o iš mantijos kylanti magma užpildo atsiveriančius plyšius. Magmai stingstant susiformuoja nauja vandenyninė pluta, o procesą dažnai lydi žemės drebėjimai ir laipsniškas dugno reljefo persitvarkymas.

    Tačiau naujieji matavimai parodė, kad vien drebėjimų neužtenka paaiškinti visam fiksuotam poslinkiui. Užfiksuotas horizontalus dugno judėjimas atitiko tai, kas kai kuriais atvejais būtų susikaupę per 30–60 metų nuolatinio plėtimosi, nors registruotų drebėjimų magnitudė siekė apie 5.

    Tokie skirtumai verčia iš naujo vertinti, kiek energijos ir deformacijos vandenynų plėtimasis „paslepia“ nuo seismometrų. Mokslininkai daro išvadą, kad didelė judesio dalis vyko aseisminiu būdu, tai yra kaip lėtas slydimas be ryškių smūginių drebėjimų.

    Tiesioginiai stebėjimai leidžia geriau suprasti, kaip magmos įsiveržimai iš tikrųjų „išskiria“ plokštes ir kaip greitai gali pasikeisti dugno struktūra. Tai svarbu ir tikslesniam seisminių rizikų vertinimui regionuose, kur tektoninis judėjimas gali vykti ne tik staigiais smūgiais, bet ir tyliais šliaužimo epizodais.

    Be to, tokie įvykiai padeda tikslinti vandenyninės plutos formavimosi modelius, kurie naudojami aiškinant Žemės šilumos srautus, cheminių elementų apytaką tarp gelmių ir vandenynų, taip pat ilgalaikę planetos tektoninę raidą. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature“.

  • Atokia Indijos vandenyno zona slėpė didžiausią banginių kapinyną: kaulams – 5,3 mln. metų

    Atokia Indijos vandenyno zona slėpė didžiausią banginių kapinyną: kaulams – 5,3 mln. metų

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrinėjusi pietrytinę Indijos vandenyno dalį, aptiko tai, ką patys vadina išskirtiniu radiniu: didžiausią iki šiol žinomą banginių fosilijų sankaupą. Atrasta vadinamojoje Diamantinos zonoje – giliavandenių lūžių ir įdubų sistemoje, kuri laikoma viena sunkiausiai pasiekiamų Žemės vietų.

    Ši teritorija driekiasi kelių kilometrų gylyje, vietomis nusileidžiant iki daugiau nei 7 000 metrų. Ten vyrauja beveik visiška tamsa, temperatūra artima 0 laipsnių Celsijaus, o slėgis šimtus kartų didesnis nei paviršiuje, todėl tyrimams reikalinga specializuota technika.

    2023 metais ekspedicija pasitelkė pilotuojamą batiskafą „Fendouzhe“, skirtą ekstremaliems gyliams, ir atliko 32 nėrimus. Iš pradžių tikėtasi aptikti pavienių skeletų, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius: užfiksuotos 476 vietos su banginių fosilijomis ir dar penkios šiuolaikinės vietos, kur neseniai nugaišusių gyvūnų liekanos tapo gyvybės židiniais.

    Tokie į dugną nusileidžiantys banginių kūnai giliavandeniams ekosistemoms yra ypač svarbūs, nes sukuria vadinamuosius kritusių banginių „oazes“. Pirmiausia prie liekanų susitelkia maitėdos, vėliau darbą perima bakterijos, o ilgainiui net kaulai tampa buveine specializuotiems organizmams, todėl maisto ir energijos šaltinis gali veikti dešimtmečius.

    Diamantinos zonoje ant liekanų ir aplink jas mokslininkai stebėjo įvairius giliavandenius organizmus, įskaitant medūzas, hidroidus, jūrų agurkus, moliuskus ir vėžiagyvius. Tai sustiprina prielaidą, kad net atšiauriausiose vietose gyvybė gali klestėti, jei atsiranda stabilus maistinių medžiagų šaltinis.

    Milijonų metų senumo kaulai

    Ypatingą įspūdį paliko fosilijų amžius: analizės parodė, kad seniausios liekanos siekia apie 5,3 milijono metų. Tai reiškia, kad dalis rastų banginių gyveno gerokai anksčiau, nei Žemėje atsirado žmogus, o pats regionas ilgą laiką galėjo veikti kaip natūrali sankaupos vieta.

    Tarp fosilijų aptikta ir šiuolaikinėms grupėms priskiriamų banginių, ir visiškai išnykusių formų. Vienu reikšmingiausių radinių įvardytas naujai aprašytas rūšies pavadinimas „Pterocetus diamantinae“, papildantis žinias apie banginių evoliuciją ir jų paplitimą skirtingais geologiniais laikotarpiais.

    Kodėl liekanos susitelkė vienoje vietoje?

    Mokslininkus sudomino ne tik fosilijų kiekis, bet ir neįprastai didelė jų koncentracija. Viena iš hipotezių teigia, kad ši vieta milijonus metų galėjo būti banginių migracijos ir maitinimosi koridoriuje, todėl čia natūraliai dažniau atsidurdavo nugaišę gyvūnai.

    Kita svarbi detalė – dugno reljefas: piltuvo formos įdubos galėjo veikti kaip savotiškos spąstai, nukreipiantys į dugną krentančius kūnus į tą pačią zoną. Be to, palyginti mažas nuosėdų kaupimosi greitis galėjo padėti kaulams išlikti neįprastai geros būklės labai ilgą laiką.

    Tyrėjai neatmeta, kad panašių „kapinynų“ gali būti ir kitose pasaulio vietose, tačiau jų aptikimą riboja menkas giliavandenių teritorijų ištirtumas. Kuo sparčiau tobulėja giliavandenių tyrimų technologijos, tuo didesnė tikimybė, kad tokios sankaupos bus atrastos ir kituose vandenynų regionuose.