Tag: Išnykusios rūšys

  • Aukcione pirko lapės galvą už 60 eurų: ekspertai patvirtino – tai išnykęs Tasmanijos tigras

    Aukcione pirko lapės galvą už 60 eurų: ekspertai patvirtino – tai išnykęs Tasmanijos tigras

    Didžiojoje Britanijoje antikvarinių daiktų pasaulyje nuskambėjo neįprasta istorija: kolekcininkas įsigijo iškamšos galvą, kuri buvo pristatyta kaip XIX amžiaus lapė. Visgi atidžiau įsižiūrėjęs jis suprato, kad radinys gali būti kur kas retesnis ir moksliškai reikšmingas.

    Vyras, gamtos istorijos įdomybių prekiautojas Jamesas Cranfieldas, pasakojo, kad iš pradžių dėmesį patraukė keista išvaizda, tačiau lemiamas tapo vienas anatomijos požymis. Įsigijęs radinį jis jį vėliau pateikė aukcionui, kur kaina šoktelėjo iki dešimčių tūkstančių eurų.

    Sprendė dantys ir rentgeno nuotraukos

    Cranfieldas teigė, kad didžiausia užuomina slypėjo dantyse: lapės ir kiti panašūs plėšrūnai įprastai turi šešis viršutinius kandžius, o ši iškamša turėjo aštuonis. Būtent aštuoni viršutiniai kandžiai būdingi tilacinui, dar vadinamam Tasmanijos tigru.

    „Kai atsidariau didesnę nuotrauką, supratau iš karto – tai ne lapė, tai panašu į tilaciną“, – sakė Jamesas Cranfieldas.

    Aukcione už radinį galiausiai sumokėta apie 73 000 eurų. Kad įsitikintų, jog nepermokėjo už neteisingai identifikuotą eksponatą, savininkas atliko rentgeno ir kompiuterinės tomografijos tyrimus, kurie leido įvertinti kaukolės formą ir dantyną neišardant iškamšos.

    „Žinia negalėjo būti geresnė: rentgeno nuotraukos parodė tikrą tilacino kaukolę, ir ji yra neįtikėtinai gerai išsilaikiusi“, – pasakojo Jamesas Cranfieldas.

    Kas yra Tasmanijos tigras ir kodėl tai svarbu?

    Tilacinas buvo sterblinis plėšrūnas, išoriškai priminęs šunį, o dėl dryžių ant nugaros dažnai vadintas Tasmanijos tigru. Iki europiečių kolonizacijos jis buvo paplitęs Australijos regione, tačiau vėliau jo arealas susitraukė iki Tasmanijos salos.

    XIX–XX amžių sandūroje tilacinai buvo laikomi grėsme gyvuliams, todėl juos intensyviai medžiojo, o Tasmanijos valdžia buvo įvedusi premijas už nužudytus gyvūnus. Paskutinis žinomas nelaisvėje laikytas tilacinas nugaišo 1936 metų rugsėjo 7 dieną Hobarto zoologijos sode.

    Šis radinys svarbus ne vien dėl išskirtinės kolekcinės vertės. Specialistai pabrėžia, kad išnykusių rūšių pavyzdžiai yra riboti, o kiekvienas naujai identifikuotas eksponatas gali suteikti naujos informacijos apie rūšies anatomiją, variacijas ir istorinį paplitimą.

    Mokslininkai neatmeta DNR tyrimų

    Ekspertams įvertinus tyrimų vaizdus, pavyzdys buvo įtrauktas į Tarptautinę tilacino pavyzdžių duomenų bazę. Projekto atstovai nurodo, kad radiologiniai duomenys aiškiai patvirtina identifikaciją pagal kaukolę ir dantis.

    „Radiologiniai duomenys suteikia aiškų diagnostinį pagrindą identifikuoti šį pavyzdį kaip tilaciną“, – sakė Tarptautinės tilacino pavyzdžių duomenų bazės projekto vadovas Stephenas Sleightholme.

    Pasak Australijos mokslininkų, mažiausiai invazinis būdas gauti genetinės medžiagos yra dantys, iš kurių galima paimti nedidelį kaulinės medžiagos kiekį. Tokie tyrimai galėtų papildyti žinias apie tilacino genetinę įvairovę, nors vieno pavyzdžio reikšmė dideliems atkūrimo projektams būtų labiau papildanti nei lemiama.

    Istorikams ir biologams intriguoja ir pats eksponato kelias: kaip daugiau nei šimtmetį galėjusi išlikti tilacino iškamša nebuvo atpažinta ir atsidūrė aukcione kaip paprasta lapė. Savininkas svarsto, kad trofėjus galėjo būti susijęs su anuometinėmis premijų programomis, o į Jungtinę Karalystę pateko kaip privataus rinkinio dalis.

    Artimiausiu metu ketinama tirti ir medinę skydo dalį, ant kurios pritvirtinta galva, nes medienos kilmė gali padėti nustatyti, kur iškamša buvo pagaminta. Pats Cranfieldas teigia esantis pasirengęs leisti mokslininkams tirti radinį, jei procedūros bus patikimos ir neardys eksponato.

    Galiausiai sprendžiamas ir viešo eksponavimo klausimas: su keliomis institucijomis tariamasi, kur galėtų atsirasti šis neįprastas, bet moksliškai vertingas eksponatas. Taip tilacinas, dešimtmečius dažnai minėtas tik kaip išnykimo simbolis, vėl grįžta į viešą akiratį.

  • Mokslininkai ketina „prikelti“ mėlynąjį antilopės porūšį: pirmas jauniklis planuojamas 2028 metais

    Biotechnologijų bendrovė „Colossal Biosciences“, kuri specializuojasi išnykusių rūšių atkūrimo projektuose, paskelbė pradedanti iniciatyvą, susijusią su mėlynuoju antilopės porūšiu, dar vadinamu mėlynuoju elniu. Šis gyvūnas kadaise gyveno Pietų Afrikoje, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje išnyko, o pagrindinė priežastis siejama su žmogaus veikla.

    Įmonė teigia jau išgavusi mėlynojo antilopės porūšio DNR ir atlikusi jos kartografavimą. Kitas etapas, anot projekto autoriaus, yra genomo redagavimas, siekiant sukurti embrionus, kurie genetine prasme būtų kuo artimesni išnykusiam gyvūnui.

    „Visų projektų tikslas yra grąžinti gyvūnus į aplinką, kuri jiems būtų artima, kad jie galėtų išgyventi ir turėtų vaidmenį ekosistemoje“, – sakė bendrovės vadovas Benas Lamm.

    Bendrovė nurodo, kad pirmojo tokio gyvūno gimimas šiuo metu planuojamas 2028 metais. Nors tokie terminai skamba ambicingai, praktikoje juos gali koreguoti tiek technologiniai, tiek etiniai ir reguliaciniai klausimai, susiję su genetinėmis intervencijomis.

    Tokie „de-ekstinkcijos“ projektai dažniausiai remiasi keliais kertiniais žingsniais: DNR iš senų mėginių atkūrimu, genomo surinkimu, tada tiksliniu genų redagavimu šiuolaikinės artimos rūšies ląstelėse ir galiausiai embriono vystymu, pasitelkiant surogatinę patelę. Net ir sėkmingai atlikus genetinę dalį, išlieka klausimai dėl gyvūno sveikatos, elgsenos, atsparumo ligoms ir realių galimybių prisitaikyti.

    „Colossal Biosciences“ tuo pat metu tęsia ir kitus plačiai aptariamus projektus, tarp jų ir siekį sukurti genetiškai artimą mamutui gyvūną. Bendrovė yra užsiminusi, kad panašiu laikotarpiu gali būti bandoma pereiti prie embrionų perkėlimo surogatinėms dramblėms, tačiau tokie bandymai yra ypač jautrūs gyvūnų gerovės požiūriu.

    Ne visi mokslininkai į tokias iniciatyvas žiūri palankiai. Kritikai pabrėžia, kad rūšių atkūrimas gali sukurti naujų ekologinių rizikų, atitraukti dėmesį ir lėšas nuo buveinių apsaugos bei nykstančių rūšių išsaugojimo, o „atkurta“ rūšis iš tiesų gali būti tik genetiškai modifikuotas artimas giminaitis, o ne tikslus istorinis atitikmuo.

    Pastaraisiais metais panašios idėjos dažnėja ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje periodiškai keliamos diskusijos apie galimybes atkurti išnykusius moa paukščius. Tačiau mokslinėje bendruomenėje vyrauja sutarimas, kad net ir tobulėjant DI, genomo redagavimo bei reprodukcinėms technologijoms, didžiausi iššūkiai dažnai yra ne vien techniniai, bet ir susiję su ilgalaikiu poveikiu gamtai.