Išlikimo trileris „Whalefall“ žiūrovus veda į vieną klaustrofobiškiausių įmanomų vietų: į kašaloto vidų giliai po vandenynu. Filmo scenarijaus autoriai Brianas Duffieldas ir Danielis Krausas teigia, kad kurdami istoriją rėmėsi anatomija ir jūrų biologijos žiniomis, o ne romantizuotomis legendomis.
Pasak D. Krauso, viena dažniausių klaidingų prielaidų yra ta, kad žmogų prarijęs banginis akimirksniu nužudytų skrandžio rūgštis. Kašalotų virškinimo sistema sudėtingesnė, todėl filme parodyta, kad didžiausias pavojus kyla ne iš karto, o tuomet, kai auka patenka į rūgštesnę skrandžio dalį.
„Daugelis įsivaizduoja, kad rūgštis viską užbaigia per penkias minutes. Taip nėra: pirmoji skrandžio dalis skirta smulkinti, o rūgštys veikia toliau, todėl laiko atsiranda, bet jis labai ribotas“, – sakė Danielis Krausas.
Filmo siužeto centre yra naras Jay Gardineris, kurį vaidina Austinas Abramsas. Personažas netyčia praryjamas kašaloto, kai po vandeniu ieško dingusio tėvo palaikų, o jo išgyvenimą riboja ne tik baimė, bet ir sparčiai senkantis deguonis.
Kūrėjai pabrėžia, kad tikrovėje išlikti tokioje aplinkoje būtų beveik neįmanoma. Pagrindiniai veiksniai būtų visiška tamsa, slėgis, ribotas oras ir nuolatiniai gyvūno raumenų susitraukimai, o bet koks judėjimas vyktų slidžioje, skysčių prisotintoje terpėje.
„Kuo daugiau gilinomės į detales, tuo labiau keitėsi pats filmas, ir tai jį tik darė baisesnį. Mokslas mums nepalengvino gyvenimo, jis užkėlė kartelę“, – sakė Brianas Duffieldas.
Siekiant įtikinamo vaizdo, komanda pastatė praktišką banginio maketą su anatomiškai atkartotu vidumi ir judančia konstrukcija, imituojančia virškinimo trakto spazmus. Austinas Abramsas filmavimą yra palyginęs su jausmu, tarsi būtum nuolat mėtomas skalbimo mašinoje.
Prie projekto konsultante prisidėjo lyginamosios anatomijos specialistė Joy Reidenberg. Ji yra pabrėžusi, kad realybėje žmogų atsitiktinai praryti galėtų tik itin didelis kašalotas, o pati tokio įvykio tikimybė išlieka menka.
Be to, kašalotai maitinasi nardydami į didelius gylius, dažnai siekiančius kelis kilometrus. Tai gerokai viršija įprastas žmogaus nardymo galimybes, todėl filmo situacija labiau remiasi kraštutine, bet dramatiškai įmanoma prielaida, o ne tikėtinu scenarijumi.
Filme sąmoningai padaryta ir meninių kompromisų, ypač apšvietimo srityje. Kūrėjai pripažįsta, kad visiškoje tamsoje žiūrovas tiesiog negalėtų sekti veiksmo, todėl dalis šviesos sprendimų yra labiau kinematografiniai nei realistiški.