Tag: Indijos vandenynas

  • Indijos vandenyne aptikta nauja 3 metrų ryklių rūšis – dešimtmečius ją painiojo su kita

    Indijos vandenyno gelmėse aptikta nauja, iki 3 metrų ilgio ryklių rūšis, kuri dešimtmečius buvo laikoma visai kitu gyvūnu. Mokslininkai nustatė, kad giliai gyvenantys rykliai, anksčiau priskirti Atlanto dygliarykliui, iš tiesų sudaro atskirą rūšį.

    Nauji egzemplioriai buvo surinkti Indijoje, Keralos valstijoje esančiame Sakthikulangaros žvejų uoste, kai giliavandeniai krevečių traleriai netyčia įtraukė ryklį į tinklus. Apie atradimą rašo „ZME Science“.

    Šie rykliai nėra lengvai supainiojami su daugeliu kitų: jie stambūs, tamsios spalvos, o jų oda padengta šiurkščiomis, į dygius panašiomis struktūromis. Vis dėlto vien išvaizdos ilgą laiką nepakako tiksliai atskirti, kad Indijos vandenyne gyvena kita, mokslo dar neaprašyta rūšis.

    Lūžis įvyko tuomet, kai tyrėjai ėmėsi detalesnės anatomijos analizės ir genetinių tyrimų. DNR duomenys parodė, kad Indijoje sugauti rykliai priklauso atskirai genetinei linijai, skirtingai tiek nuo Atlanto dygliaryklio, tiek nuo Ramiojo vandenyno giminaičio.

    Supainiota tapatybė gelmėse

    Dygliarykliai – neįprastos išvaizdos giliavandeniai plėšrūnai: jų kūnas stambus, o paviršių dengia šiurkštūs „dantukai“ (modifikuotos žvynų struktūros), sudarytos iš medžiagų, panašių į tas, kurios randamos dantyse. Rykliams augant, dalis šių struktūrų gali susijungti į didesnes, kelių smaigalių plokšteles.

    Naujai aprašyta rūšis pavadinta Echinorhinus roinee – indiniu dygliarykliu. Nurodoma, kad ji gyvena žemyninio šlaito zonoje, maždaug 350–450 metrų gylyje, kur dugnas staigiau leidžiasi nuo santykinai seklų vandenų.

    Tyrinėti tokius gylius sudėtinga, todėl mokslininkai dažnai remiasi pavyzdžiais, kuriuos į krantą atgabena komercinė žvejyba. Šiuo atveju būtent atsitiktinė priegauda tapo svarbiu šaltiniu, leidusiu peržiūrėti seną rūšies priskyrimą.

    Indijos Zoologijos tarnybos ir ICAR-Central Marine Fisheries Research Institute mokslininkai, atidžiau ištyrę sugautus ryklius, aptiko subtilių skirtumų, tačiau galutinį tašką padėjo genetika. Ji patvirtino, kad tai – savarankiška rūšis, o ne tolimas Atlanto giminaitis.

    Kodėl tai svarbu mokslui ir apsaugai

    Rūšies atskyrimas nėra vien formalumas. Jei ilgą laiką žvejybos laimikiai ir ekologinės apžvalgos Indijos vandenyne šiuos ryklius priskyrė Atlanto rūšiai, dalis duomenų apie paplitimą, sugavimo dažnį ar populiacijos pokyčius galėjo būti „sudėti“ į neteisingą kategoriją.

    Tai ypač svarbu kalbant apie apsaugą: vertinti rūšies būklę ir galimus pavojus praktiškai neįmanoma, jei nėra aišku, kuri rūšis iš tiesų stebima. Be to, priegauda leidžia gauti vertingų pavyzdžių, bet kartu primena, kad apie daugelį giliavandenių populiacijų vis dar žinoma nedaug.

    Genetiniai įrašai leidžia manyti, kad indinis dygliaryklis gali būti paplitęs gerokai plačiau Indijos vandenyne – galbūt iki Omano, Šri Lankos ar Tailando vandenų. Tai kelia papildomą klausimą, ar kitose regiono vietose anksčiau „atlantiškais“ laikyti dygliarykliai iš tiesų nėra ši naujai pripažinta rūšis.

    Tyrėjai nurodo, kad norint atsakyti reikės daugiau pavyzdžių, genetinių palyginimų ir detalesnių giliavandenių ekosistemų tyrimų. Dalį etaloninių pavyzdžių jie perdavė į Nacionalines zoologijos kolekcijas Čenajuje, kad ateityje būtų galima palyginti su kitais dygliarykliais.

    Nors rūšis jau įrašyta į mokslinę literatūrą, apie jos biologiją kol kas žinoma nedaug: dar reikia aiškintis dauginimosi ypatumus, populiacijos tendencijas ir vaidmenį ekosistemoje. Šis atvejis primena, kad nauji atradimai kartais gimsta ne ekspedicijose į „baltas dėmes“ žemėlapyje, o tiesiog atidžiau peržiūrint tai, ką, atrodė, jau seniai pažįstame.

  • Indijos vandenyne aptikta 1,5 km ilgio koralų kolonija – ją teko žymėti per 12 nėrimų

    Indijos vandenyne, ant gilaus tropinio rifo išorinio šlaito, aptikta maždaug 1,5 kilometro ilgio koralų kolonija – tokio masto radinys gali būti vienas didžiausių pasaulyje.

    Kolonija auga atolo pakraštyje netoli atokių Kokosų (Kilingo) salų. Jūrų biologas ir naras JP Hobbsas sako, kad tokio vaizdo iki šiol nėra matęs, o milžiniško darinio tyrimams prireikė nemažai laiko ir išteklių.

    Pasak mokslininkų, tai rožinis koralas iš Pachyseris genties. Palyginimui, įprastai šių koralų kolonijos dažniausiai užauga iki maždaug 2 metrų skersmens, todėl 1,5 kilometro ruožas – išskirtinis atvejis.

    Nardymo operatorius Dieteris Gerhardas gigantišką koralą pastebėjo dar prieš maždaug 30 metų, tačiau tik neseniai pavyko gauti finansavimą, kad kolonija būtų nuosekliai išmatuota ir sužymėta.

    Žemėlapiui prireikė 12 atskirų nėrimų

    Kaip pasakojo JP Hobbsas portalui „ScienceAlert“, jis pradėjo nuo pirmosios nardymo vietos ir plaukė tolyn, kol praktiškai pritrūko oro – kolonijos „pabaigos“ vis nebuvo. Todėl teko kartoti antrą, trečią ir kitus nėrimus.

    Galiausiai, po 12 atskirų nėrimų, mokslininkas sužymėjo visą kolonijos ilgį. Vienu metu jis bandė greičiau įveikti atstumą, kai valtis tempė jį pririšusi lynu, tačiau toks būdas pritraukė pernelyg didelį ryklių dėmesį.

    Net pasiekus, regis, kolonijos pabaigą paaiškėjo, kad už maždaug 10 metrų tarpo koralai tęsiasi ir kitoje pusėje. Hobbsas neatmetė, jog anksčiau kolonija galėjo būti ilgesnė nei 2 kilometrai – tarpas galėjo atsirasti ten, kur rifo dalis buvo suirusi ir nuslinkusi.

    Tyrėjai aiškinsis, ar tai vienas organizmas

    Nuo 50 skirtingų taškų per visą koloniją buvo paimti koralų mėginiai. Jie perduoti Kvynslando muziejui, kur jūrų genomikos specialistas Peteris Cowmanas tikisi iš DNR duomenų geriau suprasti šio darinio kilmę.

    Vienas pagrindinių klausimų – ar tai vienas genetiškai identiškas organizmas, išaugęs iš vienos lervos ir per labai ilgą laiką išsiplėtęs iki milžiniško masto. Kita versija – tai keli artimai giminingi dariniai, kurie ilgainiui suaugo ir susilieję sudarė savotišką „chimerą“.

    Jei paaiškėtų, kad tai vienas individas, jo amžius galėtų siekti šimtus ar net tūkstančius metų. Cowmanas teigia, kad DNR mutacijų žemėlapis leistų sudaryti vadinamąjį molekulinį laikrodį ir apytiksliai įvertinti, kiek laiko kolonija egzistuoja.

    Gylis gali būti svarbus išlikimui

    Kolonija driekiasi maždaug 14–65 metrų gylyje, todėl pasiekia vadinamąją prieblandos zoną, kur šviesos gerokai mažiau. Tai laikoma gana įprasta Pachyseris buveine, tačiau ši kolonija apima itin platų šviesos ir temperatūros sąlygų spektrą.

    Tyrėjams įdomu, kokios aplinkos sąlygos leido tokiam koralui išlikti taip ilgai ir pasiekti tokį dydį. Jie atkreipia dėmesį, kad seklumose prie Kokosų salų koralus paveikė balimas, ligos ir dyglėtoji jūrų žvaigždė, tačiau gilesniuose sluoksniuose situacija gali būti stabilesnė.

    Mokslininkai taip pat svarsto, ar gilesni rifai gali tapti savotiška prieglobsčio zona jūrų gyvūnijai, kai seklūs vandenys patiria karščio bangas ir kitus stresą keliančius reiškinius. Dabar, kai kolonija sužymėta, ateityje bus galima stebėti, kaip ji kinta per balimo epizodus ar kitus klimato nulemtus įvykius.

  • Indijos vandenyno dugne nufilmuotas milžiniškas sifonoforas: jis gali būti ilgesnis už mėlynąjį banginį

    Indijos vandenyno dugne nufilmuotas neįprastas, spirale susisukęs gigantas – sifonoforas, kurį mokslininkai įvardija kaip galimai ilgiausią kada nors užfiksuotą gyvūną.

    Kaip rašoma portale „Kertvar“, vaizdo medžiaga užfiksuota 2020 metų pavasarį ekspedicijos metu, kai mokslinių tyrimų laivo kamera-robotas tyrinėjo giliavandenius kanjonus prie Vakarų Australijos.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip vienas didžiulis skaidrus organizmas, tačiau iš tiesų sifonoforas nėra „vienas gyvūnas“ įprasta prasme. Jį sudaro tūkstančiai mažų individų, veikiančių kaip viena kolonija.

    Toks radinys tyrėjams svarbus ne tik dėl įspūdingų matmenų – giliavandenių ekosistemų stebėjimai leidžia geriau suprasti, kiek daug neatrastų rūšių vis dar slypi vandenynų gelmėse.

    Kaip buvo užfiksuotas giliavandenis milžinas

    Nurodoma, kad ekspedicija vyko mokslinių tyrimų laivu R/V „Falkor“, priklausančiu Schmidto vandenynotyros institutui. Laivas 2020 metų kovo 8 dieną išplaukė iš Fremantlo uosto ir apie mėnesį dirbo Ningalu kanjonų rajone.

    Nuotoliniu būdu valdomas robotas „SuBastian“ atliko 20 nėrimų, pasiekė iki 4 500 metrų gylį ir net 181 valandą praleido netoli jūros dugno.

    Institutas 2020 metų balandžio 6 dieną paviešino vaizdo įrašą, kuriame matyti gigantiškas sifonoforas, priskiriamas Apolemia genčiai. Kolonija buvo susisukusi į plokščią spiralę, kuri tyrėjams priminė spiralinį NSO.

    Roboto pilotai įvertino, kad išorinio spirale susisukusio „žiedo“ skersmuo siekė apie 15 metrų, o jo ilgis – maždaug 47 metrus. Visa kolonijos ilgis oficialiai nebuvo išmatuotas, tačiau, pasak instituto atstovo, jis galėjo siekti net apie 120 metrų.

    Kas yra sifonoforas ir kuo jis išskirtinis

    Sifonoforai priskiriami hidrozoojų grupei – tai tolimi medūzų ir koralų giminaičiai. Skirtingai nei dauguma gyvūnų, sifonoforas yra kolonija, sudaryta iš daugybės mažų individų, vadinamų zooidais.

    Zooidai kolonijoje pasiskirsto funkcijomis: vieni atsakingi už judėjimą, kiti – už mitybą, grobio paralyžiavimą ar dauginimąsi. Nors tai atskiri organizmai, kartu jie dalijasi maistinėmis medžiagomis ir veikia kaip vieno didelio gyvūno „organai“.

    Publikacijoje primenama, kad geriausiai žinomas sifonoforas yra portugališkoji galera – ją daugelis klaidingai laiko medūza, nors tai taip pat kolonija, grobį gaudanti nuodingais čiuptuvais.

    Spiralinė užfiksuoto giliavandenio milžino forma siejama su mityba: sifonoforai čiuptuvais gaudo smulkius vėžiagyvius, žuvis ir net kitus sifonoforus.

    Kodėl jis lyginamas su mėlynuoju banginiu

    Mėlynasis banginis laikomas sunkiausiu žinomu gyvūnu, o jo ilgis paprastai siekia apie 30 metrų. Tuo metu nufilmuotas sifonoforas vien išoriniu spirale susisukusiu žiedu buvo maždaug pusantro karto ilgesnis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad nors kolonijos ilgis gali būti milžiniškas, jos masė sudaro tik menką banginio masės dalį. Tai viena iš priežasčių, kodėl sifonoforai laikomi itin neįprastais vandenynų gyventojais.

    Medūzų tyrėja Rebecca Helm atkreipė dėmesį, kad dauguma jos matytų sifonoforų kolonijų būna vos apie 20 centimetrų, rečiau – iki vieno metro ilgio. Todėl užfiksuotas egzempliorius laikomas išskirtinai retu.

    Taip pat skelbiama, kad per tą pačią ekspediciją galėjo būti aptikta iki 30 naujų rūšių – tarp jų minimi, pavyzdžiui, Taningia genties kalmarai, stiklinių kempinių kolonijos ir milžiniškos hidros.

  • Mokslininkai Indijos vandenyne aptiko beveik 1,6 km koralą – gal tai vienas organizmas

    A part of the coral structure. Photo: Justin Gilligan / Queensland Museum.

    Dive after dive, marine researcher JP Hobbs followed an enormous expanse of coral along the underwater slopes of the Cocos (Keeling) Islands in the Indian Ocean. Each time he ran out of air before reaching its end, he marked his position and returned to continue mapping.

    After 12 dives, the team had traced a formation extending 1.56 kilometers (0.97 miles) — roughly the length of 100 buses parked end to end.

    It is one of the largest coral formations ever documented. But there’s an even stranger question: could all of it be one living organism?

    The big boy coral

    The formation consists of rose coral (Pachyseris), a genus known for its distinctive layered, ridged structures. It stretches across depths ranging from 14 to 65 meters (46 to 213 feet).

    According to the Queensland Museum’s announcement, the formation averages 36.5 meters (120 feet) wide and covers approximately 56,940 square meters — nearly 5.7 hectares, or about eight soccer fields.

    And that’s just what was mapped, it might extend even farther. Researchers identified additional sections another 200 to 300 meters beyond the main formation.

    Photo: Justin Gilligan / Queensland Museum.

    The coral wasn’t exactly a new find. Local dive operator Dieter Gerhard first noticed extensive stretches of it more than 30 years ago. But nobody had established just how far they reached.

    Hobbs, from Adelaide University, worked with scientists from Queensland Museum and James Cook University to map the formation over several months. He used GPS to track his progress between dives.

    Only after 12 dives did the researchers establish its extraordinary extent.

    Is it one animal or a thousand?

    This is where things get funky.

    Corals are animals. They might resemble underwater plants or rocks, but they’re animals. Each colony consists of tiny creatures called polyps, which build hard calcium carbonate skeletons around themselves.

    A colony can begin with a single polyp that reproduces asexually, creating genetically identical copies. Over time, those polyps can build an enormous interconnected structure.

    In principle, a single coral organism could therefore contain millions of polyps.

    But appearances can deceive, especially when it comes to corals.

    Separate coral colonies can grow alongside one another until they appear continuous. Some can even fuse. In fact, researchers have documented naturally occurring coral chimeras — colonies containing tissues from genetically distinct individuals.

    So where does this leave our Cocos coral?

    The formation might be one enormous genetic individual. It might consist of numerous separate colonies growing together. Or it could be a more complicated mixture of fused colonies.

    Researchers are now conducting genetic tests to distinguish between these possibilities.

    For now, it’s just not clear yet.

    Not the only stunning coral in the news

    Remarkably, several corals have made headlines recently.

    In November 2024, a National Geographic expedition discovered a massive Pavona clavus coral in the Solomon Islands, measuring approximately 34 by 32 meters. Scientists estimated that it was around 300 years old.

    Then, in February 2026, a mother-and-daughter team of citizen scientists documented an even larger formation on Australia’s Great Barrier Reef.

    That coral stretched 111 meters and covered almost 4,000 square meters. Its discovery raised similar questions about whether the structure represented one genetic individual.

    The Cocos coral formation covers roughly 14 times that area, although researchers have not yet established whether the two formations are biologically comparable.

    These discoveries suggest that some extraordinary coral structures may have been hiding in plain sight, overlooked because researchers had never systematically mapped their full extent.

    They also raise another question: how do these giants survive?

    Coral reefs face growing pressure from warming oceans. According to NOAA, approximately 84.4% of the world’s coral reef area experienced bleaching-level heat stress during the global event that began in 2023.

    Some giant colonies may occupy relatively sheltered environments, although deeper water doesn’t necessarily protect corals from extreme temperatures.

    For the Cocos formation, scientists have yet to establish its age, long-term health, or history of bleaching.

    And perhaps its most intriguing secret remains unresolved.

  • Svahili pakrantė Indijos vandenyne: kaip Rytų Afrika prekiavo iki pat Kinijos

    Rytų Afrikos svahili pakrantė šimtmečius buvo vienas svarbiausių Indijos vandenyno prekybos mazgų – per ją prekės ir idėjos keliavo net iki Kinijos. Svahili, bantų kalbomis kalbėjusi pakrančių bendruomenė, sujungė Afrikos vidaus regionus su plačiu jūriniu prekybos pasauliu.

    Apie tai, kad svahili miestai-valstybės turėjo tolimų ryšių, iškalbingai liudija istorinis epizodas: 1498 metų balandį Vasco da Gamos laivynas pasiekė Melindę (dabartinę Malindį Kenijoje), kur vieną portugalų kapitonų priėmė vietos valdovas. Susitikime minimi prabangūs daiktai – auksu dekoruota ir dramblio kaulu inkrustuota kėdė, šilkas, medvilniniai audiniai – atskleidžia, kiek toli siekė pakrantės prekybos kontaktai.

    Ne mažiau reikšminga detalė – susitikimui pasitelktas vertėjas, kalbėjęs arabiškai, o valdovas šią kalbą supratęs ir mokėjęs. Tai siejasi su tuo, kad svahili kultūroje persipynė vietinės Afrikos tradicijos ir islamo pasaulio įtaka, o arabų pirkliai regione aktyviai reiškėsi jau nuo 7 amžiaus.

    Svahili pasaulis driekėsi ilga pakrante nuo Mogadišo Somalyje iki Sofalos Mozambike, sudarydamas miestų ir uostų tinklą. Nors europiečių keliautojai svahili neretai laikė „atvykėliais“ arabų pirkliais, šio regiono ištakos buvo ir gerokai toliau nuo kranto – prekybos grandinė rėmėsi ryšiais su Afrikos vidaus bendruomenėmis.

    Kalba, religija ir prekybos miestai

    Į pakrantes bantų kalbomis kalbėję žmonės kėlėsi dar vėlyvuoju pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą laikotarpiu, ieškodami ekonominių galimybių ir kontaktų su Viduržemio jūros bei Indijos vandenyno pirkliais. Pats pavadinimas „svahili“ kildinamas iš arabiško žodžio, reiškiančio pakrantes, o tai rodo, kad regionas buvo apgyvendintas dar iki intensyvesnių musulmonų pirklių migracijų.

    Islamo įsigalėjimas ir santuokos su atvykėliais iš Arabijos pusiasalio sustiprino pakrantės miestų prekybos ryšius. Tačiau svahili visuomenė nebuvo vien pirkliai: pakrantėje gyveno žvejai, ūkininkai, metalo dirbėjai, o miestų ekonomika rėmėsi plačiu užsiėmimų spektru.

    Kisvahili kalba buvo „atvira“ skoliniams – joje daug arabų kilmės žodžių, bet pasitaiko ir iš hindi, portugalų ar anglų perimtų terminų. Tokia kalbinė aplinka palengvino prekybą su atvykėliais, kuriems reikėjo susikalbėti uostuose ir turguose.

    „Jūrinis Šilko kelias“ ir vertingiausios prekės

    Indijos vandenyno prekybos tinklas dažnai apibūdinamas kaip jūrinis Šilko kelias: uostų grandinė jungė Rytų Afriką, Persijos įlanką ir Pietų Aziją su Kinijos miestais. Svahili uostai šiame tinkle veikė kaip tarpinė grandis, per kurią į pasaulį keliavo Afrikos ištekliai, o į pakrantę atplaukdavo įvežtiniai gaminiai.

    Vienos pagrindinių Rytų Afrikos eksporto prekių buvo dramblio kaulas ir auksas. Dramblio kaulas Indijos vandenyno regione buvo ypač vertinamas dėl savo savybių, o į pakrantės uostus jis atkeliaudavo per vidaus prekybos maršrutus – nuo medžioklės vietų iki tarpininkų ir galiausiai iki uostamiesčių.

    Panašiai buvo gabenamas ir auksas: jis rinktas tam tikruose regionuose ir iš vidaus keliaudavo į pakrantę, kur patekdavo į tarptautinę apyvartą. Tokios prekės kitose Indijos vandenyno visuomenėse buvo naudojamos kaip turto, galios simboliai, valiuta ar architektūros puošybos elementai.

    Prekybos istorijoje yra ir tamsioji pusė – žmonių pavergimas ir prekyba vergais. Į pakrantės miestus dažnai atgabendavo žmones, paimtus iš vidaus regionų, o iš uostų jie būdavo išgabenami į Arabiją ar Persijos įlanką, kur dirbdavo ūkiuose ar namų ūkyje; istoriniai šaltiniai mini, kad pavergtų afrikiečių pasiekdavo ir Kinijos uostus.

    Importas: kiniškas porcelianas, medvilnė ir šilkas

    Svahili miestai ne tik eksportavo – jie aktyviai importavo ir į savo kultūrą įtraukė atvežtus daiktus. Vieni ryškiausių pavyzdžių – iš Kinijos atkeliaujančios keramikos dirbiniai: jie Rytų Afrikos pakrantę pasiekdavo jau nuo 9 amžiaus ir ilgainiui tapo prestižo ženklu.

    Porcelianas buvo naudojamas ir architektūroje – elito akmeniniuose namuose jis galėjo būti demonstruojamas specialiose nišose, susijusiose su vietinėmis islamo tradicijų interpretacijomis. Tokie objektai dažnai įgaudavo naujas prasmes: buvo laikomi ne vien prabangos simboliu, bet ir turinčiais apsauginę ar „apsivalymo“ reikšmę.

    Svarbi importo dalis buvo ir tekstilė, ypač medvilniniai audiniai, atplaukdavę iš Indijos regionų. Medvilnė atliko ir praktinę funkciją – vidaus bendruomenėms ji buvo reikalinga kasdieniams poreikiams, todėl tapdavo mainų priemone, skatinusia dramblio kaulo bei aukso srautus į pakrantę.

    Istoriniuose pasakojimuose minimas ir šilkas – prabangus audinys, kurio kilmė siejama su Kinija ir kai kuriomis Indijos dalimis. Tai dar vienas ženklas, kaip tolimi jūriniai maršrutai leido svahili pakrantei tapti vieta, kur susitikdavo Afrikos vidaus ištekliai ir Azijos prabangos prekės.

  • Prie Mozambiko aptiko 5 000 metų miškus po vandeniu: jų vaidmuo jūroje stebina

    Prie Mozambiko aptiko 5 000 metų miškus po vandeniu: jų vaidmuo jūroje stebina

    Prie Mozambiko, netoli Bazaruto salyno Indijos vandenyne, mokslininkai aprašė neįprastą reiškinį: po vandeniu susiformavusias struktūras, kurios primena rifus, tačiau jų pagrindas nėra koralai. Tai senovinių pakrančių miškų ir šlapynių liekanos, tūkstančius metų gulėjusios dugne ir šiandien tapusios svarbia buveine įvairiems jūrų organizmams.

    Tyrėjų teigimu, šios vadinamosios durpių struktūros susidarė iš kadaise sausumoje augusios augalijos. Kai organinės liekanos kaupėsi deguonies stokojančiose šlapynėse, jos irti pradėjo labai lėtai, todėl ilgainiui virto durpėmis, turtingomis organinių medžiagų.

    Kaip miškai atsidūrė po vandeniu?

    Prieš maždaug 5 000 metų kylantis jūros lygis užliejo dalį tuometinių pakrančių plotų, o miškai ir šlapynės atsidūrė po vandeniu. Vėliau nuosėdos užklojo šias organines sankaupas, tačiau bangos ir srovės kai kuriose vietose smėlį nuplovė ir atidengė kietesnius durpių klodus.

    Taip dugne atsirado natūralios platformos su plyšiais, nelygumais ir iškyšomis, kurios jūrų gyvūnams veikia panašiai kaip uolėtas substratas. Radiokarboninis 22 mėginių datavimas parodė, kad aptiktų sluoksnių amžius siekia nuo maždaug 300 iki 5 000 metų, o cheminės analizės patvirtino sausumos augalijos kilmę.

    Kodėl tai svarbu ekosistemai?

    2023 metais narai ir tyrėjai lygino tris durpių rifus su netoliese esančiu koraliniu rifu, fiksuodami žuvis, bestuburius ir didesnius gyvūnus. Durpių rifuose suskaičiuota nuo 26 iki 36 smulkių žuvų rūšių, o tirtame koraliniame rife nustatytos 54 rūšys.

    Vis dėlto dalis bendrumų buvo ryški: tiek durpių, tiek koraliniuose rifuose stebėta daug sutampančių rūšių, įskaitant ir didesnius gyvūnus, pavyzdžiui, ryklius, rajų būrio žuvis ir vėžlius. Tyrėjai pabrėžė, kad tokios vietos ypač svarbios jaunikliams, nes dugno nelygumai suteikia priedangą nuo plėšrūnų ir padeda rasti maisto.

    „Tai rodo, kad senovinių sausumos ekosistemų liekanos gali tapti reikšminga šiuolaikinės jūrų aplinkos dalimi“, – teigė tyrėjai, aprašę radinius mokslinėje publikacijoje.

    Rifai be koralų ir jų ateitis

    Ant durpių neauga gyvi koralai, tačiau paviršių dengia dumbliai ir jūržolės, plyšiuose slepiasi dygliuotieji omarai, o kietesnėse vietose įsitvirtina austrės ir kiti filtratoriai. Kartu mokslininkai atkreipė dėmesį, kad dugne gyvenantys bestuburiai durpių ir koraliniuose rifuose beveik nesutampa, vadinasi, durpių rifai palaiko savitą bendriją.

    Šios struktūros yra labai sekliai, maždaug 2–4 metrų gylyje, todėl dalis jų atoslūgio metu gali atsidurti net virš vandens. Dėl to jos patiria stiprią saulės kaitrą, temperatūrų svyravimus, audras ir ciklonus, o bangos gali jas užnešti smėliu, vėl atidengti ar net ardyti kraštus.

    Nors durpių rifai nėra tokie stabilūs kaip kai kurie koraliniai rifai, jų reikšmė gali augti, jei kitos buveinės prastės dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos. Tyrėjai mano, kad panašios struktūros gali egzistuoti ir kitose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Pietryčių Azijos, Vakarų Afrikos ar Karibų regionuose.

  • Kinų keramika rastas Didžiajame Zimbabvėje: atradimas atskleidė prekybos tinklą per žemynus

    Kinų keramika rastas Didžiajame Zimbabvėje: atradimas atskleidė prekybos tinklą per žemynus

    Archeologai Didžiajame Zimbabvėje aptiko kiniškos keramikos fragmentų, kurie netikėtai praplečia supratimą apie viduramžių Afrikos ryšius su tolimais regionais. Nedidelis indo gabalėlis su glotnia žalsva glazūra siejamas su aukštos kokybės dirbiniais, gamintais pietryčių Kinijoje.

    Tyrėjų teigimu, radinys rodo, kad Didžiosios Zimbabvės karalystė nuo XI iki XV amžiaus nebuvo izoliuota. Priešingai, tai buvo įtakingas politinis ir ekonominis centras, dalyvavęs plačiuose mainuose, kurie per tarpininkus galėjo pasiekti net Rytų Aziją.

    Ką išduoda žalia glazūra?

    Keramikos tipas atpažintas pagal būdingą žalios glazūros sluoksnį ir gamybos technologiją, reikalavusią aukštos temperatūros degimo bei preciziškos kontrolės. Tokios dangos suteikdavo dirbiniams išvaizdą, primenančią nefritą, Kinijoje itin vertintą medžiagą.

    Radiniai Didžiajame Zimbabvėje yra reti, todėl mokslininkai daro prielaidą, kad importuota keramika buvo brangi ir prieinama pirmiausia elitui. Tai taip pat reiškia, kad tokie daiktai veikė ne tik kaip buities reikmenys, bet ir kaip prestižo ženklai.

    Prekyba per Indijos vandenyną

    Tiesioginis prekybos kelias tarp Kinijos ir Didžiosios Zimbabvės kol kas nėra patvirtintas, tačiau labiausiai tikėtinas scenarijus yra daugiaetapė prekyba per uostus ir tarpininkus. Prekės galėjo keliauti per Indijos vandenyno maršrutus, o iš Rytų Afrikos pakrantės būti gabenamos į žemyno gilumą.

    Tokius mainus palengvino sezoniniai musoniniai vėjai, šimtmečius leidę pirkliams planuoti keliones tarp Afrikos rytinės pakrantės, Arabijos pusiasalio, Indijos ir Pietryčių Azijos. Iš pakrančių centrų prekės sausumos keliais patekdavo į vidaus regionus, kur buvo iškeičiamos į vietinius išteklius.

    Ne vieninteliai tolimų ryšių pėdsakai

    Didžiajame Zimbabvėje anksčiau rasta ir kitų importo įrodymų, įskaitant stiklo karoliukus bei dirbinius, siejamus su Pietryčių Azija, Indija ir Artimaisiais Rytais. Šie radiniai sustiprina prielaidą, kad karalystė buvo įtraukta į tarptautinę prekių, žaliavų ir idėjų apytaką.

    Archeologiniai duomenys rodo ir regioninę metalų bei gyvulių prekybą, apėmusią didelius atstumus Pietų Afrikoje. Didžioji Zimbabvė išsiskyrė monumentaliomis akmens sienomis, metalo apdirbimu ir muilo akmens skulptūromis, o jos klestėjimas siejamas su aukso ir dramblio kaulo prekyba.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dalis paveldo nukentėjo XIX amžiaus pabaigos kasinėjimų metu, kai dalis radinių buvo išgrobstyta. Dėl to kiekvienas naujas, aiškiai identifikuojamas importo pavyzdys tampa ypač svarbus atkuriant tikslų Didžiosios Zimbabvės vaidmenį pasaulinėje istorijoje.

  • Indijos vandenyno gelmėse aptiktas naujas keistų „spagečių“ kirmėlių genties tipas

    Indijos vandenyno gelmėse aptiktas naujas keistų „spagečių“ kirmėlių genties tipas

    Atradimas šimtų metrų gylyje

    Mokslininkai Indijos vandenyno dugne, šalia Christmas salos ir Kokosų (Kylingo) salų, aptiko iki šiol mokslui nežinomą jūrinių kirmėlių gentį. Naujoji gentis pavadinta Terebellosuctoria ir priskiriama vadinamosioms spagečių kirmėlėms, gyvenančioms jūros dugno nuosėdose.

    Egzemplioriai surinkti nuo povandeninių kalnų 467–674 metrų gylyje, kai tyrimų metu buvo tiriamos menkai pažintos giluminės ekosistemos. Tyrėjai pabrėžia, kad tokios ekspedicijos dažnai atneša ne vieną netikėtumą, nes giliavandenių rūšių įvairovė iki šiol išlieka prastai ištirta.

    Kuo ši gentis išskirtinė

    Naująją gentį iš kitų spagečių kirmėlių labiausiai išskiria neįprastos siurbtukus primenančios struktūros. Jos susiformavusios kirmėlės pilvinėje pusėje iš pakitusių kūno „pagalvėlių“ ir iki šiol nebuvo aprašytos jokiai kitai žinomai šios grupės genčiai.

    Spagečių kirmėlės paprastai gyvena apsauginiame vamzdelyje, o į aplinką iškiša daugybę čiuptuvų, kuriais surenka organines daleles iš nuosėdų. Naujoji gentis, sprendžiant iš sandaros, gali būti prisitaikiusi geriau įsitvirtinti vamzdelyje ar specifiniame substrate, tačiau siurbtukų funkcija dar nėra galutinai paaiškinta.

    „Siurbtukus primenanti struktūra yra tai, kas šią naują gentį daro ypač įdomią ir unikalią“, – sakė jūrų zoologė Elena Kupriyanova.

    Trys rūšys ir svarbus „perkėlimas“

    Mokslininkai aprašė dvi naujas rūšis: Terebellosuctoria jimii ir Terebellosuctoria keelingensis. Jų priskyrimą naujai genčiai sustiprino ne tik anatomijos požymiai, bet ir DNR analizė, vis dažniau tampanti būtina šiuolaikinės taksonomijos dalimi.

    Trečioji rūšis, vėliau priskirta tai pačiai genčiai, buvo aptikta anksčiau prie Japonijos krantų 843 metrų gylyje. Iš pradžių ji buvo laikinai priskirta kitai genčiai dėl neaiškių giminystės ryšių, tačiau palyginus DNR ir sandarą su naujais radiniais, ji perkelta ir dabar vadinama Terebellosuctoria spongicola.

    Ankstesni stebėjimai Japonijos vandenyse leido manyti, kad siurbtukus primenanti struktūra gali padėti kirmėlei prisitvirtinti vamzdelio viduje, ypač kai šis būna sujungtas su kietesniais pagrindais, pavyzdžiui, giliavandenėmis kempinėmis. Ar taip pat elgiasi ir Indijos vandenyne aptiktos rūšys, dar turės parodyti tolesni tyrimai.

    Šis darbas publikuotas mokslo leidinyje Records of the Australian Museum. Tyrėjai pažymi, kad ekspedicijos metu surinkti šimtai ar net tūkstančiai egzempliorių, o jų identifikavimas ir aprašymas neretai užtrunka metus, nes mėginiai patenka į muziejų kolekcijas ir vėliau nuosekliai tiriami.

  • Indijos vandenyne aptiktas naujas giliavandenių spagečių kirmėlių gentis: išskirtinumas – siurbtukai

    Tyrėjai Indijos vandenyno regione, prie povandeninių kalnų netoli Kalėdų ir Kokosų salų, aptiko iki šiol mokslui nežinomų jūrinių kirmėlių grupę, priskiriamą vadinamosioms spagečių kirmėlėms. Naujajai genčiai suteiktas pavadinimas Terebellosuctoria, o išskirtiniu bruožu tapo siurbtukus primenančios išaugos apatinėje kūno pusėje.

    Atradimas aprašytas Australijos muziejaus leidinyje, kuriame pabrėžiama, kad visiškai naujos genties identifikavimas biologijoje yra gerokai retesnis nei naujos rūšies nustatymas. Gentis jungia kelias artimai susijusias rūšis, todėl tokie radiniai išplečia supratimą apie evoliucinius ryšius ir jūrų ekosistemų įvairovę.

    Pasak tyrimo autorės Elenos Kuprijanovos, būtent siurbtukus primenančios struktūros daro šią grupę išskirtinę ir padeda atskirti ją nuo artimų giminaičių. Manoma, kad tokia sandara galėjo susiformuoti kaip prisitaikymas prie gyvenimo vietų, kur trūksta minkštų dugno nuosėdų, reikalingų įprastiems vamzdeliams ar urveliams įsirengti.

    Tokiose vietose kaip povandeninių kalnų šlaitai dugno sąlygos gali būti kietesnės ir skurdesnės nuosėdomis, todėl prisitvirtinimo funkcija tampa svarbi išlikimui. Siurbtukai, tikėtina, padeda kirmėlėms išsilaikyti ant paviršių ir efektyviau maitintis, kai srovės ir reljefas riboja įprastus gyvenimo būdus.

    Kirmėlės buvo surinktos ekspedicijose, vykusiose 2021 ir 2022 metais su tyrimų laivu Investigator, kurias organizavo Viktorijos muziejai. Per šiuos žygius mokslininkai surinko daugiau kaip 850 pavyzdžių ir nustatė 13 rūšių, kurios anksčiau nebuvo aprašytos.

    „Vienos ekspedicijos metu galima surinkti šimtus ar net tūkstančius pavyzdžių, tačiau išsiaiškinti, kokioms rūšims jie priklauso, kartais prireikia metų“, – sakė Elena Kuprijanova.

    Tyrime iš viso aprašytos septynios rūšys iš trijų šeimų, o dvi jų priskirtos naujajai genčiai Terebellosuctoria. Viena rūšis rasta apie 670 metrų gylyje prie Kokosų salų esančiame povandeniniame kalne, o dėmesį patraukė daug išsišakojusių rusvų čiuptuvų, pastebėtų iškėlus mėginius į paviršių.

    Spagečių kirmėlėmis šie gyvūnai vadinami dėl daugybės ilgų čiuptuvų, kuriais surenka smulkias organines daleles nuo dugno. Dažnai jos gyvena vamzdeliuose, įrengtuose minkštose nuosėdose, tačiau naujai aprašytos genties prisitaikymai leidžia įtarti, kad dalis rūšių gali būti labiau priklausomos nuo tvirtinimosi prie kietesnių paviršių.

    Australijos muziejaus mokslininkas Patas Hutchingsas atkreipė dėmesį, kad jūriniai bestuburiai, įskaitant daugiašeres kirmėles, dažnai lieka nepastebėti ir nepakankamai įvertinti. Nors tai viena įvairiausių gyvūnų grupių, oficialiai įvardyta ir aprašyta tik nedidelė jų dalis, todėl giliavandenių tyrimai ir toliau atneša netikėtų atradimų.

  • Du ciklonai užkūrė svirplių krizę: kaip dykuma tapo spiečių „fabriku“ ir pasiekė Keniją

    Du 2018 metais Indijos vandenyne susiformavę ciklonai iš esmės pakeitė vienos sausiausių pasaulio teritorijų – Rub al Chali dykumos Arabijos pusiasalyje – sąlygas ir netiesiogiai prisidėjo prie didžiausio per daugiau nei 70 metų skėrių antplūdžio Rytų Afrikoje, ypač Kenijoje.

    Ciklonai „Mekunu“ ir „Lubanas“ kai kuriose Omano ir Jemeno vietovėse atnešė neįprastai daug kritulių, keliomis kartomis viršijusių daugiametę normą. Smėlynuose susidarę laikini ežerai ir drėgnas gruntas sukūrė idealias sąlygas dykuminei skėrių rūšiai greitai daugintis, o procesas kurį laiką vyko beveik nepastebimai.

    Dykumų regionuose paprastai trūksta lietaus, todėl skėrių židiniai ne visada laiku pastebimi ir stebimi. Kai šiluma sutampa su drėgme, vabzdžiai per trumpą laiką gali pereiti kelias dauginimosi kartas: kiaušiniai išsirita maždaug per dvi savaites, lervos bręsta apie šešias, o dar po kelių savaičių suaugėliai jau deda naujus kiaušinius.

    Palankiomis sąlygomis viena karta gali padidinti populiaciją keliasdešimt kartų, o keli ciklai iš eilės sukuria eksponentinį augimą. Esminis lūžis įvyko dėl antrojo ciklono: jei po pirmojo dirva būtų greitai išdžiūvusi, dalis ankstyvų populiacijų galėjo žūti, tačiau vėlesnis lietus vėl „palaistė“ veisimosi vietas ir leido susiformuoti naujoms kartoms.

    Suaugęs dykuminis skėrys sveria apie 2 gramus ir per parą gali suėsti maždaug tiek pat augalijos. Tačiau tikroji grėsmė atsiranda tada, kai didelės vabzdžių sankaupos pakeičia elgseną: skėriai tampa judrūs, telkiasi į spiečius ir pradeda masiškai migruoti.

    Viename kvadratiniame kilometre gali būti dešimtys milijonų individų, o toks spiečius per parą įveikia iki maždaug 150 kilometrų. Skaičiuojama, kad vieno kvadratinio kilometro spiečius per dieną gali sunaikinti iki 160 tonų žaliosios masės – tai prilyginama dešimčių tūkstančių žmonių maisto poreikiui.

    2019 metais skėriai išplito per Saudo Arabiją ir Jemeną, o vėliau pasiekė Iraną, Pakistaną ir Indiją. Persiritę per Adeno įlanką, jie pateko į Etiopiją ir Somalį, o tolesnis judėjimas vis labiau priklausė nuo lietaus zonų, kuriose buvo įmanoma vėl sėkmingai veistis.

    2019 metų pabaigoje papildomi drėgni periodai Rytų Afrikoje prailgino palankias sąlygas, o 2020 metų pradžioje Kenija susidūrė su didžiausiu dykuminių skėrių antplūdžiu per daugiau nei 70 metų. Tai smogė ganykloms ir pasėliams, didino spaudimą maisto tiekimo grandinėms ir ūkių pajamoms.

    Padėtį apsunkino konfliktai ir ribotos stebėsenos galimybės. Dėl karo Jemene specialistams buvo sunku pasiekti svarbias veisimosi teritorijas, panašūs iššūkiai kilo ir kai kuriose Somalio vietovėse, o pandemijos laikotarpiu sutriko tiek pesticidų logistika, tiek tarptautinių komandų darbas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šis atvejis parodė, kaip ekstremalūs orai gali sukelti netikėtą poveikį tūkstančius kilometrų nuo įvykio vietos. Šylantis vandenynas ir kintančios atmosferos sąlygos didina tikimybę, kad intensyvių ciklonų epizodai gali kartotis dažniau, o kartu išauga ir rizika staigiems skėrių populiacijų šuoliams.