Šviesolaidžio planai iki 1 Gb/s daugeliui žada itin greitą ir stabilų internetą net tada, kai namuose vienu metu veikia keli įrenginiai. Vis dėlto atlikus greičio testą rezultatai neretai būna mažesni, nei tikimasi pagal sutartį. Dažniausiai tai nereiškia, kad operatorius „neatiduoda“ greičio, o veikiau rodo realias ryšio sąlygas namuose.
Svarbu suprasti, kad formuluotė „iki 1 Gb/s“ apibrėžia maksimaliai pasiekiamą spartą idealiomis techninėmis sąlygomis. Praktikoje greitis kinta dėl tinklo apkrovos, pasirinkto serverio, namų įrangos ir ryšio būdo. Didžiausi svyravimai paprastai atsiranda naudojant belaidį ryšį.
Dar viena dažna painiava kyla dėl matavimo vienetų. Interneto sparta paprastai nurodoma megabitais per sekundę, o atsisiuntimo langai įrenginiuose dažnai rodo megabaitus per sekundę. 1 Gb/s teorinis maksimumas atitinka maždaug 125 MB/s, todėl 80–110 MB/s atsisiuntimo rodiklis dažnai yra labai arti gigabitinio ryšio galimybių.
Kas dažniausiai riboja greitį?
Dažnas „butelio kaklelis“ slypi ne šviesolaidyje, o namų tinkle. Senesni maršrutizatoriai ar tinklo komutatoriai gali turėti tik 100 Mb/s prievadus, kurie automatiškai apriboja greitį, net jei įvadas leidžia gerokai daugiau. Panašiai riboti gali ir pasenusi kompiuterio tinklo plokštė.
Reikšmę turi ir kabelis: norint stabiliai išnaudoti 1 Gb/s, paprastai reikia bent Cat5e, o dar geriau Cat6 kategorijos Ethernet laido. Greitį taip pat gali mažinti tarpiniai įrenginiai, pavyzdžiui, senesni „mesh“ mazgai, Wi-Fi stiprintuvai ar PLC adapteriai per elektros instaliaciją, nes užtenka vieno silpnesnio elemento visoje grandinėje.
Didžiausi skirtumai tarp sutartinės ir realios spartos dažniausiai matomi per Wi-Fi. Signalą silpnina sienos, perdangos, metalinės konstrukcijos, netinkama maršrutizatoriaus vieta, o daugiabučiuose papildomai veikia kaimynų tinklų trikdžiai, ypač 2,4 GHz ruože. Dėl to greičio testas per Wi-Fi dažniau parodo belaidžio tinklo ribas, o ne šviesolaidžio potencialą.
Kaip teisingai atlikti greičio testą?
Patikimiausias būdas įvertinti ryšį yra testuoti kompiuteriu, prijungtu prie maršrutizatoriaus laidu. Prieš testą verta sustabdyti atsisiuntimus, išjungti VPN, pristabdyti debesų sinchronizavimą ir uždaryti programas, kurios gali siųsti ar gauti duomenis fone. Taip sumažinsite riziką, kad rezultatus „suvalgys“ papildomas srautas.
Taip pat verta patikrinti, ar įrenginys ir maršrutizatorius tikrai susijungė 1 Gb/s režimu, o ne 100 Mb/s. Jei testuojate per Wi-Fi, svarbu įvertinti, kuriame dažnių ruože esate, koks atstumas iki maršrutizatoriaus ir kiek kitų tinklų yra aplink. Tie patys namai skirtinguose kambariuose gali rodyti labai skirtingus rezultatus.
Vienas testas vienu paros metu nėra pakankamai reprezentatyvus. Naudingiau atlikti kelis matavimus ryte, dieną ir vakare, nes piko valandomis tinklo apkrova gali būti didesnė. Dėl objektyvumo pravartu testuoti per kelis skirtingus serverius ir laikytis tų pačių sąlygų.
Kokius įrankius rinktis?
Kasdieniam pasitikrinimui dažniausiai pakanka populiarių greičio testavimo paslaugų, kurios leidžia pamatuoti atsisiuntimo ir išsiuntimo greitį bei delsą. Rezultatai priklauso nuo serverio apkrovos ir maršruto iki jo, todėl kartais verta palyginti kelių skirtingų testų duomenis. Jei problema kartojasi, nuosekliai surinkti matavimai gali padėti aiškiau apibūdinti situaciją operatoriui.
Vertinant paslaugos kokybę, verta žiūrėti ne tik į „maksimalią“ spartą, bet ir į įprastai pasiekiamą bei minimalią, taip pat į išsiuntimo greitį. Būtent šie parametrai dažniau parodo, kaip internetas veiks vaizdo skambučiams, failų įkėlimui ir darbui nuotoliu. Jei net ir testuojant laidu rezultatai sistemingai smarkiai atsilieka, tai jau signalas kreiptis į operatorių dėl linijos ir įrangos patikros.
