Pompėja ilgą laiką buvo laikoma miestu, kurio gyvenimą galutinai sustabdė Vezuvijaus išsiveržimas 79 metais. Tačiau nauji archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad teritorija nebuvo visiškai apleista, o vietos atmintis apie palaidotą miestą išliko šimtmečius.
Pietinėje Pompėjos dalyje, vadinamojoje Insula Meridionalis zonoje, aptikta Renesanso laikotarpio keramikos ir kitų buities artefaktų. Jie datuojami 15–16 amžiumi, tai yra gerokai anksčiau nei 1748 metais prasidėję sistemingi Burbonų dinastijos inicijuoti kasinėjimai.
Pompėja tarp dviejų epochų
Įprastame pasakojime Pompėja dažnai pristatoma dviem aiškiais pjūviais: romėniškas miestas, užkonservuotas pelenais, ir modernus miestas-muziejus, vėl iškilęs į dienos šviesą po beveik 17 amžių. Nauji radiniai primena, kad tarp šių dviejų taškų egzistavo mažiau matomas, bet reikšmingas tarpsnis.
Archeologai vis dažniau kalba apie tai, kad po katastrofos dalis žmonių galėjo sugrįžti į apylinkes, naudoti griuvėsius kaip prieglobstį, ūkio ar ganyklų erdvę. Tokios veiklos pėdsakai paprastai būna fragmentiški, todėl ilgą laiką liko oficialiosios istorijos paraštėse.
„Tai trapūs, sunkiai pastebimi gyvenimo pėdsakai, kurie ilgai netilpo į didįjį pasakojimą apie Pompėją“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.
Renesanso ženklai po pelenais
Insula Meridionalis radiniai svarbūs tuo, kad jie nukelia Pompėjos istoriją į Renesanso epochą, kai Italijoje keitėsi miestų augimo modeliai, prekybos tinklai ir kasdienės buities kultūra. Keramika bei kiti datuojami daiktai rodo, kad vietovė galėjo būti periodiškai lankoma ar net turėti tam tikrą praktinę paskirtį.
Specialistai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia Pompėjos atstatymą kaip miesto, tačiau leidžia kalbėti apie tęstinę žmogaus veiklą ir vietos žinojimą. Tokie duomenys padeda tikslinti, kaip po didelių gamtinių katastrofų ilgainiui formuojasi kraštovaizdis ir gyventojų santykis su pavojingomis teritorijomis.
Atmintis, išlikusi vietovardžiuose
Vienas iš argumentų, kuriais remiamasi kalbant apie ilgalaikę vietos atmintį, yra vietovardžiai. Pompėjos apylinkėse fiksuotas pavadinimas Civita, kuris, pasak parko atstovų, galėjo reikšti, jog žmonės suvokė čia esant palaidoto miesto likučius, net jei jų neįvardijo šiuolaikinės archeologijos terminais.
Šis požiūris keičia ir patį Pompėjos „atradimo“ suvokimą: 18 amžiaus kasinėjimai tampa ne visiškai iš niekur prikelta istorija, o labiau instituciškai įtvirtintu procesu, kai vietos žinojimas perėjo į mokslo ir paveldo apsaugos lauką.
Pasak archeologų, Pompėjos istorija dar turi daug neišspręstų klausimų, o nauji smulkūs radiniai gali tapti svarbiais raktais, leidžiančiais atkurti, kaip miestas gyvavo žmonių vaizduotėje ir kasdienybėje po 79 metų katastrofos.