CP v2

Tag: Indijos vandenynas

  • Atšilimas nutraukė Ramiojo ir Indijos vandenynų ryšį: mokslininkai įspėja dėl pasekmių

    Atšilimas nutraukė Ramiojo ir Indijos vandenynų ryšį: mokslininkai įspėja dėl pasekmių

    Keičiasi vandenynų klimato „pokalbis“

    Ilgus šimtmečius tropinio Ramiojo vandenyno pokyčiai per atmosferą paveikdavo Indijos vandenyno temperatūras, tarsi vyktų tolimo klimato pokalbis tarp dviejų milžiniškų baseinų. Ši sąveika svarbi ir sausumoje, nes Indijos vandenyno šiluma daro įtaką krituliams bei ekstremalių reiškinių tikimybei Afrikoje, Azijoje ir Australijoje.

    Naujas tyrimas rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais dalis šio ryšio ryškiai susilpnėjo ir net apsivertė. Tai reiškia, kad Indijos vandenyno klimato svyravimai nebe taip patikimai seka Ramiojo vandenyno signalus, kaip buvo įprasta anksčiau.

    Kodėl ryšys trūkinėja?

    Vienas pagrindinių mechanizmų, jungiančių šiuos regionus, yra Ramiojo vandenyno Walkerio cirkuliacija – didelio masto oro judėjimo sistema virš tropikų. Per El Ninjo epizodus ji dažnai silpnėja, o susiję atmosferos pokyčiai gali persiduoti Indijos vandenynui ir pakeisti jo šiluminį foną.

    Tyrime pabrėžiama, kad nuo praėjusio amžiaus vidurio tropinis Indijos vandenynas nuosekliai šyla, o tai siejama su didėjančia šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija. Kartu pastebėta, kad nuo maždaug 1980 metų Ramiojo vandenyno Walkerio cirkuliacija dažnėjo stiprėjimo fazėse, o tai prisidėjo prie netikėto šių baseinų sąsajos persitvarkymo.

    „Pagrindinė išvada tokia: pasaulinis atšilimas ir žmonių sukeltos emisijos ima nusverti natūralią Ramiojo vandenyno įtaką Indijos vandenynui“, – sakė klimato mokslininkė Caroline Ummenhofer.

    Duomenys iš koralų, medžių ir urvų

    Tiesioginiai vandenynų matavimai pasaulyje plačiau prieinami tik maždaug nuo XX amžiaus, todėl vien stebėjimais įvertinti istorinį išskirtinumą sudėtinga. Dėl to mokslininkai sujungė šiuolaikinius stebėjimus, klimato modelius ir vadinamuosius natūralius archyvus, kurie saugo praeities klimato pėdsakus.

    Rekonstrukcijai pasitelkti koralų įrašai, medžių rievių duomenys ir stalagmitų analizė, leidusi atkurti Indijos ir Ramiojo vandenynų klimato svyravimus nuo 1631 iki 1990 metų. Daugumoje šio laikotarpio šių baseinų dinamika judėjo išvien, tačiau išryškėjo ir reta išimtis.

    Maždaug 1810–1850 metų intervale ryšys buvo pastebimai susilpnėjęs, o šis laikotarpis sutapo su keliais itin dideliais tropiniais ugnikalnių išsiveržimais, įskaitant Tamboros 1815 metais. Tokie įvykiai į atmosferą išmeta sieros junginių, kurie sudaro aerozolius ir laikinai sumažina į Žemę patenkančios Saulės spinduliuotės kiekį, todėl vėsta paviršius ir persitvarko vėjai.

    Kuo dabartis kitokia?

    Mokslininkai pabrėžia, kad istorinis sutrikimas XIX amžiuje buvo laikinas ir susijęs su vulkaniniais impulsais, o dabartinis pokytis vyksta nuolatinio, žmogaus veiklos skatinamo atšilimo fone. Palyginus 1945–2025 metų ryšį su analogiškais 80 metų intervalais rekonstrukcijose ir modeliuose, dabartinis elgesys išsiskyrė ir nepateko į įprastą istorinę variaciją.

    Svarbu tai, kad ne visos Indijos ir Ramiojo vandenynų sąsajos subyrėjo vienodai: tyrimas nurodo, jog kai kurie kiti atmosferos ir vandenynų ryšiai išliko stabilesni. Vis dėlto aptiktas pokytis laikomas reikšmingu, nes tropikų baseinų sąveika yra vienas iš sezoninių ir kelių metų trukmės prognozių pagrindų.

    Praktinė pasekmė paprasta: jei vandenynų tarpusavio ryšiai kinta, dalį iki šiol patikimais laikytų prognozavimo taisyklių gali tekti perkalibruoti. Tai aktualu planuojant vandens išteklius, žemės ūkį, pasirengimą karščio bangoms ar potvyniams regionuose, kurių klimatą stipriai veikia Indijos vandenyno šiluminiai svyravimai.

  • „SpaceX“ iškėlė iš Indijos vandenyno „Starship“: ką reiškia šis manevras prieš orbitą

    „SpaceX“ iškėlė iš Indijos vandenyno „Starship“: ką reiškia šis manevras prieš orbitą

    „Starship“ grįžta į bazę

    „SpaceX“ paviešino vaizdus, kaip iš Indijos vandenyno iškeliamas „Starship“ antrojo laipsnio korpusas ir pakraunamas ant laivo. Šis aparatas liepos pabaigoje po bandymo pirmą kartą minkštai nusileido vandenyje, o vėliau kurį laiką dreifavo.

    Operacija vyko netoli Kalėdų salos, kur „Starship“ buvo atvilktas nuo atviros jūros. Įmonei prireikė specialios platformos ir trosų sistemos, nes daugiau kaip 50 metrų ilgio konstrukciją saugiai užkelti ant denio yra sudėtingas inžinerinis darbas.

    Kodėl „SpaceX“ jį pargabena

    Į Teksaso Starbase pargabenamas „Starship“ yra svarbus bandymų programai, nes leidžia detaliai įvertinti, kaip korpusą veikė pakartotinio įėjimo į atmosferą šiluma, apkrovos ir nusileidimas vandenyje. Tokia analizė paprastai naudojama šiluminės apsaugos, konstrukcinių mazgų ir sandarumo sprendimams tobulinti.

    „SpaceX“ kol kas neatskleidė, ką tiksliai darys su šiuo konkrečiu laivu, tačiau tokie grąžinimai dažniausiai reiškia du tikslus: surinkti duomenis ir patikrinti, ką realiomis sąlygomis pavyko išsaugoti arba atkurti. Pats transportavimas jūra gali užtrukti kelis mėnesius.

    Artimiausi planai: orbita ir bandymas sugauti

    Lygiagrečiai „SpaceX“ ruošiasi kitam „Starship“ skrydžiui, kuris turėtų būti išskirtinis dėl planuojamo orbitinio profilio. Iki šiol bandomuosiuose skrydžiuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas pakilimui, valdymui, grįžimui ir nusileidimo procedūroms, o orbitinis etapas reikštų naują sudėtingumo lygį.

    Įmonė taip pat siekia priartėti prie pilno pakartotinio panaudojimo modelio, kai tiek „Super Heavy“ stiprintuvas, tiek „Starship“ antrasis laipsnis būtų sugrąžinami ir greitai paruošiami naujam startui. Vienas ambicingiausių tikslų yra bandymas „Starship“ sugrąžinti taip, kad jį galėtų perimti bokšto mechaninės „rankos“, panašiai kaip anksčiau bandyta su „Super Heavy“.

    Be to, „SpaceX“ yra pranešusi apie naujas plėtros kryptis ir papildomos infrastruktūros planus, kurie ilgainiui turėtų padidinti startų skaičių. Tokie projektai paprastai siejami su komercinių krovinių iškėlimu, „Starlink“ tinklo plėtra ir pasirengimu ilgesnėms misijoms, kuriose „Starship“ numatomas kaip pagrindinė transporto priemonė.

  • Mikroplastikas pasiekė net 2 km gylį: aptiko prie giliavandenių versmių, 92 proc. gyvūnų

    Mikroplastikas pasiekė net 2 km gylį: aptiko prie giliavandenių versmių, 92 proc. gyvūnų

    Mikroplastiko tarša pasiekė vieną atokiausių Žemės vietų: giliavandenes hidrotermines versmes, esančias maždaug 2 000 metrų gylyje. Naujas tyrimas rodo, kad plastiko dalelių aptikta moliuskuose ir sraigėse, gyvenančiuose šalia šių ekstremalių ekosistemų.

    Tyrimą atliko Korėjos biosistemų ir biotechnologijų tyrimų instituto (KRIBB) vadovaujama mokslininkų komanda. Rezultatai paskelbti žurnale Water Research, o mėginiai surinkti Šiaurės Fidžio baseine pietvakarių Ramiajame vandenyne ir Centrinėje Indijos vandenyno kalnagūbrio zonoje.

    Iš viso mikroplastiko aptikta 11 iš 12 tirtų gyvūnų, tai sudaro 92 proc. visų mėginių. Vidutiniškai kiekviename organizme rasta po 3,42 plastiko daleles, dažniausiai nustatytas polistirenas, plačiai naudojamas pakuotėms ir vienkartiniams gaminiams.

    Tarša pasiekė izoliuotas ekosistemas

    Hidroterminės versmės laikomos unikaliomis: čia gyvybę palaiko ne saulės šviesa, o chemiškai turtingi, labai karšti iš gelmių kylantys vandens srautai. Ilgą laiką manyta, kad tokios buveinės yra beveik izoliuotos nuo žmogaus veiklos poveikio.

    „Plastiko tarša dabar išplito net į giliavandenių hidroterminių versmių ekosistemas, kurios kadaise buvo laikomos vienomis labiausiai izoliuotų Žemėje“, – sakė jūrų biologas Se-Joo Kim.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši tarša svarbi ne tik kaip faktas, bet ir kaip signalas apie mikroplastiko judėjimo kelius vandenynuose. Dalelės gali nusėsti kartu su organinėmis nuosėdomis, būti pernešamos srovių, o galiausiai patenka į dugno bendrijas.

    Skirtingas maitinimasis, skirtingas pasiskirstymas

    Tyrimas parodė, kad mikroplastiko pasiskirstymas organizme priklauso nuo gyvūnų mitybos. Dugnu besiganančiose sraigėse dalelės dažniau kaupėsi virškinimo organuose, o filtruojančiuose moliuskuose buvo pasiskirsčiusios tolygiau.

    „Nors mikroplastiko kiekis atskiruose individų kūnuose skyrėsi, kiekvienoje grupėje matėsi nuoseklūs pasiskirstymo audiniuose dėsningumai“, – teigė tyrimo autoriai.

    Taip pat nustatyti ryškūs regioniniai skirtumai: Indijos vandenyno vietovėse tirtuose organizmuose mikroplastiko koncentracijos buvo didesnės nei pietvakarių Ramiajame vandenyne. Mokslininkai tai sieja su skirtingais taršos šaltiniais, srovių dinamika ir dalelių nusėdimo sąlygomis.

    Kodėl tai svarbu žmonėms?

    Nors mikroplastiko poveikis žmogaus sveikatai vis dar aktyviai tiriamas, vis daugiau duomenų rodo, kad dalelės aptinkamos maisto grandinėse ir įvairiuose audiniuose. Dalis tyrimų sieja mikroplastiko poveikį su uždegiminėmis reakcijomis, galimu toksinių priedų pernašos efektu ir patogenų plitimu, tačiau mokslinis sutarimas dėl konkrečių rizikų dar formuojasi.

    Giliavandenių ekosistemų valymas praktiškai neįmanomas, todėl pagrindinis kelias yra taršos mažinimas prie šaltinio. Tai apima plastiko vartojimo mažinimą, geresnį atliekų surinkimą, perdirbimo infrastruktūros stiprinimą ir alternatyvių medžiagų diegimą, ypač pakuočių sektoriuje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai gali tapti pagrindu kuriant giliavandenių aplinkų stebėsenos sistemas ir apsaugos politiką. Kuo anksčiau bus nustatomi taršos pokyčiai, tuo realiau laiku įvertinti poveikį biologinei įvairovei ir jautrioms vandenyno dugno bendrijoms.

  • Mokslininkai pietų Indijos vandenyne pirmąkart tiesiogiai užfiksavo naujo vandenyno dugno formavimąsi

    Vandenyninė pluta dengia didžiąją Žemės paviršiaus dalį ir nuolat atsinaujina vidurio vandenynų kalnagūbriuose, kur tektoninės plokštės skiriasi. Paprastai šį procesą mokslininkai vertina netiesiogiai, remdamiesi geologiniais pėdsakais ir pavieniais seismologiniais signalais.

    Šį kartą situacija buvo kitokia: 2024 metų vasarį Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro komanda įrengė povandeninę observatoriją OHA-GEODAMS. Ji apėmė atkarpą povandeniniame kalnagūbryje netoli atokių Amsterdamo ir Sen Polo salų.

    2024 metų balandžio 26 dieną toje zonoje prasidėjo žemės drebėjimų „spiečius“, tapęs signalu, kad dugnas ima skilti ir plėstis. Tyrėjams pasisekė, nes netoliese išsiliejusi lava nepalaidojo prietaisų: ji pasiekė maždaug už 2 kilometrų, todėl stebėjimai nebuvo nutraukti.

    Vidurio vandenynų kalnagūbriuose plokštės skiriasi, o iš mantijos kylanti magma užpildo atsiveriančius plyšius. Magmai stingstant susiformuoja nauja vandenyninė pluta, o procesą dažnai lydi žemės drebėjimai ir laipsniškas dugno reljefo persitvarkymas.

    Tačiau naujieji matavimai parodė, kad vien drebėjimų neužtenka paaiškinti visam fiksuotam poslinkiui. Užfiksuotas horizontalus dugno judėjimas atitiko tai, kas kai kuriais atvejais būtų susikaupę per 30–60 metų nuolatinio plėtimosi, nors registruotų drebėjimų magnitudė siekė apie 5.

    Tokie skirtumai verčia iš naujo vertinti, kiek energijos ir deformacijos vandenynų plėtimasis „paslepia“ nuo seismometrų. Mokslininkai daro išvadą, kad didelė judesio dalis vyko aseisminiu būdu, tai yra kaip lėtas slydimas be ryškių smūginių drebėjimų.

    Tiesioginiai stebėjimai leidžia geriau suprasti, kaip magmos įsiveržimai iš tikrųjų „išskiria“ plokštes ir kaip greitai gali pasikeisti dugno struktūra. Tai svarbu ir tikslesniam seisminių rizikų vertinimui regionuose, kur tektoninis judėjimas gali vykti ne tik staigiais smūgiais, bet ir tyliais šliaužimo epizodais.

    Be to, tokie įvykiai padeda tikslinti vandenyninės plutos formavimosi modelius, kurie naudojami aiškinant Žemės šilumos srautus, cheminių elementų apytaką tarp gelmių ir vandenynų, taip pat ilgalaikę planetos tektoninę raidą. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature“.

  • Atokia Indijos vandenyno zona slėpė didžiausią banginių kapinyną: kaulams – 5,3 mln. metų

    Atokia Indijos vandenyno zona slėpė didžiausią banginių kapinyną: kaulams – 5,3 mln. metų

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrinėjusi pietrytinę Indijos vandenyno dalį, aptiko tai, ką patys vadina išskirtiniu radiniu: didžiausią iki šiol žinomą banginių fosilijų sankaupą. Atrasta vadinamojoje Diamantinos zonoje – giliavandenių lūžių ir įdubų sistemoje, kuri laikoma viena sunkiausiai pasiekiamų Žemės vietų.

    Ši teritorija driekiasi kelių kilometrų gylyje, vietomis nusileidžiant iki daugiau nei 7 000 metrų. Ten vyrauja beveik visiška tamsa, temperatūra artima 0 laipsnių Celsijaus, o slėgis šimtus kartų didesnis nei paviršiuje, todėl tyrimams reikalinga specializuota technika.

    2023 metais ekspedicija pasitelkė pilotuojamą batiskafą „Fendouzhe“, skirtą ekstremaliems gyliams, ir atliko 32 nėrimus. Iš pradžių tikėtasi aptikti pavienių skeletų, tačiau rezultatai pranoko lūkesčius: užfiksuotos 476 vietos su banginių fosilijomis ir dar penkios šiuolaikinės vietos, kur neseniai nugaišusių gyvūnų liekanos tapo gyvybės židiniais.

    Tokie į dugną nusileidžiantys banginių kūnai giliavandeniams ekosistemoms yra ypač svarbūs, nes sukuria vadinamuosius kritusių banginių „oazes“. Pirmiausia prie liekanų susitelkia maitėdos, vėliau darbą perima bakterijos, o ilgainiui net kaulai tampa buveine specializuotiems organizmams, todėl maisto ir energijos šaltinis gali veikti dešimtmečius.

    Diamantinos zonoje ant liekanų ir aplink jas mokslininkai stebėjo įvairius giliavandenius organizmus, įskaitant medūzas, hidroidus, jūrų agurkus, moliuskus ir vėžiagyvius. Tai sustiprina prielaidą, kad net atšiauriausiose vietose gyvybė gali klestėti, jei atsiranda stabilus maistinių medžiagų šaltinis.

    Milijonų metų senumo kaulai

    Ypatingą įspūdį paliko fosilijų amžius: analizės parodė, kad seniausios liekanos siekia apie 5,3 milijono metų. Tai reiškia, kad dalis rastų banginių gyveno gerokai anksčiau, nei Žemėje atsirado žmogus, o pats regionas ilgą laiką galėjo veikti kaip natūrali sankaupos vieta.

    Tarp fosilijų aptikta ir šiuolaikinėms grupėms priskiriamų banginių, ir visiškai išnykusių formų. Vienu reikšmingiausių radinių įvardytas naujai aprašytas rūšies pavadinimas „Pterocetus diamantinae“, papildantis žinias apie banginių evoliuciją ir jų paplitimą skirtingais geologiniais laikotarpiais.

    Kodėl liekanos susitelkė vienoje vietoje?

    Mokslininkus sudomino ne tik fosilijų kiekis, bet ir neįprastai didelė jų koncentracija. Viena iš hipotezių teigia, kad ši vieta milijonus metų galėjo būti banginių migracijos ir maitinimosi koridoriuje, todėl čia natūraliai dažniau atsidurdavo nugaišę gyvūnai.

    Kita svarbi detalė – dugno reljefas: piltuvo formos įdubos galėjo veikti kaip savotiškos spąstai, nukreipiantys į dugną krentančius kūnus į tą pačią zoną. Be to, palyginti mažas nuosėdų kaupimosi greitis galėjo padėti kaulams išlikti neįprastai geros būklės labai ilgą laiką.

    Tyrėjai neatmeta, kad panašių „kapinynų“ gali būti ir kitose pasaulio vietose, tačiau jų aptikimą riboja menkas giliavandenių teritorijų ištirtumas. Kuo sparčiau tobulėja giliavandenių tyrimų technologijos, tuo didesnė tikimybė, kad tokios sankaupos bus atrastos ir kituose vandenynų regionuose.