CP v2

Tag: Inžinerija

  • Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Kurtka, kuri geriamą vandenį „ištraukia“ iš oro: mokslininkai skelbia įspūdingus skaičius

    Teksaso universiteto Ostine inžinieriai pristatė dėvimą sistemą, kuri gali padėti gauti geriamojo vandens tiesiog iš oro. Sukurta kurtka naudoja specialius porėtus tekstilės pluoštus, sugeriančius drėgmę ir nukreipiančius ją į atsegamus surinkimo modulius.

    Komanda teigia, kad toks sprendimas skirtas situacijoms, kai prieiga prie vandens ribota arba jos visai nėra. Pritaikymas matomas tiek žygiuose ir stovyklaujant, tiek gelbėjimo operacijose, kariuomenėje ar regionuose, kuriuos vis dažniau paveikia sausros.

    Kaip veikia vandens kurtka?

    Pagrindas yra hierarchinės porėtos struktūros tekstilės pluoštai, į kuriuos integruota higroskopinė druska ličio chloridas. Tokia medžiaga sugeria ore esančius vandens garus, o jos struktūra padeda drėgmei greitai judėti per audinį, kad susikaupęs vanduo būtų surenkamas efektyviau.

    Drėgmę sugėręs audinys vandenį nukreipia į atsegamus modulius, kuriuose jis surenkamas. Vėliau moduliai šildomi iki maždaug 60 laipsnių, pavyzdžiui, saulės energija arba kaitinimo elementu, kad vanduo būtų išlaisvinamas, kondensuojamas ir sukaupiamas.

    „Vandens rinkimas iš oro dažniausiai įsivaizduojamas kaip stacionarus įrenginys, tačiau mes iš esmės pergalvojome formą. Jei pats audinys gali rinkti vandenį, atsiveria nauja kryptis asmeniniam, nešiojamam priėjimui prie vandens“, – sakė projekto bendraautoris Guihua Yu.

    Kiek vandens galima gauti?

    Bandymuose, kai santykinė oro drėgmė siekė nuo 20 iki 80 proc., sistema per parą pagamino apie 0,4–0,9 litro vandens. Skaičiuojant pagal sorbento masę, pasiektas maždaug 3,76–7,45 litro vandens kiekis iš vieno kilogramo medžiagos per parą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vienas svarbiausių pasiekimų yra ne tik gebėjimas sugerti drėgmę, bet ir vandens transporto kelio suprojektavimas tekstilėje. Tai, jų vertinimu, leidžia technologijai veikti ne vien laboratorinėmis sąlygomis, bet ir realiame, dėvimame formate.

    „Jie sukūrė ne dar vieną vandenį sugeriančią medžiagą. Jie suprojektavo kelią, kuriuo vanduo greitai juda nuo garų ore iki skysčio ir toliau į tekstilės vidų, todėl sprendimas veikia ne tik mažuose bandymuose, bet ir dėvimame įrenginyje“, – sakė bendraautoris Keith Johnston.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Pastaraisiais metais didėja susidomėjimas decentralizuotais vandens gavimo sprendimais, nes šylantis klimatas ir ekstremalesnės oro sąlygos didina sausrų riziką daugelyje regionų. Nešiojamos ar lengvai transportuojamos sistemos gali tapti papildomu saugumo sluoksniu ten, kur vandentiekio infrastruktūra pažeidžiama arba jos nėra.

    Komanda technologiją sieja su platesniu sprendimų paketu, vadinamu „AirGel“, ir mini planus plėsti pritaikymą. Ateityje tie patys pluoštai galėtų būti naudojami kuprinėms, palapinėms ar laikiniems gelbėjimo būstams, kad vandens surinkimas taptų integruota kasdienės įrangos funkcija.

    Kol kas tai yra tyrimų ir prototipo stadijos sprendimas, o jo realus pritaikymas priklausys nuo patvarumo, kainos, energijos poreikio šildymui ir higienos užtikrinimo skirtingomis sąlygomis. Vis dėlto pats principas rodo aiškią kryptį: vandens gavyba gali tapti ne atskiru įrenginiu, o drabužio ar kitos tekstilės savybe.

  • Kinų „Zoomlion“ pristatė bokštinį monstrą: kelia 240 tonų į 241 metrą, kad vėjo jėgainės augtų dar labiau

    Kinų „Zoomlion“ pristatė bokštinį monstrą: kelia 240 tonų į 241 metrą, kad vėjo jėgainės augtų dar labiau

    Vėjo turbinų dydžiai šauna į viršų

    Vėjo energetika pasaulyje toliau plečiasi, o kartu sparčiai didėja ir pačios turbinos: kyla bokštai, didėja rotorių skersmuo, auga generuojama galia. Kuo aukščiau pakeliamas rotorius, tuo stabilesnis ir stipresnis vėjas pasiekiamas, todėl vienas įrenginys gali pagaminti daugiau elektros.

    Tačiau didėjant turbinoms vis dažniau atsitrenkiama į praktinį barjerą: kaip saugiai ir greitai sumontuoti šimtus tonų sveriančius komponentus daugiau nei 200 metrų aukštyje. Būtent šią problemą spręsti taikosi Kinijos įmonė „Zoomlion“.

    Krano parametrai prilygsta dangoraižiui

    Gamintojas pristatė bokštinį kraną LW3600-240NB ir teigia, kad tai vienas didžiausių ir aukščiausių sprendimų, skirtų sausumos vėjo jėgainių statyboms. Pagrindiniai skaičiai įspūdingi: kranas gali kelti iki 240 tonų ir dirbti aukštyje, viršijančiame 241 metrą.

    Tokia keliamoji galia reikalinga ne dėl įspūdžio, o dėl realių statybų poreikių: šiuolaikinių turbinų gondolės, bokštų sekcijos ir kiti mazgai gali sverti šimtus tonų. Kai įrenginių aukštis peržengia 200 metrų ribą, tradiciniai sprendimai tampa vis sunkiau pritaikomi.

    Didžiausi iššūkiai yra vėjas ir logistika

    Darbas virš 200 metrų aukštyje reiškia, kad montuotojai susiduria su stipresniais gūsiais ir didesnėmis konstrukcinėmis apkrovomis. „Zoomlion“ nurodo, kad kranas turi sustiprintus konstrukcinius elementus, stabilizavimo sistemas ir skaitmeninę darbo stebėseną, skirtą saugumui užtikrinti.

    Įmonė taip pat teigia, kad įranga gali dirbti ir esant labai sudėtingoms oro sąlygoms, kai vėjas pasiekia 10 balų pagal Boforto skalę. Praktikoje tai reikštų galimybę rečiau stabdyti darbus, nors realius ribojimus paprastai nustato ir konkretaus objekto saugos taisyklės.

    Ne mažiau svarbi ir logistika: dideli vikšriniai kranai dažnai reikalauja itin didelių aikštelių, sudėtingo paruošimo, o jų surinkimas gali užtrukti. Gamintojas tikina, kad naujas sprendimas turėtų sumažinti šias sąnaudas ir pagreitinti montavimą, kai turbinų komponentai tampa vis masyvesni.

    „Zoomlion“ komunikacijoje pabrėžia ir platesnę ambiciją: neapsiriboti vienu kranu, o kurti tarpusavyje suderintą įrangos ekosistemą, primenančią gamybinę liniją atsinaujinančios energetikos statyboms. Rinkoje, kur didėja projektų mastas ir konkurencija, greitis bei darbų organizavimas tampa beveik taip pat svarbu kaip keliamoji galia.

  • Astanoje atidaryta Leonardo da Vinci paroda: daugiau nei 40 išradimų modelių ir interaktyvios zonos

    Astanoje atidaryta Leonardo da Vinci paroda: daugiau nei 40 išradimų modelių ir interaktyvios zonos

    Renesanso genijaus idėjos Astanoje

    Astanoje atidaryta paroda Leonardo da Vinci kūrybai ir išradimams, kviečianti lankytojus iš arti pamatyti, kaip Renesanso laikų idėjos virto inžineriniais sprendimais. Ekspozicija pristatoma kaip edukacinė patirtis, jungianti meną, mokslą ir technologijų istoriją.

    Parodoje eksponuojama daugiau nei 40 tikro dydžio mechaninių modelių, atkurtų pagal Leonardo da Vinci brėžinius ir užrašus. Organizatoriai pabrėžia, kad tokie rekonstrukcijų projektai leidžia suprasti ne tik idėjų originalumą, bet ir jų praktinį veikimo principą.

    Modeliai iš rankraščių ir teminės zonos

    Eksponatai į Kazachstaną atgabenti iš muziejų Romoje ir Florencijoje, o jų atkūrimas siejamas su išlikusiais Leonardo da Vinci rankraščiais, dažnai vadinamais Vinci kodeksais. Parodos vadovė Narima Mukhambetalina teigia, kad per gyvenimą Leonardo da Vinci parašė daugiau nei 20 000 rankraščių puslapių, iš kurių iki šių dienų yra išlikę apie 7 000.

    „Per savo gyvenimą Leonardo da Vinci parašė daugiau nei 20 000 puslapių rankraščių, iš kurių šiandien yra išlikę apie 7 000“, – sakė parodos direktorė Narima Mukhambetalina.

    Paroda įrengta beveik 3 000 kvadratinių metrų plote Taikos ir susitaikymo rūmuose. Erdvė suskirstyta į keturias temines zonas, skirtas orui, vandeniui, žemei ir ugniai, taip atkartojant Leonardo da Vinci domėjimąsi gamtos jėgomis ir jų pritaikymu technikoje.

    Skraidymo idėjos, karo technika ir šiuolaikinės technologijos

    Tarp ryškiausių eksponatų lankytojai gali pamatyti ankstyvuosius skraidymo įrenginių projektus, karinius mechanizmus ir įvairias inžinerines konstrukcijas, kurios, pasak kuratorių, savo logika aplenkė laikmetį. Vienas labiausiai aptariamų objektų yra vadinamasis oro sraigtas, dažnai pristatomas kaip sraigtasparnio idėjos pirmtakas, taip pat Leonardo da Vinci parašiuto projektas.

    Didelio dėmesio sulaukia ir šarvuotos transporto priemonės koncepcija, įkvėpta vėžlio kiauto formos, kurią išradėjas įsivaizdavo kaip judančią tvirtovę mūšio lauke. Ekspozicijoje taip pat rodomas savaeigis vežimas, neretai apibūdinamas kaip ankstyvas automobilio koncepcijos užuomazgos pavyzdys, bei mechanikos sprendimai, susiję su krumpliaračiais, pavaromis ir guoliais.

    „Lankytojai dažniausiai nustemba ugnies zonoje, kur eksponuojamos karinės mašinos. Daug susidomėjimo sulaukia ir oro zona, kur matyti parašiutas bei oro sraigtas“, – sakė gidė Dilnaz Zholdaskhanova.

    Istoriniai modeliai papildomi šiuolaikiniais sprendimais: LED tuneliais, skaitmeninėmis projekcijomis ir holografinėmis instaliacijomis, kurios padeda vizualizuoti sudėtingas konstrukcijas. Parodoje taip pat integruojamos suskaitmenintos žymiausių Leonardo da Vinci darbų reprodukcijos, įskaitant Moną Lizą, siekiant parodyti jo kūrybos ir inžinerinio mąstymo ryšį.

    Organizatoriai teigia, kad interaktyvus formatas ypač pritraukia jaunesnę auditoriją, nes dalis eksponatų sukurti taip, kad lankytojai galėtų patys išbandyti mechanizmų veikimo principus. Paroda Taikos ir susitaikymo rūmuose Astanoje veiks iki 2026 metų rugsėjo 30 dienos.

  • Mokslininkai atskleidė Didžiosios piramidės paslaptį: štai kodėl ji atlaiko žemės drebėjimus

    Mokslininkai atskleidė Didžiosios piramidės paslaptį: štai kodėl ji atlaiko žemės drebėjimus

    Naujausi tyrimai rodo, kad Didžioji piramidė Gizoje išskirtinai gerai atlaiko žemės drebėjimų poveikį, o jos ilgaamžiškumas greičiausiai nėra vien sėkmės rezultatas. Egipto ir Japonijos mokslininkai, tirdami konstrukcijos vibracijas, priėjo prie išvados, kad piramidė energiją sklaido taip, kaip tai daroma šiuolaikinėje inžinerijoje.

    Tyrėjai piramidės viduje ir aplink ją įrengė seismometrus 37 taškuose. Prietaisai fiksavo vadinamąsias fonines vibracijas, kurias sukelia natūralūs žemės virpesiai, vėjas ar žmogaus veikla, ir leido įvertinti, kaip milžiniškas statinys reaguoja į virpesius skirtingose vietose.

    Rezultatai parodė, kad konstrukcija elgiasi stabiliai ir gana vienodai, nepaisant sudėtingos vidinės sandaros ir didžiulių matmenų. Tai svarbu, nes nelygus virpesių pasiskirstymas paprastai didina riziką, kad tam tikrose vietose susikaups įtempiai ir atsiras pažeidimų.

    Piramidės forma padeda išlikti

    Mokslininkų vertinimu, vienas pagrindinių atsparumo veiksnių yra piramidės geometrija. Plati bazė ir santykinai žemas svorio centras mažina tikimybę, kad per stipresnius sukrėtimus konstrukcija bus destabilizuota.

    Ne mažiau svarbi ir simetrija, nes ji padeda apkrovas ir energiją paskirstyti tolygiau. Vietoj to, kad virpesiai kauptųsi viename silpnesniame taške, jie labiau išsisklaido per visą masyvą.

    Vidinės kameros gali veikti kaip amortizatorius

    Tyrime akcentuojama ir vidinių kamerų bei koridorių reikšmė. Ypač išskiriamos vadinamosios iškrovos kameros virš Karaliaus kameros, kurios, kaip manoma, gali padėti mažinti įtempius ir efektyviau sklaidyti vibracijų energiją.

    Toks sprendimas teoriškai mažina plyšių atsiradimo riziką ir saugo masyvius akmens blokus nuo pažeidimų. Tai atitinka bendrą inžinerinę logiką, kai ertmės ir sluoksniai gali keisti vibracijų sklidimą konstrukcijoje.

    Stabilus pagrindas ir istoriniai drebėjimai

    Papildomu privalumu laikoma tai, kad piramidė pastatyta ant stabilaus kalkakmenio uolienos pagrindo. Tvirta geologinė „platforma“ gali sumažinti dalį nepalankių efektų, kurie pasireiškia pastatams, stovintiems ant minkštesnių ar nevienalyčių gruntų.

    Mokslininkai primena, kad statinys išliko po stiprių regiono žemės drebėjimų, įskaitant 1847 ir 1992 metais fiksuotus sukrėtimus, kai dalis jaunesnių pastatų apylinkėse patyrė rimtų pažeidimų. Toks istorinis kontekstas padeda geriau įvertinti, kad piramidės atsparumas nėra tik teorinis.

    Ar senovės egiptiečiai sąmoningai projektavo piramidę kaip atsparią žemės drebėjimams, lieka atviras klausimas. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad galutinis rezultatas rodo labai aukštą praktinį supratimą apie masės paskirstymą, stabilumą ir apkrovų valdymą.

    Didžioji piramidė, laikoma faraono Cheopso kapaviete, pastatyta apie 2600 metus prieš mūsų erą. Skaičiuojama, kad jai panaudota apie 2,3 milijono akmens blokų, o pirminis aukštis siekė maždaug 146 metrus, todėl ji ilgus šimtmečius buvo aukščiausias žmogaus sukurtas statinys.

  • Vandentvarkos darbuotojams skirtas sveikinimas: kuo šis darbas svarbus kasdieniam saugumui

    Vandentvarkos darbuotojams skirtas sveikinimas: kuo šis darbas svarbus kasdieniam saugumui

    Vandentvarkos darbuotojams skirtas sveikinimas primena apie vieną svarbiausių, bet dažnai nepastebimų paslaugų – patikimą geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą. Nors daugeliui tai atrodo savaime suprantama, būtent šios grandies žmonės kasdien užtikrina, kad vanduo būtų pasiekiamas namuose, mokyklose, gydymo įstaigose ir versle.

    Vandentvarka tiesiogiai susijusi su visuomenės sveikata ir kasdieniu saugumu. Stabilus tiekimas ir tinkamai prižiūrimi tinklai mažina riziką, kad į aplinką pateks teršalai, o gyventojai susidurs su vandens kokybės ar tiekimo sutrikimais.

    Kasdienė atsakomybė ir nematomas darbas

    Vandentvarkos specialistų darbas apima daug daugiau nei avarijų šalinimą ar vamzdynų remontą. Jis apima vandens paruošimą, kokybės kontrolę, slėgio palaikymą tinkluose, nuotekų valymą ir infrastruktūros planavimą, kad paslauga būtų patikima ir ateityje.

    Dalis svarbiausių užduočių atliekama tada, kai miestas miega: naktiniai tinklų perjungimai, gedimų paieška, siurblinių priežiūra, operatyvūs sprendimai po liūčių ar šalčių. Tokie darbai reikalauja ne tik techninių žinių, bet ir greitos reakcijos, atsakomybės bei pasirengimo dirbti sudėtingomis sąlygomis.

    Kodėl vandentvarka tampa vis svarbesnė

    Pastaraisiais metais vandentvarkos sistemos susiduria su naujais iššūkiais: intensyvesnėmis liūtimis, sausromis, infrastruktūros senėjimu ir augančiais reikalavimais vandens bei nuotekų kokybei. Miestuose vis dažniau kalbama apie lietaus nuotekų tvarkymą, tinklų pralaidumą ir prevencinius sprendimus, kurie padeda išvengti užliejimų.

    Lygiagrečiai didėja ir gyventojų lūkesčiai: paslaugos turi būti stabilios, aiškiai administruojamos, o informacija apie sutrikimus ir planinius darbus – pateikiama greitai bei suprantamai. Tokiose situacijose ypač svarbus tampa vandentvarkos įmonių ir darbuotojų profesionalumas.

    Sveikinimas, kuris turi prasmę

    Sveikinimas vandentvarkos darbuotojams yra proga padėkoti už darbą, kurio rezultatus dažniausiai pastebime tik tada, kai kas nors sutrinka. Tai taip pat priminimas, kad švari aplinka ir saugus vanduo nėra atsitiktinumas – tai nuolatinės priežiūros, investicijų ir kompetencijos rezultatas.

    Didžiausia pagarba skiriama tiems, kurie dirba lauke ir avarijų metu, taip pat laboratorijų, valyklų, dispečerinių ir inžinerinių komandų specialistams. Jų bendra veikla užtikrina, kad kasdieniai dalykai – švarus vanduo ir tvarkinga nuotekų sistema – veiktų patikimai.

    Tokie sveikinimai dažnai tampa ir paskata atkreipti dėmesį į infrastruktūros būklę bei atsakingą vandens vartojimą. Kuo sąmoningiau gyventojai naudoja vandenį ir tinkamai tvarko atliekas, tuo efektyviau veikia visa sistema ir lengviau išlaikyti paslaugų kokybę.

  • Amazonė be nė vieno tilto: tūkstančiai kilometrų upės ir klausimas, kodėl niekas jos nekerta

    Amazonė be nė vieno tilto: tūkstančiai kilometrų upės ir klausimas, kodėl niekas jos nekerta

    Amazonė yra viena ilgiausių pasaulio upių, besidriekianti per milžinišką Pietų Amerikos baseiną. Nors tai svarbi regiono transporto arterija, per pagrindinę jos vagą ilgą atstumą nėra pastatyta nė vieno tilto, ir tai daugeliui kelia klausimą, kaip taip gali būti.

    Pirmoji priežastis paprasta: daugelyje Amazonės ruožų tiltui tiesiog nėra paklausos. Didelė dalis upės teka per retai apgyvendintą Amazoniją, kur kelių tinklas fragmentiškas, o didelių miestų ir intensyvių sausumos maršrutų šalia krantų dažnai nėra.

    Vietoje kelių čia dominuoja vandens transportas, todėl pati upė veikia kaip natūrali magistralė. Daugelyje vietovių kelionė laivu ar keltu yra pigesnė ir praktiškesnė nei brangios kelių infrastruktūros plėtra, kuri tropinėje džiunglių aplinkoje reikalautų didžiulių logistikos resursų.

    Upė, kuri nuolat keičiasi

    Kita svarbi priežastis susijusi su pačios Amazonės fizika ir hidrologija. Vandens lygis per metus gali smarkiai svyruoti, o liūčių sezonu upė vietomis išsiplečia kelis kartus, todėl tilto tarpatramių ir atramų reikalavimai būtų išskirtinai sudėtingi.

    Inžinieriams galvos skausmą kelia ir tai, kad upės vaga kai kur nėra stabili: srovės perneša didelius sąnašų kiekius, dugnas sudarytas iš minkštų nuogulų, o krantai gali slinkti. Tokiose sąlygose užtikrinti patikimus pamatus ir ilgalaikę eksploataciją reikštų nuolatines rizikas bei brangią priežiūrą.

    Prie iššūkių prisideda stiprios srovės, plukdomi rąstai ir dideli augalijos masyvai, kurie gali smarkiai apkrauti atramas. Dėl to net ir techniškai įmanomas projektas taptų brangus ne tik statybos metu, bet ir visą eksploatacijos laikotarpį.

    Kaina, logistika ir poveikis aplinkai

    Didelio tilto statyba atokiose džiunglėse reikštų sudėtingą medžiagų ir technikos gabenimą šimtais kilometrų, ribotą statybos aikštelių pasiekiamumą ir darbą karščio bei drėgmės sąlygomis. Tokia investicija būtų sunkiai pagrindžiama ten, kur nėra intensyvių sausumos srautų, galinčių „atidirbti“ infrastruktūros kainą.

    Ne mažiau svarbus ir aplinkosauginis aspektas. Keliai ir tiltai dažnai tampa impulsu spartesniam miškų kirtimui, nes atveria anksčiau sunkiai pasiekiamas teritorijas, o tai didina spaudimą vienam svarbiausių planetos ekosistemų.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad regione tiltų nėra išvis. Tiltai pastatyti virš kai kurių Amazonės intakų, ypač ten, kur šalia yra didesni miestai ir susiformavę sausumos maršrutai, tačiau pagrindinė Amazonės vaga daug kur išlieka „vandens keliu“ be tiltinės jungties.

  • Koła zębate bez kontaktu: NYU pokazało „płynną przekładnię“, kuri perduoda judesį neliesdama

    Koła zębate bez kontaktu: NYU pokazało „płynną przekładnię“, kuri perduoda judesį neliesdama

    Niujorko universiteto (NYU) mokslininkai pademonstravo netikėtai paprastą, bet inžinerijai svarbų sprendimą: judesį galima perduoti be tiesioginio detalių kontakto, naudojant vien skystį. Eksperimente du cilindriniai rotoriai sukosi skystyje taip, kad vienas pradėdavo „varyti“ kitą, nors jie nė akimirkai nesusiliesdavo.

    Toks principas atrodo kaip laboratorinis triukas, tačiau jis siejasi su sena mechanikos problema: klasikinės krumpliaračių pavaros yra labai efektyvios, kol detalės idealiai suderintos. Menkiausias nusidėvėjimas, taršos dalelės, netikslus sureguliavimas ar vibracijos didina trintį, triukšmą ir gedimų riziką.

    Kas vyksta skystyje?

    Tyrime rotoriai buvo panardinti į vandens ir glicerino mišinį, parinktą dėl didesnės klampos ir geriau valdomo srauto. Vienas cilindras buvo sukamas varikliu, o kitas neturėjo jokios mechaninės jungties, tačiau dėl sūkurių ir klampumo sukeliamo jėgų lauko pradėdavo suktis.

    Kad būtų galima tiksliai matyti skysčio judėjimą, į terpę įleista smulkių indikatorių, leidžiančių stebėti srauto trajektorijas. Taip nustatyta, jog skystis gali veikti kaip tarpininkas, perduodantis sukimo momentą, o pats procesas primena krumpliaračių darbą, tik be kieto kontakto.

    Kada tai primena krumpliaračius, o kada diržą?

    Keičiant atstumą tarp rotorių ir sukimosi greitį, sistema elgdavosi skirtingai. Kai cilindrai buvo arčiau, pasyvusis rotorius dažniau sukdavosi priešinga kryptimi nei varantysis, panašiai kaip dvi susikibusios krumpliaračių poros.

    Kai atstumas didėjo ir varančiojo rotoriaus greitis buvo didesnis, srautas aptekėdavo pasyvųjį rotorių taip, kad abu galėjo suktis ta pačia kryptimi. Toks režimas labiau primena diržinę pavarą, kai judesys perduodamas per „tarpininką“, o ne per tiesioginį sukabinimą.

    Kodėl tai svarbu pramonei?

    Kontaktą pašalinančios pavaros idėja gali būti patraukli ten, kur svarbus ilgaamžiškumas ir mažesnė priežiūra, pavyzdžiui, jautriose sistemose, kuriose trintis, dalelių tarša ar tepalų senėjimas kelia riziką. Skysčiu paremtas sprendimas teoriškai galėtų mažinti mechaninį dėvėjimąsi ir triukšmą, nors praktinis pritaikymas dar priklausys nuo efektyvumo ir stabilumo skirtingomis sąlygomis.

    Mokslininkų pateiktas reiškinio aiškinimas remiasi hidrodinamikos principais, kai judesys perduodamas srauto struktūromis, klampos poveikiu ir susiformuojančiais sūkuriais. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Physical Review Letters, o tolesni darbai turėtų parodyti, ar tokias sistemas įmanoma patikimai miniatiūrizuoti ir pritaikyti realiuose įrenginiuose.

    „Norėjome parodyti, kad skystis gali atlikti tai, ką įprastai daro kietos mechaninės detalės, ir perduoti sukimo momentą be kontakto“, – sakė tyrėjai.