CP v2

Tag: Intelektas

  • Jei mėgstate šią spalvą, mokslininkai turi žinią: ji siejama su analitiniu mąstymu

    Jei mėgstate šią spalvą, mokslininkai turi žinią: ji siejama su analitiniu mąstymu

    Spalvos, kurias renkamės drabužiams ar namų interjerui, dažnai laikomos skonio reikalu, tačiau psichologijoje jos siejamos ir su savijauta bei elgsena. Tyrėjai pabrėžia, kad spalvinės preferencijos gali atspindėti, kokios aplinkos žmogus ieško norėdamas nusiraminti, susikaupti ar jaustis užtikrinčiau.

    Pastaraisiais metais publikacijose, apžvelgiančiose spalvų poveikį, dažnai minimas mėlynas atspalvis. Kai kuriuose tyrimuose ir duomenų apžvalgose nurodoma, kad mėlyna spalva dažniau patinka žmonėms, kurių kasdienybėje daug analitinių užduočių, o akademinėje aplinkoje ji neretai siejama su tiksliųjų ir technologinių krypčių studijomis.

    Mėlyna spalva psichologijos literatūroje dažnai apibūdinama kaip siejama su ramybe, tvarka ir nuspėjamumu. Dėl šių asociacijų ji gali būti patraukli tiems, kuriems svarbu stabilumas, aiškios taisyklės ir susikaupimas, ypač dirbant su informacija ar sprendžiant sudėtingas problemas.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad spalvos veikia ne tik per simbolines reikšmes, bet ir per aplinkos signalus. Mėlyni tonai dažnai pasirenkami biurų erdvėse, finansų ar technologijų sektoriuje, nes tokia vizualinė kalba gali kurti patikimumo ir profesionalumo įspūdį, o darbuotojams padėti palaikyti ramesnį darbo ritmą.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja esminį niuansą: mėgstama spalva tiesiogiai nepadidina intelekto koeficiento. Greičiau tai susiję su tuo, kokias sąlygas žmogus susikuria produktyvumui, ir kaip jis nori būti matomas kitų, pavyzdžiui, kaip racionalus, patikimas ar gerai valdantis emocijas.

    Tad jei instinktyviai renkatės mėlyną, tai gali reikšti, kad vertinate ramybę, struktūrą ir susikaupimą. O tokie įpročiai neretai sutampa su žmonių, kurie nuosekliai mokosi ir siekia tobulėti, gyvenimo būdu, net jei pati spalva intelekto tiesiogiai ir nelemia.

  • Kas lemia vaikų intelektą: mokslininkai atskleidė, kodėl didesnė įtaka gali tekti mamai

    Vai zināt, no kā jūsu bērni mantos intelektu – no mātes vai tēva? Atbildi sniedz jauns pētījums, raksta TSN.

    Jaunā pētījumā ir identificēti gēni, kuriem varētu būt izšķiroša loma intelekta attīstībā – mātes ieguldījums, visticamāk, varētu būt nozīmīgāks, saka eksperti.

    Kembridžas universitātes ekspertu pētījums atklāj, ka ievērojama daļa gēnu, kas atbild par intelektu, atrodas X hromosomā.

    Tā kā sievietēm ir divas X hromosomas, bet vīriešiem tikai viena, mātes ģenētiskais ieguldījums var būt lielāks – tas nozīmē, ka inteliģenta māte, visticamāk, nodos savas spējas bērnam.

    pexels.com

    Tā sauktie iepriekš noteiktie gēni uzvedas atšķirīgi atkarībā no vecāku izcelsmes. Ar intelektu saistītie gēni bieži vien ir aktīvi tikai tad, ja tie ir mantoti no mātes, savukārt tie, kas ir mantoti no tēva, var palikt neaktīvi.

    Mātes un tēva gēni ietekmē dažādas attīstības jomas – smadzeņu garozu, kas atbild par domāšanu, atmiņu, valodu, uzmanību un uztveri, būtiski ietekmē mātes gēni.

    Savukārt limbisko sistēmu, kas kontrolē emocijas un instinktus, kā arī placentas attīstību, biežāk nosaka tēva gēni. Pētnieki arī uzsver, ka embriji, kas satur tikai viena vecāka ģenētisko materiālu, neizdzīvo. Tas parāda nepieciešamību gan mātei, gan tēvam dot ieguldījumu normālā attīstībā.

    Intelekts ir kas vairāk nekā gēni

    Lai gan ģenētikai ir liela nozīme, intelektu veido arī vide. Attiecību kvalitāte ar vecākiem, uzmanība, emocionālais atbalsts un stimulācija agrīnā dzīves posmā ievērojami uzlabo bērna spēju risināt problēmas, pielāgoties un mācīties.

    pexels.com

    Ko tas nozīmē praksē?

    Pētījuma rezultāti liecina par jaunu perspektīvu: bērna intelekts var būt ciešāk saistīts ar mātes gēniem. Tomēr abu vecāku loma joprojām ir kritiska, un patiesais priekšstats par to, kā attīstās garīgās spējas, ir sarežģīta iedzimtības un vides mijiedarbība, kas pastāvīgi ietekmē viena otru.

  • Kas protingesni – kačių ar šunų šeimininkai? Tyrimas parodė nedidelį, bet reikšmingą skirtumą

    Diskusijos, kas geriau supranta žmogų ir kas namuose yra „tikrasis šeimininkas“, dažnai lieka pokštų lygmenyje. Vis dėlto psichologijoje jau seniai tiriama, ar skirtingi gyvūnų pasirinkimai siejasi su asmenybės bruožais ir mąstymo stiliumi.

    JAV mokslininkų komanda, vadovaujama psichologės Denise Guastello iš Kerolio universiteto, dar 2014 metais atliko tyrimą, kuriame bandė palyginti kačių ir šunų šeimininkų psichologines bei kognityvines ypatybes. Tyrime dalyvavo 600 JAV koledžų studentų, kurie nurodė savo preferencijas ir atliko kelias užduotis.

    Didžiausia dalis dalyvių prisistatė šunų mylėtojais: jų buvo 352. Kačių šeimininkais ar ryškiais kačių gerbėjais save įvardijo 66, o likusieji teigė vienodai mėgstantys abu gyvūnus arba neturintys aiškios preferencijos.

    Be apklausos, dalyviai atliko 16PF asmenybės testą ir kognityvinių gebėjimų vertinimo užduotis. Rezultatai parodė nedidelį, bet statistiškai reikšmingą skirtumą: vidutiniškai kačių mylėtojai bendro intelekto rodikliuose surinko daugiau nei šunų šeimininkai.

    Patys autoriai pabrėžė, kad tai nėra „vienos grupės pranašumo“ įrodymas kasdienėje realybėje. Kalbama apie vidurkius ir tendencijas, o ne apie tai, kad kiekvienas šuns šeimininkas bus žemesnių gebėjimų ar kiekvienas katės mylėtojas automatiškai bus protingesnis.

    Viena iš tyrėjų minimų versijų paprasta: šunys patrauklūs labai plačiam žmonių ratui, todėl tarp šunų mylėtojų natūraliai susidaro įvairesnė populiacija pagal interesus, gyvenimo būdą ir mąstymo stilių. Tuo metu katės dažniau patinka žmonėms, kurie vertina savarankiškumą, ramesnę aplinką ir vienatvę.

    Kita svarbi detalė susijusi su kognityvine savybe, kuri asmenybės testuose vadinama polinkiu į abstraktų mąstymą. Tyrime kačių šeimininkai šioje srityje rodė aukštesnius rezultatus, o tai gali sietis su didesniu smalsumu, polinkiu fantazuoti, kūrybiškumu ir „idėjiniu“ mąstymu.

    Asmenybės profiliuose taip pat ryškėjo skirtumai: šunų mylėtojai dažniau buvo ekstravertiškesni, energingesni, labiau orientuoti į socialinį aktyvumą. Kačių gerbėjai dažniau buvo intravertiškesni, labiau linkę į individualizmą ir komfortiškiau jautėsi leisdami laiką vieni.

    Tokio tipo tyrimai paprastai parodo sąsajas, bet ne įrodo priežastį. Žmogus gali rinktis katę ar šunį dėl darbo grafiko, būsto dydžio, alergijų, šeimos sudėties ar ankstesnės patirties, o šie veiksniai gali turėti įtakos ir kasdieniams įpročiams, ir testų rezultatams.

    Be to, tyrimas atliktas su studentais, todėl jo išvados nebūtinai vienodai tiksliai atspindi visą visuomenę. Vis dėlto jis išlieka vienu dažniausiai cituojamų bandymų empiriškai palyginti kačių ir šunų šeimininkų psichologinius skirtumus, todėl nuolat sugrįžta į viešąją erdvę.

    Galiausiai, net ir esant statistiškai reikšmingiems skirtumams, jie dažnai būna nedideli. Praktikoje tai reiškia, kad protingų, kūrybiškų, aktyvių ir socialių žmonių gausu abiejose grupėse, o augintinio pasirinkimas dažniau atspindi gyvenimo ritmą ir asmenines vertybes nei „vieną teisingą“ intelekto tipą.

    „Vienas iš galimų paaiškinimų yra tai, kad šunys patrauklūs platesniam žmonių ratui, o katės dažniau patinka tiems, kurie turi aukštesnius samprotavimo gebėjimus“, – teigė tyrimo autoriai.