Italijos premjerė Giorgia Meloni paskelbė, kad Vyriausybė artimiausiu metu svarstys švietimui skirtą įstatymo projektą. Juo siūloma uždrausti pamokose dėvėti veidą visiškai dengiančius apdarus, tokius kaip burka ir nikabas, bei nustatyti didžiausią užsienio mokinių dalį kiekvienoje klasėje.
Pasak premjerės, tikslas yra geresnė integracija ir sklandesnis mokymas, kai dalis vaikų nemoka italų kalbos. Kartu numatoma, kad tėvams, kurių vaikai susiduria su rimtomis integracijos problemomis, būtų taikomas reikalavimas mokytis italų kalbos.
Kas tiksliai būtų draudžiama?
Meloni minėjo burką ir nikabą, tačiau realus reguliavimas priklausys nuo to, kaip draudimas bus suformuluotas įstatyme. Burka paprastai apibūdinama kaip visą kūną dengianti apranga su akių tinkleliu, o nikabas dengia veidą palikdamas tik akių plyšį.
Viešose diskusijose dažnai minimas ir hidžabas, tačiau jis neuždengia veido. Dėl to tikėtina, kad draudimo ašis būtų veido atpažįstamumas mokykloje, o ne bet koks religinis galvos apdangalas.
Kontekstas Europoje: draudimai jau taikomi
Veido dengimo ribojimai Europoje nėra naujiena: kai kurios valstybės taiko plačius draudimus viešose erdvėse, kitos renkasi dalinius apribojimus konkrečiose vietose. Prancūzija ir Belgija jau seniai yra įtvirtinusios draudimą viešose erdvėse, o Nyderlandai taiko dalinį draudimą, apimantį ir mokyklas.
Austrijoje galioja veido dengimo ribojimai viešumoje, o nuo 2026 metų rugsėjo mėnesio numatytas papildomas reguliavimas mokyklose, nukreiptas į tam tikrus apdarus pagal jų aprašymą. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, nacionalinio draudimo nėra, tačiau kai kurios žemės riboja veidą dengiančius apdarus mokyklose ar viešajame sektoriuje.
Užsienio mokinių kvotos: jautriausia projekto dalis
Didžiausių diskusijų gali sulaukti siūlymas nustatyti limitą, kiek užsienio mokinių gali mokytis vienoje klasėje. Jei toks reguliavimas būtų priimtas įstatymu, Italija galėtų tapti viena pirmųjų Europos valstybių, įtvirtinusių kvotą nacionaliniu lygmeniu.
Italijoje iki šiol buvo taikoma ministerijos rekomendacinė nuostata dėl maždaug 30 proc. ne italų mokinių ribos, tačiau praktikoje ji ne visur veikė dėl demografijos ir infrastruktūros, ypač didmiesčių pakraščiuose. Meloni komanda dabar siekia šią nuostatą perkelti į įstatymą, kad ji taptų privaloma.
Kitose šalyse dažniau naudojami netiesioginiai instrumentai. Prancūzijoje, kur kvotos pagal kilmę laikomos prieštaraujančiomis konstituciniams principams, taikomas mokyklų priskyrimo zonų perbraižymas ir klasių dydžio mažinimas didelės migracijos teritorijose, o Danijoje leidžiama taikyti ribas pagal apibrėžtas socialines ar kilmės kategorijas bei skatinti mišrias klases.
Politinis atsakas ir teisinės rizikos
Premjerės pareiškimai sulaukė palaikymo dalyje valdančiosios daugumos, tačiau opozicija ir kai kurie teisės ekspertai kelia klausimą, ar kvotos ir privalomi reikalavimai šeimoms neprieštarautų konstituciniams principams. Kritikai pabrėžia, kad švietimas turi likti prieinamas visiems, o integracija mokykloje dažnai laikoma viena svarbiausių priemonių mažinant socialinę atskirtį.
„Jeigu priemonė būtų tokia griežta, kad nepilnamečiai ir jų šeimos būtų priversti keltis į kitas teritorijas, tai galėtų būti per daug ir konfliktuoti su integracijos tikslu“, – sakė konstitucinės teisės profesorius Salvatore Curreri.
Šalia šių diskusijų, Meloni oponentai argumentuoja, kad problema turėtų būti sprendžiama investicijomis į kalbos mokymą, papildomus mokytojų etatus ir pagalbą mokiniams, o ne draudimais. Vis dėlto vyriausybė signalizuoja, kad projektas yra platesnio požiūrio į integraciją dalis ir bus siekiama greito politinio sprendimo.
Galutinis projekto poveikis priklausys nuo tikslių formuluočių, išimčių ir įgyvendinimo mechanizmų: ar draudimas bus taikomas tik pamokų metu, kaip bus sprendžiami tapatybės patikrinimo atvejai, ir ar kvota bus skaičiuojama pagal pilietybę, gimimo vietą ar kitus kriterijus. Šie aspektai greičiausiai taps svarbiausi, kai įstatymo projektas pasieks viešas diskusijas ir parlamentinį svarstymą.
