CP v2

Tag: Inkai

  • Auksas buvo, bet pinigais netapo: inkai, majai ir actekai ekonomiką grindė pupelėmis ir druska

    Nors Amerikoje netrūko aukso ir sidabro, daugeliui ikikolumbinių civilizacijų jie nebuvo pinigai. Inkai, majai ir actekai mainams, mokesčiams bei atlygiui dažnai rinkosi visai kitus dalykus – nuo kakavos pupelių iki druskos.

    Apie tai rašo istorijos portalas „The Collector“, apžvelgdamas, kaip iki europiečių atvykimo veikė skirtingi ekonominiai modeliai dabartinės Meksikos bei Centrinės ir Pietų Amerikos teritorijose. Vietoj monetų ar banknotų čia įsitvirtino vadinamieji „prekiniai pinigai“ – daiktai, kurių vertė kilo iš jų praktinės naudos.

    Tokie „pinigai“ skyrėsi nuo paprastų mainų tuo, kad buvo plačiau priimami: žmogus galėjo už juos gauti prekių ar paslaugų net ir tada, kai tiesioginis barteris nepavykdavo. Tam tiko tai, kas buvo paklausu, išmatuojama, lengvai laikoma ir negreitai gendantis.

    Auksas Amerikoje vis tiek turėjo didelę reikšmę, tik ne kaip atsiskaitymo priemonė. Jis dažniau virsdavo ritualiniais daiktais, šventyklų puošyba ar valdžios simboliais – o ekonominį „kraujo apytakos“ vaidmenį atliko kitos, kasdieniškesnės gėrybės.

    Auksas – ne valiuta, o šventenybė ir prabanga

    Tekste pabrėžiama, kad auksas vietos visuomenėms buvo vertingas ne dėl retumo, o dėl savybių: blizgesio, patvarumo ir lengvo apdirbimo. Dėl to jis tiko kaukėms, figūrėlėms, papuošalams, šventyklų atributikai ir įkapėms.

    Inkų pasaulėvaizdyje auksas buvo siejamas su saulės dievu Inti, todėl dažnai pasitarnaudavo religiniuose ritualuose. Tuo metu actekai taip pat naudojo auksą ceremonijoms ir valdovų bei didikų puošybai, siekdami pabrėžti statusą ir ryšį su dievybėmis.

    Didelė dalis šių dirbinių neišliko – kolonizacijos laikotarpiu jie buvo grobiami ir perlydomi. Tekste minimas vertinimas, kad per pirmuosius 50 užkariavimų metų ispanai iš Amerikos išgabeno apie 100 tonų aukso, o tai, kaip teigiama, prisidėjo prie kainų šuolio Europoje.

    Inkų ūkis: mokesčiai darbu ir audiniai vietoj pinigų

    Inkų imperijoje ekonomika veikė kitaip nei rinkos visuomenėse: mokesčiai buvo mokami darbu ir dalimi derliaus, o valdžia mainais organizuodavo aprūpinimą būtiniausiais dalykais. Todėl įprastų atlyginimų ir plataus masto turgų, kuriuose reikėtų pinigų, praktiškai nereikėjo.

    Prekės po imperiją judėjo per valdžios valdomą paskirstymo sistemą. Tačiau kai kurios gėrybės tapdavo savotišku atlygiu ar duokle – ir iš jų ypač išsiskyrė tekstilė.

    Pasakojama, kad atvykėlius inkai pasitikdavo ne aukso luitais, o įmantriai išaustais audiniais. Audiniai buvo saugomi sandėliuose, jais apdovanodavo už tarnybą ir lojalumą, jais „suminkštindavo“ santykius su kaimynais, o religinėms apeigoms tekstilė taip pat buvo naudojama kaip auka.

    Įdomi detalė: dalį audinių inkai patys sudegindavo, kad jie neatitektų priešams. Tai parodo, kiek daug vertės ši gėrybė turėjo visuomenėje, kur pinigų vaidmenį dažnai atlikdavo ne metalas, o darbas ir sunkiai pagaminami daiktai.

    Majų ir actekų turgūs be monetų: druska ir kakavos pupelės

    Majų visuomenėje, ypač vėlesniu laikotarpiu, greičiausiai veikė labiau į rinką panaši sistema: archeologiniai duomenys siejami su prekybos tinklais ir judriais turgumis. Vis dėlto, kaip akcentuojama tekste, standartinės valiutos majai neturėjo – vyko barteris, o kai kurios prekės tapdavo plačiau priimama atsiskaitymo priemone.

    Tarp tokių priemonių minima kakava, audiniai, o naujesni tyrimai leidžia svarstyti ir druskos vaidmenį. Druska buvo vertinga ne tik kaip prieskonis – ji padėjo išsaugoti mėsą, žuvį ir žaliavas, todėl palengvino sandėliavimą ir prekybą. Taip pat pateikiami pavyzdžiai, kad druska buvo gaminama didesniais kiekiais nei reikėtų vien namų ūkiui.

    Actekų imperijoje turgūs buvo itin svarbūs, egzistavo net atskira pirklių klasė – profesionalūs prekeiviai. Tačiau ir čia ilgą laiką neatsirado įprastų monetų, o ypatingą vaidmenį įgijo kakavos pupelės.

    Tekste cituojamas 1545 metų kainų sąrašas, pagal kurį viena kakavos pupelė galėjo „nupirkti“ pomidorą, trys – avokadą, o trisdešimt – triušį. Paminima ir problema, pažįstama net šių laikų finansams: klastojimas, kai žmonės bandydavo imituoti pupeles ar jas užpildyti kitomis medžiagomis.

    Galiausiai primenama, kad archeologai kai kuriose Amerikos vietovėse rado ir metalinių dirbinių, kurie galėjo būti naudojami kaip atsiskaitymo priemonė. Vis dėlto pabrėžiama, kad aiškių įrodymų apie jų naudojimą kaip pinigų ankstesniais laikotarpiais trūksta, o patikimesni duomenys siejami tik su ankstyvuoju 16 amžiumi.

  • Inkų aukoms ruošė vaikus: mumijų plaukuose aptiko kokamedžio ir alkoholio pėdsakus

    Aštuonmetės mergaitės, paaukotos inkų religiniame rituale, plaukuose mokslininkai aptiko cheminių pėdsakų, rodančių, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais ji kramtė kokamedžio lapus ir vartojo alkoholį.

    Šie duomenys paaiškėjo iš maždaug 6 centimetrų ilgio plaukų ruožo, išlikusio apie 500 metų – jis tarsi „užrašė“ paskutinių mėnesių organizmo patirtį. Apie tyrimą skelbia „ZME Science“.

    Mergaitės kūnas rastas Argentinoje, snieguotame kalne, o aplinkybės leidžia manyti, kad ji buvo nužudyta per valstybės masto religinę ceremoniją. Tokios aukos, kaip teigiama, galėjo būti siejamos su valdovo mirtimi ar karūnavimu, taip pat su krize – sausra ar badmečiu.

    Tyrėjai svarsto, kad psichoaktyvios medžiagos ir alkoholis galėjo būti naudojami ne tam, kad sukeltų vizijas, o kad vaikai ištvertų alinantį žygį į didelį aukštį ir būtų emociškai prislopinti prieš lemiamą ritualo etapą.

    Kaip plaukai atskleidė paskutinius mėnesius

    Analizuodami aštuonias vaikų mumijas, rastas Peru ir Argentinos kalnuose, mokslininkai ieškojo itin mažų cheminių likučių plaukuose ir naguose. Tokie audiniai augdami „įkalina“ medžiagų pėdsakus, cirkuliuojančius organizme.

    Iš aštuonių mumijų šešios turėjo plaukų, tinkamų tyrimui, dvi – nagų. Visuose šešiuose plaukų mėginiuose rasta kokaino ir jo skilimo produkto benzoilekgonino, o tai labiausiai siejama su kokamedžio lapų kramtymu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra tas pats, kas šiuolaikinis rafinuotas kokainas: inkų laikais žmonės naudojo kokamedžio lapus, o ne vėliau išgrynintas formas.

    Nagų mėginiai dviejų asmenų atveju kokamedžio vartojimo nepatvirtino, tad ne visoms aukoms paruošimas galėjo būti vienodas arba ne visada išliko tinkama medžiaga analizei.

    Kokamedis, „chicha“ ir skirtingi ritualo scenarijai

    Kokamedžio lapų kramtymas Anduose turėjo ir religinę, ir praktinę reikšmę: jis galėjo slopinti alkį bei nuovargį ir padėti prisitaikyti prie sunkaus kopimo bei reto oro.

    Keturių mumijų mėginiuose aptikta ir kokaetileno – junginio, susidarančio, kai organizme kartu būna kokamedžio kilmės medžiagų ir alkoholio. Alkoholio šaltiniu galėjo būti „chicha“ – fermentuotas gėrimas iš kukurūzų, minimas ir istoriniuose aprašymuose kaip ceremonijų dalis.

    Vienos mergaitės atveju tyrėjai jos plaukus suskirstė į šešias maždaug po 1 centimetrą dalis – tai apytiksliai atitinka paskutinius šešis gyvenimo mėnesius. Kokaino koncentracijos kito, o alkoholis (sprendžiant iš kokaetileno) ryškiausiai pasirodė pačiame paskutiniame segmente, arčiausiai galvos odos, kas leistų sieti vartojimą su paskutiniu mėnesiu.

    Vis dėlto ši seka skiriasi nuo ankstesnių tyrimų, kuriuose kitose aukose kokamedžio ir alkoholio vartojimo pėdsakai matėsi ilgesnį laiką. Dėl to daroma prielaida, kad „capacocha“ ritualas nebuvo vienodas visoje imperijoje – jis galėjo kisti priklausomai nuo vietos tradicijų ar konkrečios šventvietės.

    Kokių medžiagų nerado ir ką tai reiškia

    Mokslininkai taip pat ieškojo junginių, siejamų su stipriais haliucinogenais, pavyzdžiui, meskalino, DMT ar bufo­tenino, tačiau jų aptikti nepavyko. Tai sustiprina versiją, kad paruošimas labiau buvo skirtas ištvermei ir emociniam slopinimui, o ne psichodelinėms patirtims.

    Įdomi detalė – vienos 14-metės mergaitės, 1995 metais rastos Peru Ampato kalne ir žinomos kaip Juanita, naguose aptikta nedidelis kiekis harmino. Šis junginys randamas augaluose, naudojamuose ajahuaskos gėrimui ruošti, tad neatmetama, kad kai kurios medžiagos į Andus galėjo patekti prekybos keliais.

    Vis dėlto vien harmino buvimas, tyrėjų teigimu, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad žmogus patyrė haliucinacijas. Naujausi rezultatai publikuoti žurnale „Antiquity“ ir papildo supratimą apie inkų religines praktikas, kurių detales šiandien leidžia atkurti modernūs tyrimų metodai.

  • Po Maču Pikču džiunglėmis aptiko tai, ko niekas nematė: lazeriai atvėrė naujus inkų kelius

    Po Maču Pikču džiunglėmis aptiko tai, ko niekas nematė: lazeriai atvėrė naujus inkų kelius

    Po Maču Pikču apylinkių tankia augmenija mokslininkai aptiko iki šiol nedokumentuotų inkų laikų infrastruktūros pėdsakų. Lazerinio skenavimo technologija LiDAR padėjo užfiksuoti daugiau kaip 2,5 kilometro naujai identifikuotų prekolumbinių kelių, taip pat struktūras, kurios gali būti buvusių terasų ir platformų liekanos.

    LiDAR veikia iš orlaivio ar drono siųsdamas lazerio impulsus į žemės paviršių ir fiksuodamas jų atspindį. Iš apdorotų duomenų sudaromas itin detalus reljefo modelis, leidžiantis pamatyti kelių, sienų ar pamatų kontūrus net ten, kur iš žemės lygio viską uždengia miško laja.

    Tyrimą vykdė Lenkijos mokslininkų komanda iš Varšuvos universiteto, Vroclavo technologijos universiteto ir Vroclavo universiteto, bendradarbiaudama su Peru tyrėjais. Darbai vyko Maču Pikču archeologinio parko ribose, o žvalgomoji tyrimų fazė, kaip nurodoma publikacijose, prasidėjo 2023 metais liepą.

    Ryškiausias radinys – 1,2 km kelias

    Daugiausia dėmesio sulaukė kelias, kurio ilgis siekia mažiausiai 1,2 kilometro. Jo trasa pasižymi inkų inžinerijai būdingais bruožais, įskaitant zigzaginį išdėstymą, padedantį įveikti stačius šlaitus Andų kalnuose.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien iš nuotolinių duomenų neįmanoma galutinai nustatyti tikslaus kelio amžiaus ir funkcijos. Tam reikės tikslinių patikrinimų vietoje, stratigrafinių stebėjimų ir papildomų archeologinių tyrimų, kurie leistų patvirtinti datavimą bei ryšius su kitais objektais.

    Kodėl Maču Pikču vis dar stebina?

    Maču Pikču daugiau nei šimtmetį laikomas vienu svarbiausių Pietų Amerikos archeologinių objektų, tačiau jį supantis kalnų kraštovaizdis išlieka mažiau ištirtas. Andų migliniame miške tyrimus apsunkina reljefas ir tanki augmenija, todėl tradicinės paieškos metodais daug kas lieka nepastebėta.

    Nauji duomenys sustiprina hipotezę, kad Maču Pikču galėjo būti ne izoliuota citadelė, o didesnės sistemos dalis. Tokia sistema galėjo apimti susisiekimo tinklą, žemdirbystei pritaikytas terasas, gyvenvietes ir ūkines platformas, kurios padėjo funkcionuoti visam regionui.

    Kas bus daroma toliau?

    Peru kultūros paveldo apsaugą prižiūrinčios institucijos Cusco regione yra užsiminusios apie tikslines archeologines ekspedicijas, kurios turėtų patikrinti LiDAR identifikuotas vietas. Lauko darbai turėtų atsakyti, kaip šios struktūros buvo statomos, kokia jų būklė ir ar jos tikrai priklausė inkų kelių tinklui.

    Archeologijoje LiDAR jau tapo vienu svarbiausių įrankių ieškant objektų sudėtingoje aplinkoje, nes leidžia greitai susiaurinti teritorijas, kur verta kasti ir tirti. Maču Pikču atvejis dar kartą parodė, kad net labiausiai lankomose vietose gali slypėti iki šiol nematytas istorijos sluoksnis.