Orlickų kalnuose stovėjęs 1905 metais statytas pastatas buvo taip apleistas, kad naujieji šeimininkai rimtai svarstė jo atsisakyti. Vis dėlto architektai pasiūlė kitą kelią: išsaugoti tai, ko naujoje statyboje nebeatkartosi, ir pritaikyti namą šiuolaikiniam gyvenimui.
Pagrindinis tikslas buvo ne sukurti naują namą, kuris tik apsimestų senu, o išlaikyti autentišką charakterį. Todėl nuspręsta saugoti akmenines sienas, rūsį, smiltainio detales, dalį senųjų perdangų ir pastato siluetą, įaugusį į kraštovaizdį.
Kas buvo išsaugota
Pastatas istoriškai susidėjo iš gyvenamosios dalies ir ūkinės zonos, o jo būklė prieš remontą buvo prasta. Tačiau vertingiausi elementai turėjo aiškią kultūrinę ir medžiaginę vertę, todėl sprendimą nulėmė būtent jie.
Architektai akcentavo masyvių mūrų ir senų konstrukcijų privalumus: storos sienos tapo interjero charakteriu, o senos sijos, išvalytos ir impregnuotos, paliktos matomos. Tokia kryptis atitinka vis dažnesnę renovacijų praktiką, kai prioritetas teikiamas autentiškų medžiagų išsaugojimui, o ne jų imitacijoms.
Renovacija nuo pamatų iki stogo
Darbai prasidėjo 2014 ir 2015 metų sandūroje, o pagrindinė rekonstrukcija baigta 2017 metais. Projekte numatyta pamatų izoliacija, sienų šiltinimas, langų ir durų angų korekcijos, nauja stogo konstrukcija ir nauja danga.
Dalis buvusios ūkinės dalies buvo išardyta, tačiau akmens skalūnas panaudotas pakartotinai fasadui. Toks sprendimas padėjo išlaikyti vietos medžiagiškumą ir sumažino naujų apdailos medžiagų poreikį, kas renovacijose vis dažniau siejama ir su tvarumo principais.
„Iš pradžių svarstėme, ar šį pastatą apskritai įmanoma išgelbėti. Galutinį sprendimą nulėmė detalės, kurių neįmanoma atkurti: akmeninis rūsys, senos perdangos, portalo elementai ir pats tūris, pritaikytas vietai“, – sakė architektė Karolina Rutka-Głogocka.
Šviesus interjeras be dirbtinio folkloro
Po rekonstrukcijos namas tapo visus metus tinkamu savaitgalio būstu, kuriame atsisakyta tiesmukų kaimiškų dekoracijų. Interjere derinami istoriniai konstrukciniai akcentai ir šiuolaikiniai sprendimai, tokie kaip antresolė bei didesni įstiklinimai.
Pirmame aukšte suformuotos dvi pagrindinės zonos: virtuvė su valgymu ir svetainė. Virtuvėje akį traukia juodai baltos grindys, o baldų ir apdailos sprendimai parinkti taip, kad būtų patvarūs ir patogūs didesniems šeimos susibūrimams.
Svetainės erdvė suplanuota ne reprezentacijai, o kasdieniam naudojimui: vaikams, svečiams, poilsiui po pasivaikščiojimų. Didelis langas su prisėdimu ir vaizdas į aplinką čia tampa svarbiausia namo puošmena, o ne papildomos dekoracijos.
Antrame aukšte įrengta antresolė su langu, kuris įrėmina kraštovaizdį. Tokie sprendimai būdingi šiuolaikinėms rekonstrukcijoms, kai architektūra sąmoningai atsiveria į gamtą, o pastato istorija paliekama matoma, bet pritaikoma dabarties komforto standartams.