Kas yra infraraudonųjų spindulių šildymas
Infraraudonųjų spindulių šildymas dažniausiai įrengiamas kaip elektrinės plėvelės, kilimėliai arba sieniniai ir lubiniai spinduliuotuvai. Tokia sistema pirmiausia šildo paviršius ir daiktus patalpoje, o ne vien tik orą, todėl šilumos pojūtis gali būti kitoks nei nuo įprastų radiatorių.
Svarbu suprasti, kad tai vis tiek yra varžinis elektrinis šildymas: praktiškai 1 kilovatvalandė elektros virsta maždaug 1 kilovatvalande šilumos ten, kur ji naudojama. Tai reiškia, kad sistemos ekonomiškumą lemia ne „stebuklingas efektyvumas“, o pastato šilumos nuostoliai ir elektros kaina.
Komfortas, dulkės ir drėgmė: kas tiesa, o kas mitas
Žmogaus komfortą lemia ne tik oro temperatūra, bet ir aplinkinių paviršių vidutinė temperatūra, oro judėjimas bei drėgmė. Kai sienos, grindys ar baldai būna šiltesni, daliai žmonių pakanka palaikyti kiek žemesnę oro temperatūrą, o tai gali sumažinti šilumos nuostolius.
Vis dėlto infraraudonieji spinduliai nepanaikina oro judėjimo: jį sukelia vėdinimas, temperatūrų skirtumai ir įprasta buitis. Todėl teiginiai, kad tokia sistema „nekelia dulkių“ ar „išsprendžia alergijas“, turėtų būti vertinami atsargiai.
Kalbant apie pelėsį, šiltesni sienų paviršiai kai kuriais atvejais gali mažinti kondensacijos riziką, tačiau problema dažniausiai susijusi su šilumos tiltais, prasta ventiliacija ar konstrukciniu drėkimu. Jei priežastys nepašalinamos, vien šildymo būdas pelėsio neišgydys.
Kaina: pigu įrengti, brangiau šildyti
Didžiausias infraraudonųjų spindulių šildymo privalumas paprastai yra mažesnės pradinės investicijos. Dažnai nereikia katilinės, kamino, dujotiekio įvado ar vandens kontūrų išvedžiojimo, todėl montavimas būna paprastesnis ir greitesnis.
Tačiau eksploatacijos logika kitokia nei šilumos siurblio. Šilumos siurblys, priklausomai nuo sąlygų ir sezono, gali pagaminti kelis kartus daugiau šilumos iš tos pačios elektros energijos, todėl vienos kilovatvalandės šilumos savikaina dažnai būna mažesnė.
Dėl to varžinis elektrinis šildymas dažniausiai tampa jautriausias elektros tarifams ir pastato energinei klasei. Jei namas prastai apšiltintas, sąskaitos gali išaugti iki nemalonaus lygio, o rizika ypač didėja šaltesniais laikotarpiais.
Praktikoje sprendimą verta grįsti ne pažadais, o skaičiais: pastato energinio naudingumo rodikliais, realiais šilumos nuostoliais, pasirinktais elektros tarifais ir gyventojų įpročiais. Patikimiausias kelias yra individualus energinis vertinimas arba projekto skaičiavimai, kurie leidžia palyginti kelių sistemų kaštus per 10–15 metų.
Dar vienas aspektas – karšto vandens ruošimas: infraraudonųjų spindulių plėvelės ar panelės jo neparuošia, tad reikės atskiro sprendimo. Šilumos siurblio atveju dažnai vienu įrenginiu sprendžiami ir šildymo, ir karšto vandens poreikiai, nors tai kelia pradinę sistemos kainą.
Infraraudonųjų spindulių šildymas gali pasiteisinti labai gerai apšiltintuose, nedaug šilumos prarandančiuose namuose, kai svarbus mažesnis įrengimo biudžetas ir paprasta priežiūra. Tačiau senesniuose ar energetiškai silpnuose pastatuose tai dažnai tampa brangiu pasirinkimu, jei prieš tai neatliekama rimta renovacija ir neįdiegiama efektyvi ventiliacija.