Tag: Išradimai

  • 13-metis sukūrė pasyvų saulės sekiklį už 25 dolerius: galia išaugo apie 20 proc.

    13-metis moksleivis iš JAV, pavargęs nuo kasdienės pareigos rankomis reguliuoti saulės energija maitinamas dekoracijas, sugalvojo sprendimą – pigų, pasyvų saulės sekiklį, kuriam nereikia elektros.

    Kaip pasakojama CBS Boston, Jasonas Changas sukūrė prototipą, kainavusį mažiau nei 25 dolerius, o bandymuose lauke jis, palyginti su nejudančiu saulės moduliu, leido pasiekti maždaug 20 proc. didesnę įtampą.

    Idėja kilo iš labai praktiškos bėdos: šeima turėjo saulės baterijomis maitinamas kalėdines dekoracijas, kurias reikėdavo pakreipti taip, kad jos visą dieną būtų nukreiptos į saulę. Šaltu oru tai tapo varginančia rutina.

    Per maždaug metus namų kiemo eksperimentas virto projektu, atnešusiu nacionalinį įvertinimą – moksleivis gavo „National STEM Champion“ titulą ir kvietimą pristatyti darbą Vašingtone.

    Kodėl fiksuoti moduliai praranda dalį energijos

    Dauguma buitinių ar nuo tinklo nepriklausomų saulės modulių montuojami fiksuotu kampu – pasirenkama palankiausia kryptis, ir tuo viskas dažniausiai baigiasi. Tačiau saulė dieną juda nuo rytų į vakarus, todėl idealiai statmenai į modulį šviesa krinta tik palyginti trumpą laiką.

    Ryte ir vėlyvą popietę spinduliai modulį pasiekia statesniu kampu, todėl dalis potencialios energijos taip ir lieka neišnaudota. Dideliuose saulės parkuose ši problema sprendžiama motorizuotais sekikliais, bet jie brangūs, turi judančių dalių ir patys naudoja dalį pagaminamos elektros.

    Veikimo principas: vanduo, gravitacija ir „sūpynės“

    J. Chango sprendimas – be variklių ir jutiklių. Jis saulės modulį pritvirtino prie subalansuoto rėmo, panašaus į sūpynes, o judesį užtikrina kruopščiai sureguliuota vandens lašėjimo sistema.

    Dienos pradžioje vartotojas ištraukia kamštį iš viršutinio vandens rezervuaro. Vanduo po truputį laša į vienoje pusėje pakabintą indą, šis pildosi, didėja svoris ir rėmas pamažu pasvyra, taip keisdamas modulio kryptį ir sekdamas saulės „arką“ danguje.

    „Viskas, ką reikia padaryti, – ištraukti kamštį, ir vanduo pradeda tekėti“, – aiškino J. Changas. „Laikui bėgant jis pamažu pripildo kibirą, o modulis po truputį juda pagal saulę.“

    Pasak moksleivio, sudėtingiausia dalis buvo tikslus skysčio srauto valdymas: jei lašėjimas per greitas ar per lėtas, modulis judėtų netolygiai. Dėl to suderinimui prireikė daug bandymų ir klaidų.

    Kur tai galėtų praversti ir kokia kliūtis laukia žiemą

    Bandyme, kai šalia buvo pastatytas įprastas stacionarus modulis, judantis prototipas per bandymo laiką sugeneravo apie 20 proc. didesnę įtampą. Nors tai dar tik prototipas, idėjos esmė – labai geras kainos ir rezultato santykis, ypač kai nereikia jokios papildomos elektros.

    J. Chango teigimu, tokia sistema teoriškai galėtų būti naudinga ten, kur kiekvienas papildomas energijos procentas svarbus – pavyzdžiui, vietovėse, kurios labiau remiasi pavieniais saulės moduliais apšvietimui ar įrenginiams įkrauti. Vis dėlto jis pabrėžia ir ribojimą: mechanizmas naudoja vandenį, todėl šaltis ir užšalimas sustabdo veikimą.

    Moksleivis jau dirba ties nauja versija, kuri galėtų veikti ir esant minusinei temperatūrai, o projektą netrukus pristatys Nacionaliniame STEM festivalyje Vašingtone.

    „Tikiuosi, kad mano projektas gali padėti žmonėms visame pasaulyje gauti daugiau elektros“, – sakė J. Changas, pridurdamas, kad dėl mažos kainos tokį sprendimą būtų galima pagaminti įvairiose vietose.

  • Ji sukūrė vaizdo domofono prototipą: Marie Van Brittan Brown vardas ilgam pradingo iš istorijos

    Marie Van Brittan Brown gimė 1922 metais spalio 30 dieną Kvynse, Niujorke, ir su šiuo rajonu susiejo beveik visą gyvenimą. Ji dirbo slaugytoja, o jos vyras Albertas L. Brownas buvo elektronikos technikas.

    Šeima gyveno Jamaikoje, Kvynso dalyje, kur šeštajame dešimtmetyje ir septintojo pradžioje nusikalstamumas buvo didelis, o policijos reakcija dažnai vėluodavo. Dirbdami pamainomis sutuoktiniai neretai likdavo namuose po vieną, kai aplinka neatrodė saugi.

    Kodėl gimė idėja?

    Brown ieškojo praktiško sprendimo, kuris leistų patikrinti, kas stovi prie durų, jų neatidarant. Kartu ji norėjo, kad kritiniu atveju būtų galima greitai išsikviesti pagalbą, net jei žmogus viduje bijo prieiti prie durų.

    Taip gimė namų apsaugos sistemos koncepcija, kuri šiandien skamba įprastai, tačiau tuo metu buvo drąsus kelių technologijų sujungimas į vieną veikiančią schemą. Pagrindinis tikslas buvo paprastas: daugiau kontrolės ir mažiau rizikos kasdienėse situacijose.

    Vaizdas, garsas ir pagalbos mygtukas

    1966 metais sukurtas sprendimas rėmėsi keliais elementais, kurie tuo laikotarpiu egzistavo atskirai, bet nebuvo įprastai taikomi kaip vientisa namų saugos sistema. Durų konstrukcijoje buvo numatyti keli stebėjimo taškai skirtingame aukštyje, kad matomumas būtų patogus ir vaikams, ir suaugusiesiems.

    Sistemoje buvo kamera, kurios vaizdą buvo galima matyti namuose esančiame monitoriuje, taip pat dvikryptis ryšys pokalbiui su žmogumi už durų. Numatyta ir galimybė nuotoliniu būdu valdyti kai kurias funkcijas, įskaitant mechanizmo atidarymą.

    Esminė detalė buvo pavojaus mygtukas, kuriuo prireikus būtų galima iškart pranešti policijai arba kitam iš anksto nurodytam kontaktui. Ši idėja tapo viena iš pagrindinių šiuolaikinių vaizdo domofonų ir išmaniųjų saugos sistemų logikos dalių.

    Patentas, aplenkęs laiką

    1966 metais rugpjūčio 1 dieną Marie ir Albertas pateikė patento paraišką, kurioje aprašė namų apsaugos sistemą, paremtą televizine stebėsena. JAV patentas buvo patvirtintas 1969 metais gruodžio 2 dieną.

    Netrukus apie išradimą pasirodė ir žiniasklaidos dėmesio, tačiau tai nevirto komerciniu proveržiu. Tuo metu įrangos komponentai buvo brangūs, o masinė tokių sprendimų rinka dar nebuvo susiformavusi.

    Sutuoktiniai buvo pasigaminę prototipą savo namuose ir bandė sudominti investuotojus, tačiau plačios gamybos idėja neįsitvirtino. Vis dėlto techninė koncepcija niekur nedingo, ji pamažu persikėlė į vėlesnius saugos sprendimus ir inžinerinę dokumentaciją.

    Vardas, kurį ilgai aplenkė šlovė

    Marie Van Brittan Brown mirė 1999 metais vasario 2 dieną, sulaukusi 76 metų. Nors jos patentas tuo metu netapo finansine sėkme, jis ilgainiui pradėtas cituoti kituose patentuose, susijusiuose su stebėjimu, nuotolinėmis spynomis, signalizacijomis ir domofonais.

    Iki 2024 metų liepos jos patento dokumentacija buvo paminėta dešimtyse vėlesnių paraiškų, rodančių aiškią technologinę įtaką. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip ankstyvas, praktinis išradimas gali tapti kasdienybės standartu, net jei autoriaus pavardė kurį laiką lieka šešėlyje.