Neandertaliečio, gyvenusio prieš maždaug 75 000 metų, kauluose aptikti sužalojimai leidžia įtarti, kad jo mirtį galėjo lemti medinės ieties dūris į krūtinę. Smūgis buvo toks stiprus, kad peties mentėje liko beveik tobulai apvalios formos skylė.
Šis žmogus, tyrėjų vadinamas Šanidaro A (Shanidar A), rastas Šanidaro oloje Irako Kurdistane – vietoje, kuri nuo XX amžiaus vidurio kasinėjimų reikšmingai pakeitė supratimą apie neandertaliečių gyvenimą. Nauja analizė paremta išlikusiais kaulų fragmentais ir dantimis, tarp jų – beveik visa kairioji mentė.
Mokslininkai teigia, kad sužalojimas greičiausiai įvyko mirties metu: kauluose nėra gijimo požymių. Pagal pažeidimo pobūdį daroma prielaida, kad aštrus daiktas įsmigo iš priekio, pervėrė krūtinę ir iš vidaus pramušė mentę, palikdamas 15 milimetrų skersmens angą.
Įdomu tai, kad skelete matyti ir ankstesnio, ne mažiau žiauraus įvykio pėdsakai: kadaise stipriai smogta į veidą, o vienas priekinis dantis buvo perskeltas išilgai. Vis dėlto neandertalietis po šios traumos išgyveno – tai rodo ant pažeisto danties susikaupusios apnašos, kurioms susidaryti reikia laiko.
Beveik apvali skylė mentėje
Tyrėjai mentę analizavo didelės raiškos kompiuterinės tomografijos (KT) skenavimu. Nuosėdose po pažeidimu aptikti smulkūs kaulo fragmentai, o vieną jų net pavyko „įstatyti“ atgal, taip patvirtinant, kad kaulas buvo pramuštas traumos metu.
Angos kraštai ir fragmentų pasislinkimas leido atkurti tikėtiną smūgio kryptį – žemyn. Tai gali reikšti, kad dūris arba smūgis buvo suduotas iš aukščiau esančios pozicijos, nors tikslios aplinkybės lieka neaiškios.
Pasak tyrėjų, itin apvali forma labiau primena ankstyvų medinių iečių padarytą žalą. Akmeniniais antgaliais aprūpinti ginklai dažniau palieka kitokio pobūdžio pradūrimus.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien iš sužalojimo neįmanoma galutinai atmesti ir šūvio iš toliau galimybės. Tačiau kasinėjimų vietoje nėra tiesioginių įrodymų, kad tuo metu būtų naudoti lankai ir strėlės, o medinės ietys neandertaliečiams buvo žinomas ir plačiai taikytas medžioklės įrankis.
Ar tai buvo smurtas, ar nelaimė?
Jei rekonstrukcija teisinga, ietis galėjo perverti plautį ir pažeisti stambias kraujagysles, todėl mirtis galėjo būti greita. Tačiau tyrėjai neskuba daryti išvados, kad tai – žmogžudystė.
Neandertaliečiai medžiojo pavojingus gyvūnus iš arti, todėl nelaimingas atsitikimas medžioklėje taip pat įmanomas. Kita vertus, priešistorinis tarpusavio smurtas taip pat žinomas iš kitų laikotarpių radinių, tad vienareikšmiško atsakymo šiuo atveju nėra.
Danties trauma ir bendruomenės parama
Ankstesnė veido trauma, perskėlusi priekinį dantį ir išjudinusi kitus, greičiausiai smarkiai apsunkino valgymą. Tyrėjų dėmesį patraukė tai, kad ant pažeisto danties paviršių susikaupė storas apnašų sluoksnis – jis susidaro ne per dienas ar savaites.
Tai leidžia manyti, kad Šanidaro A su tokia trauma gyveno bent metus, o gal ir ilgiau. Tokiam išgyvenimui, pasaulyje be šiuolaikinės medicinos, galėjo būti svarbi ir kitų grupės narių pagalba, pavyzdžiui, parūpinant lengviau sukramtomą maistą.
Šanidaro ola jau anksčiau garsėjo radiniais, rodančiais, kad dalis ten gyvenusių neandertaliečių išgyvendavo su sunkiomis negaliomis. Tai sustiprina prielaidą, kad bent kai kuriose bendruomenėse egzistavo tarpusavio rūpinimasis.
Laidojimo vieta, į kurią sugrįždavo
Šanidaro A palaikai aptikti greta mažiausiai keturių kitų neandertaliečių – trijų suaugusiųjų ir kūdikio. Svarbu tai, kad, sprendžiant iš nuosėdų sluoksnių, kūnai galėjo būti paguldyti skirtingu metu – kartais po metų ar net dešimtmečių.
Tokie požymiai leidžia įtarti, kad neandertaliečiai sugrįždavo į tą pačią vietą laidoti mirusiųjų, o tai suteikia naujų argumentų diskusijose apie jų socialinį elgesį ir ritualus. Anksčiau siūlyta idėja apie „gėlių laidotuves“ šiandien vertinama atsargiau – dalį žiedadulkių galėjo atnešti, pavyzdžiui, urvuose perinčios bitės.
Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Scientific Reports“.