CP v2

Tag: Ištvermės sportas

  • Burokėlių sultys kaip legalus dopingas: ką iš tiesų daro širdžiai, kraujui ir treniruotėms?

    Burokėlių sultys kaip legalus dopingas: ką iš tiesų daro širdžiai, kraujui ir treniruotėms?

    Kas vyksta organizme?

    Burokėliuose gausu neorganinių nitratų, kurie organizme virsta azoto oksidu – molekule, svarbia kraujagyslių tonusui. Šis virsmas prasideda burnoje, kur naudingos bakterijos nitratų dalį paverčia nitritais, o vėliau susidaro azoto oksidas.

    Azoto oksidas skatina kraujagyslių išsiplėtimą, todėl kraujas teka laisviau, audiniai geriau aprūpinami deguonimi. Dėl to gali pagerėti ištvermė, o daliai žmonių mažėti kraujospūdis, ypač jei jis linkęs būti padidėjęs.

    Kaip tai susiję su sportu?

    Mokslinėje literatūroje nitratai dažniausiai siejami su ištvermės sportu, nes gali sumažinti deguonies „kainą“ atliekant tą patį darbą. Praktikoje tai reiškia, kad bėgant, važiuojant dviračiu ar plaukiant daliai sportuojančiųjų lengviau išlaikyti intensyvumą.

    Tyrimuose fiksuojami skirtingi rezultatai, tačiau neretai aprašomas kelių procentų našumo pagerėjimas, ypač kai krūvis trunka nuo kelių minučių iki maždaug pusvalandžio. Stiprumo sporte išsiplėtusios kraujagyslės gali sustiprinti raumenų „pompos“ pojūtį, nors tiesioginis poveikis maksimaliam jėgos rezultatui paprastai mažesnis nei ištvermei.

    Kada ir kiek gerti?

    Dažniausiai sporto praktikoje orientuojamasi į 300–500 mililitrų šviežių burokėlių sulčių maždaug prieš 2–3 valandas iki treniruotės. Būtent tuo metu azoto oksido poveikis gali būti ryškiausias, todėl planuojant verta atsižvelgti į treniruotės pradžios laiką.

    Svarbi detalė – burnos bakterijos yra šio proceso dalis, todėl po sulčių vartojimo patariama kurį laiką nenaudoti antibakterinių burnos skalavimo skysčių. Kai kurie šaltiniai taip pat rekomenduoja bent valandą vengti agresyvių antiseptikų, kad nebūtų slopinamas nitratų virtimas nitritais.

    Jei nėra laiko spausti sulčių, rinkoje yra koncentruotų burokėlių „šotų“, kuriuose nitratai pateikiami mažesniu tūriu. Vis dėlto svarbu vertinti sudėtį, cukraus kiekį ir individualų toleravimą, nes daliai žmonių didesnės porcijos gali sukelti skrandžio diskomfortą.

    Reguliarus vartojimas kai kuriems žmonėms gali padėti palaikyti sveikesnį kraujospūdį, tačiau tai nėra vaistas ir nepakeičia gydymo. Dažniausias nepageidaujamas reiškinys – nekenksmingas rausvas šlapimo ar išmatų atspalvis, vadinamas beeturija, kuris gali išgąsdinti, bet paprastai nėra pavojingas.

    Žmonėms, turintiems lėtinių ligų, vartojantiems kraujospūdį veikiančius vaistus ar turintiems inkstų problemų, prieš didesnes burokėlių sulčių dozes verta pasitarti su gydytoju. Tai ypač aktualu, jei kartu keičiama mityba ar intensyviai didinami fiziniai krūviai.

  • Nemėgstate energinių gelių? Mokslas atskleidė, kuo juos pakeisti ir kaip išvengti pilvo bėdų

    Nemėgstate energinių gelių? Mokslas atskleidė, kuo juos pakeisti ir kaip išvengti pilvo bėdų

    Energinių gelių populiarumas bėgikų pasaulyje milžiniškas, tačiau vis daugiau sportuojančiųjų prisipažįsta jų netoleruojantys. Tyrimai rodo, kad geliai nėra vienintelis būdas gauti tokį pat angliavandenių naudą ištvermės treniruotėse ir varžybose.

    Fiziologiškai viskas remiasi į angliavandenius: jie virsta gliukoze, o ši raumenyse ir kepenyse kaupiama glikogeno pavidalu. Intensyviai bėgant glikogeno atsargos gali pradėti sekti maždaug po 60–90 minučių, todėl papildomas kuras tampa praktiškai būtinas.

    Kuo geliai patogūs ir kuo rizikingi

    Energiniuose geliuose angliavandeniai pateikiami koncentruotai, dažniausiai iš maltodekstrino ir fruktozės mišinių, todėl juos paprasta suvartoti bėgant. Būtent patogumas ir tikslus dozavimas yra pagrindinė priežastis, kodėl geliai įsitvirtino maratonuose ir ultrabėgimuose.

    Tačiau ši koncentracija turi kainą. Dalis sportuojančiųjų skundžiasi pykinimu, pūtimu, spazmais ar staigiu poreikiu stabtelėti, o rizika dažnėja, kai geliai vartojami be pakankamo vandens kiekio arba per didelėmis porcijomis.

    Mechanizmas paprastas: labai koncentruotas cukraus tirpalas žarnyne gali pritraukti daugiau vandens į virškinamąjį traktą. Dėl to atsiranda diskomfortas, o kraštutiniais atvejais tai gali pabloginti ir savijautą, ir rezultatą.

    Tyrimai: geliai prieš gėrimus ir kramtomus produktus

    Sporto mitybos tyrimai rodo, kad angliavandenių tiekimas raumenims gali būti panašus, nesvarbu, ar jie suvartojami gelio, gėrimo ar kramtomų produktų forma, jei kiekiai sutampa. Kitaip tariant, gelis nebūtinai suteikia išskirtinį fiziologinį pranašumą, palyginti su kitomis angliavandenių formomis.

    Dalis gamintojų siūlo vadinamuosius hidrogelių sprendimus, kurie skrandyje sudaro gelį ir teoriškai turėtų sumažinti virškinimo bėdas. Vis dėlto mokslo literatūroje tokie pažadai nėra nuosekliai patvirtinami, kai lyginamos vienodos kalorijų ir angliavandenių dozės.

    Praktikoje didžiausias skirtumas dažnai yra ne efektas, o toleravimas. Skirtingi produktai skiriasi porcijos dydžiu, angliavandenių kiekiu, laisvųjų cukrų dalimi ir tirpalo koncentracija, todėl vienam bėgikui tinkantis gelis kitam gali sukelti ryškius simptomus.

    Kaip apsirūpinti angliavandeniais be gelių

    Jei bėgimas trunka iki 60 minučių, daugeliui žmonių papildomas kuras nebūna būtinas, ypač jei prieš treniruotę buvo pavalgyta. Ilgesnėms treniruotėms svarbiau pradėti maitintis anksčiau, nelaukiant, kol atsiras ryškus nuovargis.

    Dažniausiai rekomenduojama orientuotis į maždaug 30–60 gramų angliavandenių per valandą, o ilgesnėse ir intensyvesnėse ištvermės rungtyse poreikis gali artėti prie 60–90 gramų per valandą. Didelėmis pastangomis ypač gali padėti gliukozės ir fruktozės deriniai, nes jie pasisavinami skirtingais keliais.

    Gelių netoleruojantiems bėgikams alternatyvos gali būti sportiniai gėrimai, angliavandenių kramtukai, taip pat paprastesni maisto produktai. Tam neretai pasirenkami bananai, datulės, ryžių užkandžiai ar balta duona su medumi, nes tai lengviau nuspėjamas, praktiškas ir daugeliui skrandžio nedirginantis sprendimas.

    Svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: viską būtina išbandyti treniruotėse, o ne varžybų dieną. Jei pasikartojančios virškinimo bėdos kartojasi nepaisant bandymų keisti produktus, verta peržiūrėti ne tik angliavandenių šaltinį, bet ir vartojimo tempą, vandens kiekį bei bendrą intensyvumą.

  • Kardiologai įspėja: šie pratimai gali „žudyti“ širdį – kada sportas tampa pavojingas

    Fizinis aktyvumas paprastai siejamas su ilgesne gyvenimo trukme ir mažesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika, tačiau nauda priklauso nuo intensyvumo, pasirengimo ir sveikatos būklės. Gydytojai pabrėžia, kad staigus krūvio didinimas, ignoruojami simptomai ir treniruotės be poilsio gali sukelti ne tik pervargimą, bet ir realias širdies komplikacijas.

    Didžiausios rizikos zonai dažnai priskiriamos labai ilgos ištvermės treniruotės, tokios kaip maratonai, ultramaratonai ar ilgos dviračių distancijos, ypač kai jos tampa nuolatiniu įpročiu be pakankamos regeneracijos. Tyrimai rodo, kad itin dideli krūviai kai kuriems sportuojantiems gali būti siejami su struktūriniais širdies pokyčiais, įskaitant širdies raumens mikrožalą ir randėjimo procesus, kurie didina ritmo sutrikimų riziką.

    „Jei žmogus daug metų treniruojasi ties riba ir nepalieka laiko atsistatymui, širdis ne visada spėja prisitaikyti, o kai kuriems tai gali baigtis aritmijomis“, – sako kardiologai, pabrėždami individualių rizikos veiksnių svarbą.

    Kita dažnai nuvertinama grėsmė – maksimalūs jėgos bandymai keliant kritinius svorius. Tokiose situacijose kraujospūdis gali staigiai šoktelėti, o tai ypač pavojinga žmonėms, turintiems nediagnozuotų širdies ydų, aneurizmos riziką, aukštą kraujospūdį ar paveldimų kraujagyslių jungiamojo audinio sutrikimų.

    Atsargumo reikalauja ir didelio intensyvumo intervalinės treniruotės, kai pulsas trumpais intervalais artėja prie maksimalių reikšmių. Nors tokio tipo treniruotės gali būti efektyvios gerinant fizinę formą, staigus perėjimas prie labai didelio intensyvumo, ypač vyresniame amžiuje ar po ilgo nejudraus laikotarpio, gali išprovokuoti krūtinės skausmą, dusulį ar net išeminius reiškinius.

    Medikai taip pat primena taisyklę, kuri dažnai pažeidžiama: nesportuoti sergant. Virusinės infekcijos, ypač lydimos karščiavimo, bendro silpnumo ir raumenų skausmų, didina miokardito riziką, o fizinis krūvis ligos metu gali pabloginti būklę ir prailginti gijimą.

    Specialistai pataria riziką mažinti paprastais principais: krūvį didinti palaipsniui, įtraukti poilsio dienas, sekti pulsą ir savijautą, o pajutus spaudimą krūtinėje, neįprastą dusulį, alpimą, širdies permušimus ar skausmą – treniruotę nutraukti ir pasikonsultuoti su gydytoju. Jei žmogus turi diagnozuotą hipertenziją, širdies ritmo sutrikimų, padidėjusį cholesterolį ar šeimoje buvo staigios mirties atvejų, prieš intensyvesnes programas vertėtų atlikti širdies būklės įvertinimą.

    Svarbiausia žinia išlieka ta pati: judėjimas yra būtinas, tačiau saugiausias ir tvariausias rezultatas pasiekiamas tada, kai sportas pritaikomas žmogui, o ne žmogus verčiamas prisitaikyti prie bet kokio krūvio.